captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Jankauskas apie pergales: sirgaliai džiaugiasi labiau nei žaidėjai

Po pergalių sirgaliai džiaugiasi labiau nei žaidėjai, nes pastaruosius veikia nuovargis, įtampa ir kelionės – daugelis norėtų pabūti vieni ar su šeima, o ne glėbesčiuotis su gerbėjais ir ploti delnais. Taip LRT OPUS sako Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas. Anot jo, Lietuva negali būti garsi futbolo šalis, nes trūksta paprastų bazinių sąlygų: „Kaskart, kai manęs paklausia apie stadionus, atsiveria žaizdelė.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Čempionų lygą Madrido „Real“ prieš „Juventus“ laimėjo rezultatu 4:1. Kuo jums tai įsimins?

– Buvo įdomios rungtynės. Galutinis rezultatas atrodo triuškinantis, bet taip nebuvo. Antrame kėlinyje „Real“ turėjo ryškią persvarą ir įmušė įvarčius. „Juventus“ irgi yra aukščiausios klasės komanda, pademonstravusi, kad ne veltui atsidūrė finale. Šiais metais finale žaidė dvi komandos, kurios buvo verčiausios ten būti, ir, manau, kad nusivylusių tikrai nebuvo. Be abejo, pralaimėjusi komanda ir jos sirgaliai buvo liūdni, bet niekas nepaneigs, kad tai buvo gražus futbolas.

– Pasibaigus rungtynėms, režisieriai dažnai rodė Gianluigi Buffoną – „Juventus“ vartininką, besikalbantį su komandos draugais. Apie ką jie galėjo kalbėtis?

– Labai sunku pasakyti. Gal aptarinėjo rungtynių momentus, praleistus įvarčius. Po tokių rungtynių būna daug temų, apie kurias norisi pakalbėti. Kai laimi rungtynes, jos greičiau užsimiršta, nes tada užplūsta visai kitos emocijos – norisi švęsti, džiaugtis. O, kai pralaimi, norisi pasidalinti skausmu. Skaudu patekti į finalą ir jame pralaimeti. Sakoma, kad geriau iškristi anksčiau nei pralaimėti finalą.

– 2004 m. jūsų futbolo klubas „Porto“ žaidė su „FC Monaco“. Rezultatas buvo 3:0 – graži pergalė. Jūs buvote įrašytas, deja, į aikštelę neišėjote, bet vis tiek – kokie atsiminimai?

– Žinoma, daug džiaugsmo. Pamenu, kad komanda labai pasitikėjo savimi ir niekas neabejojo, jog finalą laimėsime, nes pakeliui į finalą įveikėme daug stipresnius priešininkus. Kai iš Vokietijos parskridome į Portugaliją, mus pasitiko didelė minia. Dešimtys tūkstančių žmonių stovėjo kelyje, kuriuo turėjome važiuoti.

Gerai atsimenu, kad visi žaidėjai buvo suirzę, nes vėl reikia šypsotis, mojuoti, o visi norėjo važiuoti namo. Kai kurie žaidėjai netgi liko oro uoste ir iškart išskrido namo. Ko gero, kartais nuovargis ima viršų. Prisimenu, kad kolektyvas buvo irzlus, net žaidėjai nenorėjo tiek dėmesio, kiek gavo.

– Dėmesys gali varginti?

– Taip, sirgaliai labiau džiaugiasi nei žaidėjai, nes, kaip sakiau, nuovargis, kelionės, įtampa... Daugelis žaidėjų pasirinktų pabūti vieni ar su šeima, bet ne ploti delnais, nesiglėbesčiuoti su sirgaliais. Žinoma, sirgaliai turi teisę į dėmesį, nes palaiko komandą ir galvoja, kad jie dalis tos pergalės, kas, be abejo, tiesa. Taigi reikia atiduoti duoklę sirgaliams, reikia su jais pasidžiaugti, nes tokios pergalės nepamirštamos. Įsirašai į futbolo istoriją, gauni medalį, kuris didžiausias įvertinimas.

BNS/Scanpix nuotr.

– Kokie jūsų gražiausi medaliai?

– Šis medalis ir yra pats vertingiausias, nors nepasakyčiau, kad ypatingo grožio.

– Turite namuose atskirą vietą, kur kabinate medalius?

– Ne, neturiu. Medaliai yra seife. Gal reikėtų vietelę surasti.

– „FC Porto“ treneris tuomet buvo Jose Mourinho. Daug kas apie jį kalba kaip apie skandalingą, emocionalų. Kokį jums įspūdį jis paliko? Kokia darbo metodika įsiminė?

