captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Coltrane`ą, J. Hodgesą ir G. Allen džiazo istorija prisimena ne kaip paprastus publikos numylėtinius

Net ir praėjus penkiems dešimtmečiams po mirties, saksofonininko ir kompozitoriaus Johno Coltrane’o vardas prilyginamas pačiam džiazui, o nuo džiazo scenų ir iš muzikantų repertuarų nesitraukia jo kūriniai, pasakojama LRT RADIJO laidoje  „Muzikinis vidudienis“. Išskirtinis saksofonininko Johny Hodgeso, kurio 110-ąsias gimimo metines mini džiazo pasaulis, tembras ženklino Duke’o Ellingtono orkestro skambesį. O birželio pabaigoje mirusios pianistės Geri Allen palikimas didžiulis – ji taip pat reiškėsi ir kaip kompozitorė, aranžuotoja, muzikologė, prodiuserė, pedagogė.
M. Solarski nuotr.
M. Solarski nuotr.

G. Allen kūrybos palikimas – milžiniškas

Džiazo šviesuliai – pianistė Geri Allen, saksofonininkas Davidas Murray ir būgnininkė Terri Lyn Carrington, susijungę į ryškią komandą ir 2016 m. balandį pristatę debiutinį „Power Trio“ albumą „Perfection“, tąsyk neįtarė, kad šios sąjungos istorija bus tokia trumpa. Deja, šis įrašas trio pianistei, regis, buvo paskutinis. Paskutinės buvo ir šį pavasarį vykusios gastrolės su kolega pianistu McCoy Tyneriu. G. Allen pralaimėjo atkaklią kovą su vėžiu – ji mirė birželio 27-ąją, praėjus dviem savaitėms po 60-ojo gimtadienio.

Laisvai valdžiusi įvairius muzikinius dialektus nuo postbopo ir mainstreamo iki M-Base ir avangardo, per savo daugiau nei 35 metus trukusią karjerą G. Allen įrašė bemaž dvi dešimtis autorinių albumų, grojo ir įrašinėjo su daugybe džiazo korifėjų, tokių kaip Ornette’as Colemanas, Betty Carter, Oliveris Lake’as, Ronas Carteris, Charlesas Lloydas, Wayne’as Shorteris, Charlesas Hadenas, Ravi Coltrane’as. Ji taip pat reiškėsi ir kaip kompozitorė, ir kaip aranžuotoja, kaip muzikologė, prodiuserė, pedagogė. Ji vadovavo Pitsburgo universiteto džiazo skyriui, buvo Berklio koledžo garbės daktarė.

Šiandien dar sudėtinga suvokti bei aprėpti jos milžinišką kūrybinį palikimą, kuriame ne tik solidi diskografija, įsimintinos kompozicijos (tarp jų – ir monumentali siuita Rugsėjo 11-osios aukų atminimui), bet ir naujam gyvenimui prikeltas pianisto Erolo Garnerio asmeninis archyvas, jos pastangomis tapęs Pitsburgo universiteto bibliotekos dalimi.

J. Hodgeso grojimo manieroje yra kažkas antgamtiško               

Džiazo saksofonininką Johnny Hodgesą kolegos švelniai vadino „triušeliu“ (Rabbit). O paskutinę liepos savaitę džiazo pasaulis mini jo 110-ąsias gimimo metines.

Ko gero, daugiau niekam džiaze nepavyko pasiekti tokio jausmingo, aistringo ir šilto saksofono skambesio. „Be abejonės, yra kažkas antgamtiško Johnny Hodgeso grojimo manieroje, kažkas nepaaiškinamai jausmingo“, – rašė apie jį Borisas Vianas romane „Dienų puta“.

J. Hodgesas – retas pavyzdys džiaze, kai muzikantas pelno pripažinimą ne kaip lyderis ar solistas, o kaip orkestro narys. Išskirtinis jo tembras ženklino Duke’o Ellingtono orkestro skambesį, lygus ir dainingas jo saksofono skambesys puikiai kontrastavo su D. Ellingtono orkestrui būdingais growl efektais ir rifais. Žymiausios D. Ellingtono orkestro kompozicijos vargiai įsivaizduojamos be J. Hodgeso saksofono lengvų glissando ir lakių vibrato. Su D. Ellingtono orkestru J. Hodgesas susiejo didžiąją savo kūrybinės karjeros dalį – net 38 iš 63 gyvenimo metų.

