captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai: „Atžalynas“ nuo pat pradžių buvo labai susigyvenęs

Kai teatras dar buvo Vokietijoje, trupė neturėdavo maisto, bet turėjo savo patalpas, dažnai neturėdavo rūbų, bet turėjo prožektorius, ir visi buvo nepaprastai susigyvenę, 1963 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Jurgiui Blekaičiui pasakojo teatro „Atžalynas“ kolektyvas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Panele Birute Pūkelevičiūte, jūs, kiek žinau, pastaruoju metu vadovavote Lietuvių teatrui Monrealyje, Kanadoje. Kaip kilo dabartinė mintis sujungti aną grupę ir Čikagos „Atžalyną“ ir kartu statyti jūsų veikalo premjerą?

– Monrealyje mes esame dirbę 12 metų, ten buvo labai graži, maloni grupė, su kuria bandėme statyti lietuviškus veikalus, daugiausia – niekada nestatytus. Tačiau mums tikrą darbą dirbti kliudė dideli nuotoliai. Kadangi tie nuotoliai mums kliudė išvystyti teatro veiklą, o pastaruoju metu keli aktoriai, mūsų teatro branduolys, persikėlė į JAV, mes visi ėmėme žvalgytis panašiai galvojančių žmonių, panašios grupės, prie kurios galėtume pritapti. Mums atrodė, kad artimiausi mums būtų atžalyniečiai – labai entuziastinga grupė, pradėjusi savo darbą Vokietijoje, tad mes su jais susijungėme.

– Tikrai natūralus kelias, nes jūs buvote dvi jaunimo grupės, kurios užaugo ir sustiprėjo jau išeivijos sąlygomis, išskyrus vieną kitą žmogų, kaip jūs pati.

– Dauguma taip. Šiuo metu mes turime labai gražų prieauglį iš pačios jauniausios lietuvių šviesuomenės, esančios čia. Taigi atgimstantį „Atžalyną“ sudaro trys grupės: viena – senasis „Atžalynas“, antroji – monrealiečiai, trečioji – jaunieji draugai.

– Panele Pūkelevičiūte, gal pasakytumėte bent keletą pavadinimų tų veikalų, kuriuos statė Monrealio trupė?

– Statėme Antano Škėmos „Živilę“ ir „Pabudimą“, Antano Rūko „Bubulį ir Dudulį“, Antano Gustaičio „Šilkinius pančius“, Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, Balio Sruogos „Milžino paunksmę“. Kai kuriuos įrašėme ir į plokšteles.

– Katras galėtų papasakoti apie Atžalyną“? Turbūt geriausiai informuotas aktorius Jonas Kelečius, nes jis – beveik kaip to kolektyvo tėvas. Kada įkurtas jūsų kolektyvas?

– 1945 m. rudenį. Tikslios datos net ir nežinau, namuose galėčiau rasti.

– Ar tik nepaėmėte to vardo iš Kazio Binkio „Atžalyno“?

– Taip, mes patį pirmąjį statėme K. Binkio „Atžalyną“, todėl taip ir pasivadinome. Norėčiau pasakyti, kad, kai buvome, dirbome Vokietijoje, mes neturėdavome maisto, bet turėjome savo patalpas, savo namus įsigiję. Mes dažnai neturėdavome rūbų, bet turėjome prožektorius. Ir buvome nepaprastai susigyvenę.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...