– Nuomonė, kurią suformuoja spauda, atsiliepimai, nuogirdos, ne visada teisinga. Tik pabendravęs su žmogumi gali susidaryti tikrą vaizdą. Daug kas kalba apie jį kaip apie arogantišką, konfliktišką žmogų, bet taip nėra – gal jis toks su spauda, televizija, kuri jį atakuoja. Kaip apie trenerį, žmogų, negaliu taip kalbėti. Nebuvo nė vieno atvejo, kad galėčiau pasakyti, jog jis arogantiškas ar nesąžiningas.

Neturiu teisės pykti, kad finale nežaidžiau. Tai – trenerio pasirinkimas, jis priima sprendimus, už juos atsako. O tą dieną jo pasirinkimas buvo toks. Mes apie tai niekada net ir nekalbėjome, nors būtų įdomu paklausti. Prisimenu, buvo momentas, kai jis pažiūrėjo į suoliuką. Kadangi rungtynes pradėjome be puolėjų (buvo pasirinkta įdomi taktika), ant suolelio sėdėjau aš ir Benni McCarthy. Treneris ilgai žiūrėjo į mus, į vieną ir į kitą... Galvoju, jei būčiau atsistojęs, jam nebūtų buvę kito pasirinkimo. Taigi galbūt mano kuklumas atsisuko prieš mane.

– Ką jausdavote tokiais atvejais? Juk nėra smagu, kad renkasi. Ar per daug metų su tuo susigyvenama?

– Tokie momentai išlieka ilgiau, nes jie yra vertingi. Dabar jau žinau, kad treneriui sprendimą pasiūlo žaidėjas, kai į jį žiūri. Gal jo kūno kalboje įžvelgi atsakymą, ar jis pasiruošęs, nusiteikęs, ar tikrai padės komandai. Tuo metu aš jam nedaviau tokio atsakymo, o gal mano komandos draugas davė įtikinamesnį atsakymą, dėl to pasirinko jį.

– Galima atskirti, kas yra pasiruošęs eiti į aikštę?

– Taip, žmogus daug pasako kūno kalba, akimis, juo labiau kad per rungtynes daug triukšmo, tad negirdi žodžių. Žodžius mes galime parinkti, sumeluoti, bet nesumeluosime savo būsenos.

– Ar įmanoma įvardyti gražiausią įvartį?

– Žinoma, buvo gražių ir įsimintinų įvarčių, bet nežinau, kokį išskirti. Tokio įvarčio, kaip Lionelis Messi, kuris išguldė visus gynėjus, vartininką ir įmušė, man įmušti nepavyko. Be to, kai kurie įvarčiai labiau sėkmės dalis nei individualaus meistriškumo.

– Visai neseniai baigėte profesionalaus futbolininko karjerą. Prieš kokius Čempionų lygoje matytus žaidėjus esate žaidęs?

– Prieš G. Buffoną mes irgi žaidėme. Zinedine`as Zidane`as jau treneris. Prieš Cristiano Ronaldo man teko žaisti tris kartus. Du kartus, kai jis buvo „Sportinge“, ir kartą, kai jau perėjo į „Manchester United“.

– 2004 m. sezone jūsų komanda tapo UEFA čempionų lygos nugalėtoja. Tai pats kiečiausias titulas Europoje. Kas įvyko paskui? Komanda išsiskaidė?

– Kadangi „Porto“ nėra tarp turtingiausių klubų, surenkančių pačius stipriausius žaidėjus, jų politika kiek kitokia ir jie po tokio sėkmingo sezono išpardavė komandą. Daug žaidėjų ir treneris išėjo. Jų strategija – ieškoti žaidėjų, su kuriais galima pasiekti rezultatą, bet ne pasaulinio lygio žvaigždžių. Taigi jie ieško potencialą turinčių, bet nelabai žinomų ir brangių žaidėjų.

Bet, pasiekus rezultatų, jų kaina išauga 10–15 kartų. Tai savotiškas verslas. Todėl jie išpardavė žaidėjus, uždirbo daug pinigų, kuriuos investavo į tokius pačius perspektyvius žaidėjus iš Meksikos, Urugvajaus, Paragvajaus. Mūsų žaidėjai išvažiavo į „FC Barceloną“, Londono „Chelsea“ ir komanda susilpnėjo.

BNS/Scanpix nuotr.

– Jūs likote ar keliavote kitur?

– Ir aš iškeliavau – svajojau pagyventi prie gražiausios Europos jūros. Turėjau pereiti į „FC Monaco“, bet neišėjo. Perėjau į „OGC Nice“ – tai buvo viena didžiausių klaidų gyvenime, jei turėčiau galimybę atsukti laiką, šio žingsnio nebūčiau žengęs.

