captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nors žmonės vis mažiau empatiški, tai galima pakeisti

Nors tyrimai rodo, kad žmonės vis mažiau empatiški, tai galima nesunkiai pakeisti, LRT RADIJUI sako verslo konsultacijų ir mokymų bendrovės „Grand“ partneris vyriausiasis konsultantas Arvydas Būta. Anot jo, vien emocijos išsakymas paskatina empatiškumą, o raginimas nepergyventi ir neliūdėti veikia atvirkščiai – empatiją prarandame.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Emocijų tyrimą Lietuvoje atlikusi Mykolo Romerio universiteto daktarė Vaida Servetkienė teigia, kad empatiškumas priklauso ir nuo amžiaus. Tyrimas parodė, kad didesne empatija pasižymi konkrečios amžiaus grupės.

Geri darbai atrodo reti, nes apie juos retai skelbiama

Anot A. Būtos, ne apie visus gerus darbus skelbiama internete, todėl kartais susidaro įspūdis, kad jie daromi retai, nors iš tiesų taip nėra. Kita vertus, pastebi A. Būta, tyrimai rodo nekokias tendencijas: „Atrodo, 2010 m. skelbtas tyrimas, kurio metu buvo išanalizuoti 14 tūkst. JAV koledžo studentų duomenys per kelias dešimtis metų, parodė, kad, pradedant nuo 2000 m., empatiškumas mažėja 40 proc. Tai žvėriškai dideli skaičiai“, – tvirtina A. Būta.

Kaip teigia pašnekovas, kuo toliau, tuo labiau žmonės yra išlepę, rūpinasi tik savimi, todėl kiti jiems nesvarbūs. „Kažkas labai gražiai pasakė, kad naująją kartą reikėtų vadinti ne Y, Z ar dar kaip nors, o „generation me“ – „aš karta“, „man karta“. Greičiausiai tai susiję su perlepinimu. Kai vaikas nuo pat mažų dienų gauna tai, ko nori, jam tiesiog nesivysto taip vadinamas realybės principas – aš noriu ir iš karto gaunu. Gyvenimas toks, kad kažką vis dėlto reikia padaryti.“

Gaunamos pajamos atjautai įtakos neturi

Tyrimą Lietuvoje atlikusi daktarė V. Servetkienė tvirtina – paprastai didele atjauta pasižymi 18–24 metų jaunuoliai ir senjorai, vyresni kaip 70 metų. Pagal lytį, empatiškesnės yra moterys. Pagal užimtumo statusą – vidurinės grandies vadovai.

„Jeigu žiūrėtume pagal pajamų dydį, [...] atjauta daugmaž vienodai pasiskirsto. Galima sakyti, kad tai priklauso ir nuo auklėjimo, mūsų pačių mentaliteto, nuo mūsų asmeninių charakteristikų“, – priduria V. Servetkienė.

A. Būtos teigimu, tokie tyrimo rezultatai neturėtų stebinti, nes jauni žmonės tiesiog dar nėra praradę jautrumo, o pagyvenę vėl jį atranda: „Jie gali sau leisti būti jautrūs. Visi kiti dirbantys... kokia čia empatija? Darbą dirbti reikia, pinigus reikia uždirbinėti, nėra kada.“

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad didelis emaptiškumas turi ir neigiamą pusę – empatiški žmonės paprastai yra labai jautrūs, todėl jie patiria daugiau streso.

Pasak A. Būtos, nors tendencijos pasaulyje prastėja, empatiją galia išsiugdyti. Pašnekovo aiškinimu, empatijai neišvengiamai reikalinga veidrodinių neuronų veikla. „Šie neuronai yra zonose, susijusiose su kalbos zonomis. Net mokantis įvardyti savo emocijas mes tampame empatiškesni“, – sako A. Būta.

