captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Čičelis: klasikiniai pasakojimai (knygų apžvalga)

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Roberto Seethalerio romaną „Visas gyvenimas“ ir Jacqueline Harpman knygą „Orlanda“.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Įprasta sakyti, kad šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, ypač prozoje, beveik neegzistuoja klasikinis pasakojimas: nuolat eksperimentuojama kalba ir forma, ieškoma naujų raiškos galimybių. XX a. 8-ajame dešimtmetyje kalbiniai bandymai prasidėjo poezijos žanro kūriniuose – įsivyravo modernizmas, į Lietuvą pavėlavęs beveik pusę amžiaus. Dėsninga tai, kad lietuvių literatūroje naujos formos gimsta būtent iš poetinių žanrų, vėliau pereidamos į prozos kūrinius. Šiuo metu gyvename ir skaitome tokius romanus, kurių kalba ir struktūra brendo būtent minėtu sovietiniu laikotarpiu. Savo ruožtu, poezija, jau veikiama Vakarų tendencijų, vis labiau panašėja į prozą, užrašytą eilėmis.

Dažną skaitytoją, kuris rečiau atsiverčia užsienio autorius ir pirmenybę teikia lietuvių kalba parašytiems romanams, gali nustebinti tai, kad už Atlanto ir Vakarų Europoje, nepatyrusioje stipresnės politinės ir žodžio priespaudos, iki šiol gyvas ir sėkmingai plėtojamas klasikinis, neretai net realistinis, pasakojimo būdas. Lietuvių autoriai tuomet ima atrodyti kaip tokie, kurie negeba suregzti romano intrigos ir įtaigiai papasakoti siužeto. Juk skaitymo malonumą neretai patiriame ne dėl įtemptų intelektinių mįslių, kurias įdomu įminti, bet dėl pasakojimo, personažų ir siužeto įtaigos.

Robertas Seethaleris „Visas gyvenimas“

Austrų romanistas Robertas Seethaleris romane „Visas gyvenimas“ būtent įtaigiai pateikia kalnuose užaugusio ir beveik visą gyvenimą ten praleidusio pagrindinio veikėjo Egerio istoriją. Ne vienas lietuvių autorius ir net kritikas pasakytų, kad kalniečio kelias niekuo neįspūdingas, todėl neva turėtų būti banalus: kai patirtis pasakoji tiesiogiai, nemetaforiškai, siužetas gali pasirodyti plokščias ir niekuo nepatraukiantis, tarytum vienmatis. Vis dėlto knygos „Visas gyvenimas“ autorius, kurdamas personažą, kurio gyvenime įvyksta tiek nedaug sukrėtimų, konfliktų ir dramų, yra labai originalus, nes apie tikro kalnų žmogaus mąstymą, jausenas ir pasaulėvoką, kaip paaiškėja skaitant, iki šiol žinojome nedaug.

Postmoderniųjų vizualiojo mąstymo teoretikų ypač mėgstamas teiginys, kad anksčiau, tradicinėje tvarkoje, gyvenęs žmogus per gyvenimą pamatydavo tiek naujų vaizdų, kiek šiuolaikinis žmogus išvysta per pusę dienos, romane „Visas gyvenimas“ yra absoliučiai patvirtinamas: Egeris jaučiasi nekaip, kai smalsumo vedamas palieka gimtąją trobą ir atsiduria gretimose, ne kalnų, o miestelio, apylinkėse. Šis personažas savo charakterio tvirtybe, pastovumu ir įsitikinimais labai primena Danielio Defoe romano „Robinzonas Kruzas“ arba Henry Davido Thoreau knygos „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ pagrindinius veikėjus – jie visi yra kiek nutolę nuo civilizacijos, modernumo, naujumo kulto, technologijų. Jie tiesiog nėra šiuolaikiniai žmonės. R. Seethaleris savo romanu netikėtai atveria, kad net šiame išmaniųjų įrenginių pasaulyje dar yra žmonių, kurie lyg stulpai tvirtai stovi savo žemėje ar kalnuose ir neserga „kelionių manija“.

