captcha

Jūsų klausimas priimtas

1987 m. mitingą fiksavęs A. Tučkus: laisvės pojūtis jau pleveno

Per 1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo vykusį mitingą laisvės pojūtis jau pleveno, bet ne visiems gerai baigėsi. Taip LRT RADIJUI sako mitingą fotoaparatu fiksavęs Lietuvos laisvės lygos (LLL) narys disidentas Andrius Tučkus. Anot jo, nors dauguma susirinkusiųjų tada nepaisė baimės jausmo, vėliau kai kurie tapo sovietinio režimo aukomis.
Žmonės Baltijos kelyje su Latvijos vėliavomis. Reuters/Scanpix nuotr.
Žmonės Baltijos kelyje su Latvijos vėliavomis. Reuters/Scanpix nuotr.

– Kaip ir kada tapo aišku, kad mitingas įvyks būtent prie A. Mickevičiaus paminklo ir rugpjūčio 23 d.?

– Buvo tokia iniciatyvinė grupė, kuriai priklausė Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė ir Vytautas Bogušis. Turbūt jie liepos pabaigoje buvo susirinkę ir nusprendė padaryti mitingą, pirmą viešą mitingą, prie A. Mickevičiaus paminklo rugpjūčio 23 d., minint nacių ir sovietų nusikalstamo suokalbio datą.

– Nepaisant spaudoje tuo metu platinto šmeižto ir gąsdinimo, mitinge apsilankė iki 3 tūkst. žmonių. Kaip manote, kas akino žmones ateiti į mitingą, nebijoti?

– Vis tiek laisvės troškulys ir tiesos ieškojimas būdingas visiems žmonėms, ypač mums. Kiek lietuvių žuvo pokario kovose, jose dalyvavo. Vis dėlto kažkoks savo paties orumo susigrąžinimo poreikis yra gyvas ir būdingas visiems žmonėms. Manau, kad dėl to jie ir atėjo, nepaisydami persekiojimo baimės.

Žinoma, buvo pasiųstų žmonių, visokių KGB stebėtojų, bet didžioji dalis buvo normalių, padorių žmonių, kurie buvo ištroškę sąjūdžio.

– Jums Lietuvos laisvės lyga (LLL) patikėjo itin atsakingą misiją – mitingo fotografo darbą. Ar buvo kada aptarta, ką ir kaip fiksuoti, kaip išvengti susidūrimų su saugumiečiais, kaip, pagaliau, išsaugoti tai, ką pavyks užfiksuoti?

– Jūs labai skambiai įvardijote. Einant iš Mikalojaus bažnyčios per Senamiestį iki A. Mickevičiaus paminklo, Julius Sasnauskas pasakė: „še, tau fotoaparatas, fotografuok.“ Tai visas įsipareigojimas. Įsisukau tarp visų kagėbistų ir fotografavau. Pradžioje jie manęs turbūt ir neatskyrė.

Žiūrėjau, kokiu rakursu fotografuoti. Iš pradžių sukausi tarp žmonių minios. Paskui, žiūriu, priešais – apleistas namas. Užbėgau į to namo laiptinę, atidariau langą ir pradėjau iš ten fotografuoti. Padariau vos keletą kadrų, žiūriu, iš paskos jau lekia kokie penki ar septyni fotografai.

Buvau pirmas, užsiėmęs geriausią poziciją. Ten kitų neprileidau, bet tarp jų buvo ir fotografų iš saugumo. Tie eiliniai techniniai darbuotojai turbūt nežino, kas fotografavo, gal galvojo, kad vienas iš jų. Niekas manęs neišgrūdo.

– Kaip visa tai, ką fiksavote, turėjo atsidurti užsienyje? Juk spausdinti ar kitaip publikuoti Lietuvoje buvo neįmanoma arba labai sunku.

– Kaip Julius man davė fotoaparatą, taip aš jam ir grąžinau. Jis ir perdavė paskui per savo susitikimą su užsieniečiais ar kunigais. Taip nuotraukos pateko į Ameriką, į pasaulį. Atsimenu, vieną nuotrauką – KGB karininkas Antanas Bimbiris pilvą išvertęs stovi. Ta nuotrauka pateko ir per visą pasaulį perėjo.

