captcha

Jūsų klausimas priimtas

Psichologė apie tėvystę: reikia leisti sau daryti klaidas

Liūdna, jei vaiko kvietimas pažiūrėti į skruzdę lieka neišgirstas, nes tėvai užsiėmę, juk ignoruojamas vaikas pajunta, kad yra neįdomus, o tai – sąlyga žemai savivertei formuotis. Taip LRT RADIJUI sako Paramos vaikams centro vadovė, psichologė Aušra Kurienė. Anot jos, su informacijos gausa apie tėvystę susidoroti neįmanoma, tačiau ir nebūtina žinoti visko: „Jei perskaitėte kažkokią informaciją ir ji jums tinka, naudokitės ja. Nebūtina perskaityti visų pasaulio knygų ir taikyti savo vaikui įvairius metodus.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Dažnai savo klientų klausiate, ar jie savo vaikams aiškina, kaip šie atsirado. Kaip tėvai atsako į šį vaikų klausimą?

– Vaikams reikia viską paaiškinti. Reikia aiškinti ne apie gandrą, o tai, iš kur jie atsirado. Svarbu, kad nepamestume esmės. Vaikui reikia sužinoti techninius dalykus, kaip atsiranda vaikai. Vaikas turi turėti žinių ir įgūdžių apie lytiškumą. Joks lytiškumas negali apsieiti be vertybių, supratimo, santykio. Tėvai, atsakydami į daugybę vaiko klausimų, turi nepamiršti santykių aspekto.

Jei mama ar tėtis tikrina namų darbus ir mato klaidas, svarbu vaikui pasakyti, ką darydamas jis suklydo ir kaip gali tai ištaisyti. Bet taip pat turime galvoti, koks santykio aspektas čia pradės veikti. Ar mes sukritikuosime savo vaiką, ar jį paguosime, ar žinome, kad jis apskritai pajėgus ir padarė klaidą, nes galbūt buvo neatidus, ar nusiviliame savo vaiku.

Tokie aspektai yra beveik kiekviename susidūrime, ištartame žodyje ir kiekviename žaidime, atsakyme. Tikrai reikia, kad vaikas žinotų techninius dalykus. Reikia paaiškinti, kaip dalykai veikia.

– Sakote, kad tėvystė yra didžiausias stebuklas, suteikiantis galimybę gyvenimą nugyventi antrą kartą.

– Tai stebuklas be išimties. Juk ta būtybė, tam tikra prasme, atsiranda iš niekur. Buvo du žmonės, štai jau trys. Žmogus pagamina pyragą ir tuo džiaugiasi. Pagamina automobilį ir tuo labai didžiuojasi. Žmogus sukūrė kompiuterį ir tai yra stebuklas. Tačiau sukurti žmogų yra su niekuo nepalyginamas stebuklas.

Be to, padėti tam žmogui užaugti, kad jis džiaugtųsi ir mėgautųsi gyvenimu, yra didelis iššūkis. Aš tikrai neturiu nei naivumo, nei iliuzijų, kad vaikų auginimas yra tik nuolatinė laimė ir džiaugsmas. Yra daug nuovargio, susierzinimo, kyla daug neaiškumų ir problemų. Šie dalykai gali užgožti tokio kasdienio džiaugsmo pamatymą, kai, pavyzdžiui, vaikas atrado koją ir ją susikišo į burną. Tai žmogaus auginimo stebuklas.

– Vaikas pamato kažką nauja, bet suaugusieji gali galvoti, kad tai ne taip jau reikšminga. Koks elgesys tokioje situacijoje būtų klaidingas?

– Nevartočiau žodžio „klaidingas“, bet būtų tikrai liūdna, jei vaiko kvietimas pasižiūrėti į skruzdę ar saulę liktų neišgirstas, nes mama, tėtis, močiutė ar senelis yra pavargę, susipykę, turi didelių buitinių ar darbinių rūpesčių.  

Būtų gerai, jei vaikas galėtų tiesiog supykti ir pasakyti – mama ir tėtis šiandien yra negeri, manęs neklauso. Kažkuria prasme tai nemalonu, bet vaikui būtų sveikiau. Tačiau dažniausiai vaikas, susidurdamas su tokiu ignoravimu, supranta, kad jis yra neįdomus. Didžioji bėda, kad jis supranta esantis neįdomus šiems dideliems, protingiems, geriems žmonėms.

