captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: vasarai visai nepatinka kalbos apie atsisveikinimą

Esame jau antroje rugpjūčio pusėje, taigi – dar vasaroje, kuri nepaliauja mūsų stebinti savo orais ir reiškiniais. Ką tik regėjome, kaip tikina meteorologai, karščiausią šios vasaros dieną, paskui skirtingus Lietuvos regionus savaip išbandė škvalas – vienur laužė medžius ir vertė stogus, kitur sėjo rinktinius ledo gabalus.
Sipa/Scanpix nuotr.
Sipa/Scanpix nuotr.

Tačiau škvalas ir audros nutilo, nes vėl sugrįžtame į brandžią vasarą, kuriai visai nepatinka kalbos apie atsisveikinimą. Iš tikrųjų dar dvi savaites mes būsime su ja, o jei pasiseks, vasariškais orais mėgausimės ir pirmąją rugsėjo dekadą. Taip būna dažnai, tuo stebėtis neturėtume. Tačiau to reikalauti iš gamtos taip pat neturime teisės.

Nuo balandžio gamta viską augino – tada prasidėjo vegetacija, paukščiai suko lizdus, žvėrys vedė jauniklius ir viena kitą keisdama ritosi vis nauja vabzdžių karta. Penketas darbingų gamtos mėnesių yra svarbiausias visų metų laimėjimas.

Jo gamtai ir mums prireiks per ilgus septynis mėnesius, kai gyvenimas pateiks savotišką egzaminą ir klausimą, o ką veikėte tada, kai reikėjo kurti, auginti ir kaupti – ruoštis. Ne, tas kaupimas nėra tik grūdų, grybų, uogų – fizinio maisto ar išteklių rinkimas. Tai – mūsų jėgos, sveikata ir gera dvasinė būsena.

Gamta per šiuos mėnesius pasiruošė tinkamai. Šiemet ji užaugino ir skrydin paleido kaip niekada daug paukščių. Ir nors kai kam atrodė, kad gandrai prarado nemažai jauniklių, jų pulkai nebuvo retesni. Šiandien sakome „nebuvo“, nes beveik visi gandrai jau iškeliavo. O tie, kurie liko, išskris per savaitę. Jau pradingo čiurliai, labai aktyviai skrenda vasaros žvirbliniai paukščiai.

Tačiau kai kas vasaros gerus orus supranta kitaip: prieš porą dienų Juodkrantėje, Kuršių marių pakrantėje, stebėjau net devynis didžiosios anties ančiukus, kuriems buvo ne daugiau kaip trys savaitės, taigi – jie išsirito pačioje liepos pabaigoje, o gal net rugpjūtį. Kad jie tikrai tokie jauni, liudijo dar visai be plunksnų jų sparneliai ir pūkais apšepusios galvos.

Kažką panašaus apie mažus savo vaikus skelbė karvelis, kasdien vis ūbavęs viename berže. Kad ir kaip galvosi, visada turi žinoti – paukščiai gieda tik prie savo lizdo. Ir – ne prie tuščio lizdo.

Jau ne vieną vasarą bergždžiai laukiame žiogų koncertų. Kažkas keisto vyksta jų pasaulyje. Nes kaip kitaip paaiškinsi, kodėl nesigirdi to vientiso garsaus jų zirzimo.

Žinome, kad daug žiogų sumalame, sunaikiname savo baisiai birbiančiomis žoliapjovėmis, kuriomis pakeitėme dalgius. Atseit, dalgiu šienauti jau nemadinga, sunku. O štai birbiantis, ausų būgnelius plėšantis ir orą teršiantis agregatas yra pažanga. Negi taip yra iš tikrųjų? Negi taip pigiai mes nuperkami?

Į miškus vis dažniau traukiame grybauti, brukniauti. Jau praėjo vaistažolių metas, taigi girion eiti būtina ne visada. Greitai prasidės briedžių ir tauriųjų elnių ruja, tad didiesiems girios žvėrims reikės visai paprastos mažos mūsų dovanos – ramybės. Aš tikiu, kad mums nebus sunku ją suteikti!

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...