Jis priduria – kaip galima išmokti būti empatiškam, lygiai taip pat galima išmokti būti neempatiškam ir tai gana dažnai darome net nesusimąstydami: „Dažnai sakome – nepergyvenk, neliūdėk, neimk į galvą ar dar ką nors. Tokiu būdu mokomės būti neempatiški. Priešingai, turėtume įvardyti tai, kas vyksta. Jeigu vaikas pyksta, reikėtų sakyti – matau, kad pyksti, gal mes galime su tuo kažką daryti? Jeigu vaikas įsiutęs ir įtūžęs, reikėtų taip ir pavadinti. Tai ir yra mokymasis. Vaikas, girdėdamas pavadinimą to, ką jaučia, mokosi empatijos.“

Antroje vietoje po sveikatos – materialinė gerovė

V. Servetkienės atlikto tyrimo duomenys rodo, kad 10 proc. skurdžiausiai gyvenančių disponuoja 11 kartų mažesnėmis pajamomis nei 10 proc. turtingiausiųjų. Tai rodo, kad pasiekta socialinė kantrybės riba – visuomenėje juntama socialinė įtampa.

„Tai ta teorinė riba. Kaip pastebi ekonomistai, ją pasiekus visuomenėje, jau pasireiškia neramumai, pavydas, nesantaika. Kai žmogus mato, kad šalia jo kaimynas, giminaitis gyvena geriau, o jo situacija nesikeičia, tai tada ir pasireiškia tos neigiamos, negatyvios emocijos. Kodėl tai svarbu? Būtent dėl nelaimingumo jausmo“, – nurodo V. Servetkienė.

Jos aiškinimu, socialinę ir ekonominę nelygybę iš tiesų atspindi net ne pajamų skirtumas. Tyrimo duomenys parodė, kad vyrauja labai didelė turtinė diferenciacija.

„Tarp 10 proc. turtingiausių ir 10 proc. skurdžiausių  gyventojų turtinė diferenciacija skiriasi apie 40 kartų. Galbūt ji netgi didesnė, nes mūsų reprezentatyvi imtis neįtraukia pačių skurdžiausiai gyvenančių – benamių, ir pačių turtingiausių, į kurių namus paprastai mes, tyrėjai, neprisibeldžiame. Iš tiesų būtent tokie dideli skirtumai ir atspindi tą mūsų gyventojų nelaimingumą, gyvenimo kokybę“, – akcentuoja V. Servetkienė.

Jos pastebėjimu, lietuviams apskritai būdinga tai, kad antroje vietoje po sveikatos rikiuojasi materialinė gerovė. Net 55 proc. žmonių save priskiria vidurinei klasei, tačiau tam viduriniam sluoksniui, kuriam nuolat tenka riboti išlaidas.

„Jie nėra patenkinti savo materialiu gyvenimu. Likusieji – daugiau 33–34 proc. – priskiria save neturtingųjų sluoksniui, nors, jeigu žiūrėtume pagal objektyvius duomenis, kokiu turtu jie disponuoja, tai praktiškai didžioji dalis pensinio amžiaus žmonių turi nuosavą būstą. Pusė jų turi automobilį. Būtiniausias reikmes jie turi, bet savo materialinę padėtį vertina kaip prastą“, – vardija V. Servetkienė.

Gerų darbų buvo ir anksčiau – nebuvo socialinių tinklų

A. Būtos pastebėjimu, tai, kad vis dažniau išgirstame apie įvairius gerus darbus, padėką medikams, gaisrininkams ar policijos pareigūnams – gera socialinių tinklų įtaka.

„Manau, kad tai tiesiog viešumo įtaka – to daugiau turime. Tikrai nemanau, kad gerumo atsirado daugiau iš kažkur. Tiesiog daugiau apie tai kalbame, daugiau rodome. Ačiū Dievui, kad taip vyksta. Tai yra geras pavyzdys, užkrečiantis pavyzdys“, – įsitikinęs A. Būta.

Jo nuomone, kuo dažniau kalbame apie tai, kaip yra blogai, ypač, kuo dažniau tai daro žiniasklaida, tuo blogiau žmonės iš tiesų jaučiasi.

A. Būta įsitikinęs – empatija žmogui būtina, nes kitaip nebūtume žmonėmis. „Būtume tiesiog gyvuliai. Turiu tokią svajonę... Gal ne svajonę, bet būtų žiauriai faina, jei į visas valdžios institucijas renkami žmonės pirmiausia būtų patikrinami empatijos testu. Nepraėję tam tikro lygmens, tiesiog nebūtų praleidžiami“, – juokiasi A. Būta.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...