Nemanau, kad tai yra klaida, nes tokios klaidos ištaisomos. Tikrai labai svarbu pamatyti tą balansą. Kasdienybėje visos mamos, visi tėčiai, visos močiutės ir visi seneliai daug dalykų neišgirsta ir nepamato. Nėra taip, kad viską visada pamatome. Nėra idealaus gyvenimo.

Bet balansas yra klausimas, kiek pamatome, kiek nepamatome, kiek išgirstame, o kiek lieka neišgirsta, neatliepta, nepritūpta. Vaikas gali jaustis neįdomus, o tada stebimės, kad jo savivertė žema. Arba kad jis, jau būdamas mokyklinukas, nedrįsta išsakyti savo minčių, neturi nuomonės, yra nekūrybingas. Tai prasideda gana anksti, nuo ženklo, kad vaiko pasaulis nėra įdomus. Tai ir galėčiau pavadinti klaida.

BNS/Scanpix nuotr.

– Jei toks tėvų elgesys kartojasi, vaikui ir formuojasi, pavyzdžiui, žema savivertė?

– Viena pasekmių tikrai bus jausmas, kad jis neįdomus ir nevertingas. Reikia suprasti, kad yra labai įvairių priežasčių, dėl ko žmonės pavargę, užsisukę darbuose, turi rimtų iššūkių. Galbūt kai vaikui jau bus 30 metų ir jis pats augins vaikus, jis galės pamatyti kitą priežastį. Tačiau kai jam dveji, treji, penkeri, jis nežino šitų dalykų.

– Kaip susidoroti su informacijos apie tėvystę srautu?

– Šiais laikais turbūt neįmanoma susidoroti su informacijos srautu, jos yra begalė. Reikia žinoti, kad visko neperskaitysi, daug dalykų kartojasi. Jei perskaitėte kažkokią informaciją ir ji jums tinka, naudokitės ja. Nebūtina perskaityti visų pasaulio knygų ir taikyti savo vaikui įvairius metodus.

Tikrai reikia truputį nuleisti kartelę, visur yra spaudimas. Yra tiek socialinio spaudimo viską turėti, visur būti, viską nuveikti. Reikia sau leisti ne viską žinoti, suprasti, daryti klaidas. Svarbu ne tai, ar padarysime klaidą, svarbu ją ištaisyti, suprasti ją padarius. Tuomet tikrai padarysime kitaip. Tai, kad klysime ir nežinosime, yra labai žmogiška.

– Kada pradedame kurti su vaiku ryšį? Ar jam gimus, ar vaikui esant sąmoningesniam?

– Manau, kad tada, kai jis apsigyvena mūsų galvoje. Kai atsiranda idėja, kad aš noriu arba mes norime kūdikio, prasideda ryšys. Ir tas ryšys gali keistis. Tai nėra konstanta, kad jei moteris sako norinti turėti kūdikį, o vyras atsako „ne dabar“, tai nepasikeis ir nebus sukurtas kokybiškas ryšys su savo būsimu kūdikiu.

Tėvai fantazuoja, koks tas vaikas bus – ar moksliukas, ar sportininkas. Ta fantazija jau yra tokio ryšio užuomazga. Labiau nepasiteisinti gali tai, kad jei vėliau paskęstama fantazijose ir nepamatomas realus vaikas. Gal jis gal nėra sportiškas ar moksliukas, gal yra menininkas, dainininkas, poetas, krapštukas inžinierius. Bet tai neišvengiama pasirengimo ir ryšio kūrimo dalis.

– Kaip svarbu, vaikui gimus, turėti laiko dviese?

– Labai svarbu. Kartais, kai gimsta kūdikis, suaugę žmonės praranda vardus – jie tampa mama ir tėčiu, nebežino, kad buvo Petras ir Onutė. Jie liaujasi vienas kitą vadinti vardais. Labai svarbu neprarasti savo interesų, draugų, poros gyvenimo. Žinoma, čia tikrai reikia artimųjų, auklių pagalbos.

Iš pradžių gali tekti tai atidėti keliems mėnesiams, nes kūdikis mažas ir nėra daug erdvės būti dviese. Tačiau nereikia pamiršti, kad buvimas dviese gali būti puodelis arbatos ryte, kol kūdikis miega ar paskutinis puodelis vakare prieš užmiegant. Tai gal tik akimirkos, bet jos tikrai turi išlikti. Vėliau laiko atsiras daugiau, nes bus daugiau pagalbos, vaiką bus galima su kažkuo palikti bent valandai, dviem ar savaitgaliui.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close