– Kodėl?

– Tai buvo žingsnis atgal, aš neįvertinau aplinkybių. Gal man sunku buvo suprasti, kad įmanomas toks skirtumas tarp klubų, užtektinai nepasidomėjau klubu, į kurį ruošiausi pereiti. O jis išgyveno ne pačius geriausius laikus. Palyginti su „Porto“, buvo labai didelis skirtumas.

Ir sėkmės tais metais pritrūko – aš gavau traumą, bet, kadangi buvau brangus žaidėjas, turėjau žaisti, nors negalėjau to daryti visomis jėgomis. Ketvirtame ture gavau rimtą peties traumą, o žaisti puse jėgos tokiame stipriame čempionate nėra gerai. Gaila, bet patirtis vis tiek vertinga, jei nebūčiau per tai praėjęs, net nesuprasčiau, kad taip gali būti.

– Kažko išmokote?

– Taip, karti patirtis daugiau išmoko nei gera. Nesakau, kad per tuos metus „Porto“ aptingau, bet pripratome prie sėkmės, geros organizacijos, kur viskas paduota. O kai pereini į klubą, kur pats turi rūpintis rungtynių uniforma... Vieną kartą pamiršau apsaugas ir dar kažką, nes buvau atpratęs. Tai vertinga patirtis.

– Esate pripratęs prie didžiausių Europos stadionų, o Lietuvoje situacija sudėtinga. Ar jums šios temos skausmingos?

– Labai skausmingos, senos ir jau iškalbėtos. Kaskart, kai manęs paklausia apie stadionus, atsiveria žaizdelė, bet žmogus pripranta. Nors tą patį atsakinėti ir nuobodu. Bet tikiu, kad ateis laikas ir bus padaryta tai, apie ką visi kalbame ir svajojame gal 27 metus. Nebebūsime tie vieninteliai atsilikę, nuskriaustieji, iš kurių kitų šalių korespondentai rengs anekdotinius reportažus. UEFA finalas parodė, kokius stadionus gali pastatyti net tos šalys, kur nėra didžiojo futbolo. Velsas juk irgi nėra labai didelė šalis.

– Velsas neblogai žaidė praėjusiame Europos čempionate.

– Žaidė neblogai, nes turi ir sąlygas, ir stadionus, o šalia – Anglija. Bet yra šalių, kurios niekados nedalyvavo Europos čempionatuose ir joms jais net nekvepia, bet jos turi stadioną, į kurį nebūtų gėda atsivežti svečių komandą. Mums reikia paprasto stadiono, kuriame tilptų 15–20 tūkst. žmonių. Jis galėtų būti daugiafunkcis, nebūtinai tik futbolui.

– Kaip yra su lietuvišku futbolu? Ką daryti, kad padėtis gerėtų?

– Mes esame krepšinio šalis, turime jam sąlygas, net mažuose miesteliuose yra puikiausios šiuolaikinės arenos, į kurias ne gėda atsivežti bet kokią Europos komandą. Mes nebuvome garsi futbolo šalis, bet ir neturime teisės ja būti, nes net neturime paprastų bazinių sąlygų. Tarkim, visame mieste tėra vienas dengtas maniežas, tad žiemą visi to miesto vaikai, kad ir kur gyvena, turi važiuoti į tą vieną vietą.

Ar mes turime teisę turėti kažką nieko nepadarę? Juk Islandija per ekonominio nuopuolio metus pastatė gal 11 dengtų maniežų. Visi vaikai žaidžia futbolą ar renkasi kitą sportą. Jie pasiekė rezultatų, nes investavo, sukūrė strategiją, apmokė trenerius, dirbo. O mes nieko nedarome. Jau nekalbu apie stadionus, žolės aikštes. Vilniuje turbūt nėra tinkamos aikštės su žole, kur žaidžiamas tikras futbolas. Vaikai pradeda ant sintetinės dangos ir žolės nemato.

Jei jauniai kažką ir laimėtų, šalys, kurios daug investuoja, turi struktūras, sakytų – nieko nepadarė ir laimėjo, tokių stebuklų nebūna. Dėl to turime susimąstyti, turi būti strateginis planas, reikia vaikams suteikti sąlygas. Tai būtina vien dėl sveikatos: jei vaikai neturės sąlygų sportuoti, anksčiau ar vėliau ims vaikščioti pas medikus. Investicijos į sportą taupo pinigus – vėliau jų nereikia leisti gydymui. Bet mes žiūrime atvirkščiai, nieko nedarome.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...