captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Husseino sukelta ekologinė tragedija tęsiasi iki šiol

Aplinkosaugos ekspertai įspėja, kad klimato kaita, užtvankos ir prasta vandens paskirstymo politika gali pražudyti Mesopotamijos pelkes, kurias kadaise siekė sunaikinti Saddamas Husseinas. Jei taip įvyktų, ne tik pražūtų turtinga pelkių ekosistema, bet ir pelkėse gyvenančių arabų kultūra.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

13-metis Ali žvilgteli į šalia ant šiaudų gulintį buivoliuką, kurį meiliai vadina „kūdikiu“. Gyvuliui tik kelios dienos, o jo gimimas tapo palengvėjimu Ali šeimai. Mesopotamijos pelkėse buivolai yra vienintelis kapitalas ir turtas. Prieš metus Ali šeima prarado pusę savo augintų buivolų – juos pasiglemžė didelė sausra.

Pelkės, vadinamos civilizacijos lopšiu, yra Pietų Irake, kur susitinka Tigro ir Eufrato upės – jos, prieš patekdamos į Persijos įlanką, pasidalija į šimtus kanalų.

Šios drėgnos ir pelkėtos vietovės – oazė dykumos viduryje, biologinės įvairovės Edeno sodas. Jos yra ir namai vadinamiesiems „dykumos pelkių arabams“ – maždaug 400 tūkst. žmonių, kurių unikali kultūra tobulai prisitaikiusi prie aplinkos. Buivolų auginimas, žvejyba, paukščių medžioklė, nendrių džiovinimas ir daiktų pynimas iš jų, prekyba su kaimyniniais gyventojais – visa tai klestėjo iki 1990 m., kol diktatorius S. Husseinas nusprendė nusausinti pelkes, taip siekdamas nubausti čia gyvenančius arabus, nes šie palaikė šiitų sukilimą prieš režimą.

Rojus, kadaise užėmęs 20 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą, tapo pragaru – užminuota dykuma. Gausi gyvūnija išnyko, o žmonės buvo priversti pasitraukti. Jungtinių Tautų duomenimis, iki 2001 m. dėl S. Husseino pradėto pelkių nusausinimo  0,5 mln. žmonių turėjo išsikelti. O aplinkosaugininkai nusausinimo projektą pavadino „didžiausia ekologine tragedija“, kuri savo mastu galėtų būti lyginama tik su Aralo jūros nusekimu.

Kai 2003 m., po JAV invazijos į Iraką, žlugo S. Husseino režimas, Mesopotamijos pelkių arabai grįžo į gimtąsias vietas ir išardė pylimus, sulaikydavusius upių vandenis.

Vietinis arabas Jasimas al-Asadis vienas pirmųjų grįžo ir pradėjo griauti S. Husseino nurodymu pastatytus pylimus. Jis pasakoja, kad vietiniai gyventojai ėmėsi šio darbo, nes negalėjo priprasti prie kitokio gyvenimo būdo. Nors mažai kas tikėjo, kad pelkės kada nors vėl taps tokios, kokios buvo, išardžius pylimus, greitai vanduo vėl užliejo vietovę, ir tenykščiai žmonės galėjo gyventi kaip seniau.

Tuo ši istorija ir galėtų baigtis, bet, atrodo, ji kol kas laimingos pabaigos neturi. Šiandien pelkėms vėl gresia pavojus išnykti.

J. al-Asadis pasakoja, kad arabai susiduria su didžiule vandens problema – ir jo trūkumu, ir kokybe. Vyras dirba nevyriausybinėje aplinkosaugos organizacijoje. Jis sako, kad klimato kaita, prastas vandens paskirstymas Irake, užtvankų statymas aukštutinėje upės dalyje, itin sumažino vandens, atitekančio į pelkes, kiekį. Šiandien pelkės – perpus mažesnės nei anksčiau.

Maža to, dabar pelkių vanduo per sūrus. Druskingumo lygis šoktelėjo ne tik dėl sumažėjusio vandens srauto, kylančios oro temperatūros ir didesnio vandens garavimo, bet ir dėl vandens iš Persijos įlankos atitekėjimo. Skaičiuojama, kad druskingumo lygis, palyginti su pelkių druskingumu prieš 1990 m., pakilo daugiau nei 12 kartų. Vietiniai pelkių arabai, kurių pragyvenimo šaltinis dažnai yra buivolai, šių netenka būtent dėl sūraus vandens. Gyvulius sunku kontroliuoti, tad jie, gerdami labai druskingą vandenį, užnuodija organizmą ir nudvesia. Štai, pavyzdžiui, Ali šeima vos per vieną vasarą taip neteko 15 buivolų.

Irako politinė ir saugumo situacija tik pablogino padėtį pelkėse, ypač po to, kai „Islamo valstybės“ grupuotė perėmė Eufrato užtvankų kontrolę ties Ramadi ir Faludža. 2015 m. birželį „Islamo valstybė“ uždarė Ramadi užtvankos vartus ir taip sumažino upės vandens lygį. Nors šiandien džihadistai jau neteko Ramadi ir Faludžos, jie vis dar kontroliuoja Eufrato Tabkos užtvanką, didžiausią užtvanką Sirijoje. Dėl to pelkėms vis sunkiau išlikti. Tačiau daugelis arabų šeimų čia pasilieka, nors ir žino, kad po kelių mėnesių gali pritrūkti vandens. Jei vandens lygis dar nukris, manoma, arabams teks ir vėl palikti gimtąsias vietas.

Ekspertai atkreipia dėmesį, kad Mesopotamijos pelkėms kyla ir  kitų grėsmių, pavyzdžiui, iš Turkijos. Hidroelektrinė, dėl kurios pastatyta Ilsu užtvanka  ant Tigro upės, manoma, bus paleista 2017 m. pabaigoje, o šis daug ginčų keliantis projektas neabejotinai dar labiau sumažins upės srovę. Turkija, Sirija ir Irakas yra pasirašę susitarimus, kuriais numatyta dalytis vandens ištekliais, tačiau ekspertai baiminasi, kad Turkija, naudodamasi sudėtinga padėtimi Arabų šalyse, nepaisys susitarimo.  

Ankaros Tigro ir Eufrato upių ištakų kontrolė Artimuosiuose Rytuose jau kurį laiką kritikuojama. Kai kurie kaltina Turkiją, kad jos neatsakinga vandens paskirstymo politika prisidėjo prie nestabilumo Sirijoje ir Irake.

Šiandien chaotiškame Irake, išgyvenančiame vidinę politinę krizę ir nesuvaldomą korupciją, Mesopotamijos pelkių išsaugojimo problemos nėra vyriausybės prioritetų sąraše. Šalis pirmenybę teikia žemės ūkiui ir didžiąją dalį savo vandenų skiria daug kainuojančioms intensyvaus drėkinimo sistemoms.

2016 m. birželį Mesopotamijos pelkės įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą kaip biologinės įvairovės prieglobstis. Tačiau daugelis dykumos pelkių arabų abejoja šio sprendimo veiksmingumu. Vis dėlto kai kurie aktyvistai mano, kad šis UNESCO žingsnis privers vyriausybę atkreipti dėmesį ir imtis veiksmų, kad pelkės būtų išsaugotos.

Parengta pagal užsienio spaudą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...