captcha

Jūsų klausimas priimtas

Etnologas: Užgavėnės – kaimiška šventė, netinkama miesto erdvei

Dabar į miestus atgabenamos kaimiškos Užgavėnės, tačiau tokia erdvė joms – ne pati geriausia vieta, LRT RADIJUI sako Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto, Baltų filologijos katedros profesorius Rimantas Balsys. Profesoriaus teigimu, senovėje kilmingųjų švęstos Užgavėnės turėjo akivaizdžių sąsajų su žymiausiais Europos karnavalais – vakarų Europos tradicijomis paremti pasilinksminimai galėtų vykti ir dabartiniuose miestuose. 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kokia Užgavėnių kilmė?

– Visos kalendorinės šventės, užfiksuotos etnografiniuose aprašuose XIX–XX a., išsivystė ir buvo paveiktos senųjų ritualų, skirtų ikikrikščioniškojo laikotarpio dievams. Visi žemdirbiški ritualai pamažu neteko savo prasmės ir tapo papročiais.

Apie Užgavėnes kalbėti kebliau, nes apie tai, kaip jas galėjo švęsti valstiečiai, rašytiniuose šaltiniuose duomenų beveik nėra. Kilmingųjų švęstos Užgavėnės turėjo akivaizdžių sąsajų su žymiausiais Europos karnavalais ir tradicijomis, tai liudija XV a. duomenys.

Reikia paminėti vyskupą Beringerį, kuris 1428 m. rašė, kad per vestuves ir Užgavėnes vyksta velnių šokiai. Jų metu garbingi žmonės moterims leisdavo persirengti vyriškais drabužiais, kas buvo Dievo uždrausta.

Raktinis žodis čia – garbingi žmonės. Tai reiškia, kad kalbama apie kilminguosius, kurie sekė vakarų Europos tradicija ir rengė tokius pasilinksminimus. Daugiau informacijos randama XVI–XVIII a. raštijoje. Tai laikotarpis, susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmuose vykusiais pasilinksminimais, skirtais būtent Užgavėnių šventei. Tai unikali, bet mažai populiarinta tradicija, iki šiol neatgaivinta. O tai galėtų vykti, miestai turėtų specifinę šventę. Dabar į miestus atgabenamos kaimiškos Užgavėnės. Tačiau įspraustos į miesto erdvę jos jaučiasi kiek nejaukiai, nepatogiai.

– Užgavėnės pradedamos švęsti keletą dienų prieš tikrąją jų dieną. Ar tai nesipriešina su tikrąja prasme?

– Prisiminkime, ar seniai Lietuvoje turime kalendorių, juk jis atsirado su krikščionybe. Valstiečiai, švęsdami bet kokią žemdirbišką šventę, atsižvelgdavo į gamtos ženklus, kurie buvo pagrindas. Kalendorius įtvirtino krikščioniškas šventes, jos tapo pastovios, aiškiai įrėžtos. Kai kurios – kilnojamos, bet vis tiek įrėžtos. Užgavėnes imta švęsti antradienį.

Kaip Užgavėnes šventė mūsų protėviai, kol nebuvo kalendoriaus, galima tik spėlioti ir fantazuoti. Manau, kad jie kreipė dėmesį į gamtos ženklus. Tai buvo susiję su žemdirbiškais rūpesčiais, darbais. Net vėliau, XIX a. Užgavėnių turinys susijęs su tam tikrais žemdirbiškais dalykais.

Kalbant apie dvarų kultūrą, XVI–XVIII a. LDK dvaruose, tiek didžiuosiuose miestuose, tiek atokesniuose kaimo dvaruose Užgavėnės švęstos ne tik antradienį ir ne tik vieną dieną. Yra sakoma, kad šventė tęsiasi tris dienas iki pat gavėnios pradžios, tad baigdavosi tik Pelenų dieną, paryčiais.

Galime visiškai ramiai ir laisvai elgtis, neapsistoti prie antradienio. Juolab kad tradicija nėra sustabarėjęs sausmedis, kurio negalima pajudinti. Logiška, kad šiandien reikia pritaikyti šventę prie visuomenės poreikių, kad žmonės turėtų laiko ir galėtų sudalyvauti.

– Mūsų kraštas toks nedidelis, bet Užgavėnės skirtinguose regionuose švenčiamos vis kitaip. Kodėl taip yra? Kodėl jos ypatingos Klaipėdos krašte?

– Teisingiau būtų sakyti, kad Užgavėnės turėtų skirtis. Dažnai užmirštame, kad sovietiniu laikotarpiu buvo niveliuota daugybė dalykų, taip pat ir šventės. Po visą Lietuvą buvo išplatintas žemaitiškas Užgavėnių scenarijus. Taip šventė prarado savo regioninį savitumą, pradėta jas rengti pagal vieną kurpalių.

Kalbant apie Klaipėdos kraštą, tarpukariu užfiksuotas unikalus dalykas. Ši šventė vadinta ne Užgavėnėmis, o Šiupinio vakaru. Pagrindinis vakaro akcentas – šiupinio, specifinio patiekalo, ruošimas. Būta ir pasilinksminimo programos su dainomis, šokiais, vaidinimu ir pan. Dar vienas Šiupinio vakaro bruožas – aukų rinkimas arba tam tikrų bilietų pardavimas. Surinktas pelnas būdavo skiriamas labdaringiems tikslams – kultūrai, meno draugijoms remti.

Šiupinio šventė gyvavo tarpukariu ir šiek tiek po karo. Vėliau dėl sovietmečio tradicija nutrūko. Tačiau XXI a. pradžioje Klaipėdos inteligentai ir Mažosios Lietuvos bendrijos šventę vėl ėmė gaivinti. Ji vėl pradėta rengti Klaipėdoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...