Mums tada buvo visai smagu, kad žmonės ateina. Tas laisvės pojūtis jau pleveno, bet ne visiems gerai baigėsi. Paskui prasidėjo represijos. Buvo toks Vytautas Jančiauskas – dailininkas iš Dramos teatro. Jis atėjo į mitingą, ekspromtu pasakė kalbą.

Žinote, ten buvo demokratija, atėjo žmonės, buvo leista kalbėti visiems kas norėjo. Buvo ilgas mitingas. V. Jančiauskas pasakė kalbą apie okupantus, apie terorą. Jį patį po to pradėjo persekioti, sumušė, sudaužė ne vieną kartą. Kitais metais nuo tų visų sumušimų žmogus mirė. Niekas dabar to neatsimena. Jis – viena iš sovietinių aukų.

– Jūs buvote jaunuolis, energingas, bebaimis. Ne tik dalyvavote šiame mitinge, bet apskritai buvote aktyvus LLL narys. Ar nebijojote, kad ir prieš jus prasidės represijos, kad jums ar jūsų šeimai kils nemalonumų?

– Nesvarstėme apie pasekmes. Tai vėliau ir prasidėjo. Mane gana kultūringai išgrūdo iš darbo. Tuo metu dirbau restauravimo dirbtuvėse. Pradėjo spausti vadovybę. Tada pasikvietė viršininkas ir pasakė: „žinai, tu trukdai, čia KGB vaikšto, reikia tau ieškotis kito darbo.“ Išėjau kitur.

– Ar buvote apsvarstę, o gal pats galvoje turėjome idėjų, ką darysite, jeigu saugumiečiai bandytų atimti užfiksuotą medžiagą?

– To nesvarstėme. Tai nebuvo svarstoma. Tegu būtų pabandę, būčiau pradėjęs rėkti, priešintis, galiausiai – bėgti. Būčiau neatidavęs taip lengvai.

– Bet jūs buvote vienintelis oficialus, jeigu taip galima pasakyti, LLL fotografas, fiksavęs šį renginį. Būtent jūsų dėka tos nuotraukos atsidūrė užsienyje ir visas pasaulis pamatė, kas vyko Vilniuje.

– Vieną fotoaparatą teturėjome. Buvo toks „Fed“ fotoaparatas, juo ir fotografavau. Gal per skambiai pasakyta, kad dėka manęs. Dirbome kaip komanda. Visi žinojome, kas ką daro.

– Bet jūs vienintelis fiksavote įvykius.

– Taip, bet todėl, kad buvo tik vienas fotoaparatas. Duoti fotografuoti buvo galima ir kam nors daugiau.

– Minime mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo 30-ąsias metines. Iki Lietuvos Sąjūdžio dar buvo likę beveik metai. Ar susimąstote apie tai, kad tuomet daugumą eilinių sąjūdiečių padrąsino būtent LLL bei kitų disidentinių organizacijų bekompromisis Lietuvos nepriklausomybės siekis, kuris buvo išreikštas mitingu prie A. Mickevičiaus paminklo?

– Be jokios abejonės tokia neginkluota rezistencija, pasipriešinimas, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjų ir LLL vadovo A. Terlecko darbas. Faktiškai 1979 m., vadovaujant A. Terleckui, su J. Sasnausku buvo paruoštas 45 pabaltijiečių memorandumas. Manau, kad tas memorandumas buvo kertinis akmuo, kuris grąžino Lietuvą į pasaulinės politikos žemėlapį.

Įsivaizduojate, tada pasirašė Andrejus Sacharovas [Sovietų Sąjungos fizikas – LRT.lt] , 45 pabaltijiečiai. Žinoma, dauguma jų buvo lietuviai. To dokumento pagrindu JAV Kongresas priėmė rezoliucijas, Europos Taryba rėmė mūsų nepriklausomybę. 1983 m. buvo daugybė rezoliucijų, raginančių atkurti Lietuvos nepriklausomybę, nutraukti okupaciją. Tai unikalus dalykas. Kai per perestroiką pradėjo kurtis Sąjūdis, jis turėjo rimtą pagrindą. Tas pagrindas buvo nepriklausomybės siekimas, naikinant nacių ir sovietų nusikalstamo suokalbio pasekmes. Manau, kad tai yra esminis klausimas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...