Pagrindinio knygos „Visas gyvenimas“ veikėjo Egerio kelio esminis lūžis ir drama įvyksta tuomet, kai kalnų lavina po sniegu palaidoja jo žmoną ir dar negimusį vaiką. Egeris niekada daugiau nepatiki, kad gali mylėti ir ko nors tvirtai siekti. Visgi neteisinga būtų sakyti, kad nelaimė jį palaužė – jis tiesiog išliko stoiškas ir išgyvenęs vienintelę gyvenimo meilę. Šiame pasaulyje, kur žmonės nuolat tuokiasi ir čia pat vienas kitą palieka, Egerio personažu autorius tvirtina, kad dar yra tikro jausmo ir buvimo žmonių.

Dar viena Egerio savybė, kuri šiuo metu irgi atrodo kaip anachronizmas, yra mažakalbiškumas. Personažui visai nebūtina nuolat taukšti ir paversti žodžius tuščiai skambančiais puodais – per gyvenimą ir žodžių jis pasako tiek, kiek mes per kelias valandas. Tačiau tuo, ką pasakė, Egeris niekuomet nesuabejoja, dėl kiekvienos frazės jis yra tikras. R. Seethaleris tvirtina, kad tuomet, kai žmogus kalba nedaug ar bent mažiau, randasi kur kas mažiau painiavos ir vidinių bei išorinių konfliktų. Kai esi tikras dėl visko, ką pasakei, jaudintis tenka kur kas mažiau. Egeris ir čia mūsų laikų žmogui yra asmuo, kuris žavi tikrumu.

Nesiveržia Egeris ir bendrauti su kitais – savo miestelio gyventojais ar atvykėliais. Šiuo požiūriu, R. Seethalerio romano personažas labai primena daugelio Hermanno Hesse kūrinių veikėjus. Egeris savo gyvenimu patvirtina, kad žmogus unikalus ir autentiškas yra tik tuomet, kai yra vienas. Tada jis lengvai pakelia kasdienybę ir nevirsta tuo, kuris būtų linkęs save primesti kitiems.

Toks buvimo būdas, kurio Egeris net nepasirenka pats (atrodytų, pati gamta, aplinka ir tradicija viską nulemia), miesto žmogui kažin, ar būtų priimtinas ir įmanomas. Ši knyga turėtų būti ypač įdomi ir įtraukianti tiems skaitytojams, kurie jau ilgokai svajoja apie gyvenimą vienkiemyje ar net kalnų trobelėje. Perskaičius R. Seethalerio romaną, tampa lengviau suprasti tuos žmones, kurie, dalį gyvenimo praleidę miesto civilizacijoje, vėliau pasirenka vienišą atsiskyrimą kur nors Tenerifės kalnų olose.

Jacqueline Harpman „Orlanda“

Kitas, irgi klasikinio pasakojimo tradicija besiremiantis romanas – belgų rašytojos Jacqueline Harpman knyga „Orlanda“ – yra galintis kelti daug diskusijų ir abejonių dėl savo literatūrinės vertės. Romano sumanymas remiasi Virginia Woolf klasikinio romano „Orlanda“ idėja: vyro persikūnijimu į moterį, ir atvirkščiai.

Prancūzų filosofas Jacques`as Derrida yra rašęs apie tai, kad šiuolaikinis žmogus yra savotiška tuštuma ir tarpas, kuris pats savaime neturi jokio turinio, idėjų ir net jausmų. Mūsų dienų žmogų sukuria procesas, kurį filosofas Gintautas Mažeikis vadina „įsikitinimais“ – žmogaus gebėjimu atsisakyti savo tuštumos ir solipsizmo vardan Kito. Tik tiek, kiek persiimame Kito – žmogaus, knygos, filmo, muzikos, daikto – patirtimi, esame žmonės, kurie turi idėjų ir geba jausti. Priešingu atveju liekame valdomi tik instinktų ir refleksų, taigi – gamtinės, bet ne kultūrinės būtybės.