Tačiau J. Hodgesas tikrai sėkmingai reiškėsi ir kaip lyderis bei kompozitorius.

4-ojo dešimtmečio pradžioje J. Hogdesas buvo pripažintas geriausiu džiazo alto saksofonininku ir šį statusą išlaikė iki pat bopo ir Charlie Parkerio atsiradimo. J. Hodgesas – kuklus ir nepastebimas gyvenime, muzikoje buvo itin spalvingas, jo su niekuo nesupainiojamas instrumento tembras ir šiandien yra pavyzdžiu daugeliui altistų. Jis buvo muzikos ir scenos žmogus, gal todėl jam buvo lemta mirti su muzika – J. Hodgesas mirė nuo infarkto 1970 m., D. Ellingtono orkestro įrašų sesijos metu.

J. Coltrane’as per trumpą gyvenimą iš esmės pakeitė džiazą

Turbūt nerastume save gerbiančio džiazo mėgėjo, nepažinusio šio kūrinio ir šio nepaprasto saksofono skambesio. Tai Johno Coltrane’o „Love Supreme“ – chrestomatinis veikalas džiazo istorijoje.

Liepos 17-ąją sukako 50 metų, kai džiazo pasaulis neteko šios pjesės kūrėjo, vienos įtakingiausių visų laikų džiazo asmenybių – J. Coltrane’o. Jam ėjo 41 metai, bet per tokį trumpą gyvenimą jis iš esmės pakeitė džiazą ir numatė jam naujus raidos kelius.

Džiazo istorija mena ne vieną publikos numylėtinį. Bixas Beiderbecke’as, Louis Armstrongas, Charlie Parkeris, Dizzy Gillespie – šį sąrašą galėtumėme tęsti, bet jame tikrai neatsirastų antro tokio, kaip J. Coltrane’as. Jis nebuvo paprastas publikos numylėtinis – jis buvo garbinamas kaip šventasis, kaip mistinė būtybė, atsiųsta į žemę su misija ją pakeisti ir padaryti tauresnę. Tai liudija ir J. Coltrane’o epitetai („Džiazo mesijas“, „Laisvojo džiazo apaštalas“), ir kritikų komentarai, kad J. Coltrane’as spinduliuoja aukščiausiąją meilę. J. Coltrane’as tapo juodojo išdidumo simboliu ir savotišku džiazmenų dvasiniu lyderiu, kurį galėtume prilyginti stambių pasaulio religijų kūrėjams.

Į naujo kelio paieškas J. Coltrane’ą pastūmėjo bliuzų tradicija, lėmusi ir jo kūrybos vokališkumą. meistriškumą būsimasis „Džiazo Mesijas“ šlifavo J. Hodgeso kolektyve, o stilių formavo veikiamas Mileso Daviso ir Thelonious Monko, kurį saksofonininkas vadino didžiuoju muzikiniu architektu ir mąstytoju. O D. Milesui jis liko dėkingas už pasiūlytą derminio džiazo idėją, kurią J. Coltrane’ui pavyko puikiai realizuoti, laisvų improvizacijų pagrindu įtvirtinant ne tradicinę melodiją ar akordų seką, o tiesiog seriją natų, tarpusavyje susijusių tik derminiais ryšiais.

Specifinė J. Coltrane’o stilistika pasireiškė ne tik temose, bet ir nesimetrinėse struktūrose. Improvizacija iš jo veržte verždavosi ir neretai į vieną taktą jis sugebėdavo sugrūsti tiek natų, kad kartais ir pats nustebdavo atsiradusiais temos ir metroritmikos prieštaravimais ar nuolatiniais išsprūdimais iš harmoninių junginių kontrolės. Jo improvizacinę laisvę puikiausiai liudija vieno kritiko eksperimentas. Nepatingėjęs J. Coltrane’o improvizacijų iššifruoti natomis, jis pasiūlė šį kūrinį sugroti... pačiam autoriui, bet neįvardijo, kas tai. Susipažinęs su natomis, J. Coltrane’as groti atsisakė – esą tai pernelyg sudėtinga, o galbūt ir apskritai nesugrojama.

„Nemanau, kad jį galima palyginti su kokiu nors kitu muzikantu. Nėra nė vieno, kuris būtų padaręs tai, ką padarė J. Coltrane’as. Energija, aistra, dvasingumas, lyriškumas ir grožis“, – taip J. Coltrane’ą apibūdino Davidas Liebmanas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...