Kaip Vakarų mąstyme prieita iki to, kad iš žmogaus teliko tuštuma ir tarpas? Iki pasaulinių karų mūsų civilizacijos žmonės dar tikėjo, kad esama kažko, kas aplinkoje ir net juose pačiuose nuo jų nepriklauso. Tai paprastai vadinta „logos“ (šis terminas šaukia iš antikinio paveldo) arba lietuvišku žodžiu „vienis“. Tikėta, kad žmogus yra protinga, linkusi mokytis, kurianti, mylinti meną, tikinti Dievą būtybė, kuri jau savaime turi visus kultūringo žmogaus pradmenis. XX a. katastrofos lemtingai sugriovė šį tikėjimą ir paliko mus tiek prie fizinių karo nuolaužų, kiek ir prie vidinės tuštumos.

Naujausia šių laikų vakarietiško mąstymo tendencija yra ta, kad žmogus, atsisakęs tikėjimo švietimu, mokslu, menu, religija, įsikitina radikaliai – nori įsikūnyti į priešingos lyties asmenį iš tiesų tam, kad visiškai prarastų savo vidinės tuštumos jausmą ir siaubą supratus esant tuščiam. J. Harpman romanas „Orlanda“ yra būtent tokio įsikitinimo pasakojimas, kuris byloja, kad mūsų laikų žmogui nereikia lavintis, būti ugdomam, patirti kūrybinę kančią ir tikėti – užtenka, lyg kraujo perpylimo būdu, iškart, akimirksniu tapti kitu žmogumi.

Šis persikūnijimas nevyksta net iš meilės. Šį veiksmą skatina smalsumas ir vidinė tuštumos kančia, kurios romano veikėjai, regis, taip ir nesuvokia. Paskutinė romano personažų atrama, kuri dar bylotų santykį su klasikinėmis vertybėmis, yra būtent V. Woolf romanas „Orlanda“, kuris visame romane aštriai kritikuojamas, nors tuo pat metu juo sekama. Amerikiečių prozininkės kūrinys ir pakiša idėją radikaliai įsikitinti, tačiau kartu yra atmetamas kaip paskutinis lieptas, išduodantis, kad kažkada būta vidinės tuštumos.

Apie tokį įsikitinimą, kurį perteikia J. Harpman romanas, XX a. viduryje yra rašęs prozininkas ir dramaturgas Maxas Frischas. Jo kūrinys „Tarkim, aš Gantenbainas“ pagrįstas idėja, kad vienas personažas visą likusį gyvenimą seka kitą veikėją ir gyvena ne savojoje, o būtent to sekamojo veikėjo realybėje. Taigi J. Harpman bandymas prikelti persikūnijimo temą pateisinamas tik tuo, kad padeda įtvirtinti lyčių stereotipų griovimą, kuris jau kelis dešimtmečius vyksta Vakarų pasaulyje.

Romanas „Orlanda“ literatūrine prasme nepasako beveik nieko nauja ir skamba kaip vaivorykštės vėliava, kurią autorė siužetu, intriga ir personažais siekia iškelti. Labai abejotina, ar radikalus įsikitinimas tikrai išsprendžia personažų vidinės tuštumos problemą, tačiau akivaizdu, kad pati idėja teikia galimybių fantasmagoriškam pasakojimui. J. Harpman kvestionuoja ir pačią literatūros paskirtį – juk skaitydami mintyse įsikitiname į knygos personažus, tačiau užvertę romano puslapius esame priversti grįžti į savąją tikrovę, kurioje, norisi tikėti, dar yra ir tai, kas egzistuoja net be įsikitinimo – klasikiniai pasakojimai kaip neatmetama duotybė bei prasmė tyloje ir vienatvėje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...