captcha

Jūsų klausimas priimtas

Antropologė: lietuviai taiko alternatyviąją mediciną, nors apie tai nesusimąsto

Gydymas žolelėmis, kurį lietuviai taiko nuo seno, yra viena iš alternatyviosios medicinos rūšių, LRT KLASIKOS laidoje „Manasis aš“ tvirtina Šiaulių universiteto Humanitarikos tyrimų centro antropologė Reda Šatūnienė. Anot jos, alternatyvia ligų prevencijos priemone laikomas ir Lietuvoje vis populiarėjantis bėgimas, bet daugelis žmonių į sveikatą žiūri vartotojiškai: „Atėjau, nusipirkau vaistų, išgėriau ir einu vėl į darbą. Jeigu taip į sveikatą žiūrėsi, tai ji tokia kažkokia ir bus.“
Arbatžolės. BNS nuotr.
Arbatžolės. BNS nuotr.

– Kas yra medicinos ar sveikatos antropologija? Kuo ji domisi? Ką tyrinėja?

– Medicinos antropologija dar vadinama sveikatos antropologija (tai priklauso nuo tradicijos). Ji tiria žmonijos sveikatą, ligas, įvairias sveikatos apsaugos formas. Taip pat ir ligonių priežiūrą, gimdymo, gimimo procesus, biokultūrinę žmogaus adaptaciją. Dar galėčiau pridurti, kad medicinos antropologija praplečia biologinės medicinos ribas, sieja sveikatą su sociokultūriniu kontekstu, individualiomis patirtimis, supratimais, praktikomis ir t. t.

– Atsižvelgiant į tuos visus kontekstus – sociokultūrinius, tradicinius, istorinius – kaip sveikata suvokiama šiandien? Kokie egzistuoja sveikatos supratimai ir būdai jos siekti?

– Turbūt gali būti įvairiai. Galima vertinti, kad esu sveikas, galiu eiti į darbą, nors kosėju, skrepliuoju, o gal esu sveikas, kai man viskas sekasi ar aš esu viršūnėje. Bendrąja prasme, sveikatai įtaką daro daug faktorių: individualus elgesys, mityba, aplinkos sąlygos, kuriomis gyvename. [...] Taip pat svarbus pažeidžiamumas infekcinių, kenksmingų komponentų atžvilgiu, prigimtinės, genetinės savybės, sveikatos paslaugų prieinamumas, kaip greitai mes galime kreiptis į gydytoją, visuomenės palaikymas, materiali pagalba.

Anot daugybės medicinos antropologų ar tiesiog antropologų, galimybės išvengti tam tikrų ligų labai glaudžiai susijusios su kultūriniais įsitikinimais, tikėjimais, įprastomis sveikatos praktikomis. Žmogus gali būti įsitikinęs esąs sveikas. Jis nesikreips į gydytoją ir nesigydys.

Nuo kiekvieno individualiai priklauso, kiek dėmesio skirsime tai sveikatai. Vieni nuolat sveikatinasi, kitiems jau net gresia hipochondrija, dar kiti kreipiasi į medikus tik tada, kai ištinka krizė. Žinoma, yra ir grupių, kurios dėl įvairių priežasčių įsitikinusios, kad negali kreiptis į gydytojus.

Tokių grupių Lietuvoje labai nedaug. Tai labiau amerikietiška. Tikrai yra tokių atvejų, kai žmonės nesikreipia į gydytojus, nes jų tradicijos tiesiog to neleidžia. Jehovos liudytojai, kiek žinau, nepriima kraujo perpylimo paslaugos. Tai pavyzdys, kaip sveikata labai glaudžiai siejasi su įsitikinimais.

Vakarietiškoje medicinoje sveikata suvokiama kaip kokybiškas fizinių ir psichinių žmogaus rodiklių, tam tikrų sistemų funkcionavimas. Medikai turi testus, normatyvus, pavyzdžiui, nuo kiek iki kiek kraujyje turi būti geležies. Viskas sustyguota, suskaičiuota.

– Kalbate apie biologiškai pamatuojamus rodiklius. Rytų kultūrose holistinis sveikatos supratimas yra neatsiejamas. Kaip yra pas mus?

– Įvairiai. Dabar kaip tik darau tokį tyrimą. Dar negaliu pateikti apibendrintai, nes neseniai tuo užsiimu, bet yra gana nevienareikšmių atsakymų. Pastebėtina, kad visuomenė sąmoningėja. Tikrai būna taikomi tradicinės medicinos metodai. Kai kurie sakytų, kad tai – kaip tik netradicinė medicina, nes tradicine laiko mūsų poliklinikų mediciną.

Tikrai yra gydytojų, kurie turi supratimą ir bando žvelgti holistiškai. Galbūt sistema pati priverčia juos elgtis kitaip. Šeimos gydytojas turi 10–15 minučių pacientui priimti. Kaip per tiek laiko holistiškai išanalizuosi visą žmogaus gyvenimą? Turi ištirti priežastis, dėl ko kažkas atsitiko, ypač tai taikoma psichosomatiniams susirgimams.

Tyrimo metu, nagrinėjant empirines patirtis, teko girdėti gana neigiamų nusiskundimų [Vakarų medicina]. Žmonės todėl ir renkasi tuos kitus metodus. Jie pasigenda ligos priežasties ieškojimo. Dėmesys neretai teikiamas tik simptomui. Jei yra reikiamas simptomų skaičius, tau išrašomas vaistas. Vėlgi turbūt yra tokia sistema. Nemanau, kad tai yra tik tų gydytojų problema, bet tokia sistema.

– Galbūt sistema nėra pajėgi, nėra galimybių taip jau holistiškai žvelgti į žmogaus sveikatą, bet ar pačių žmonių supratimas artėja link to?

– Bijau apibendrinti. Kaip mokslininkė, turiu visą laiką remtis tyrimais. Lietuvoje tikrai nėra atlikta tyrimų, kiek visuomenė dabar sąmoninga ar nesąmoninga ir kaip mes žvelgiame – ar holistiškai, ar ne.

Galiu remtis savo asmenine patirtimi ir tuo, kiek domiuosi, nes gana nemažai domiuosi alternatyviomis gydymo sistemomis. Turbūt tai darau ir iš praktinių paskatų, ir iš antropologinių, ir apskritai smalsumo vedina. Tų alternatyvių gydymo metodų [...] yra tiek daug. Jų be galo daug. Žmonės tikrai domisi jais, tad yra tas sąmoningėjimas.

– Koks tas netradicinis, pavadinkime, alternatyviosios medicinos, alternatyvaus gydymo, savigydos supratimas? Kada, jūsų pastebėjimu, žmonės labiausiai linkę į juos atsigręžti?

– Pasiremsiu amerikiečių mokslininke Christine Larson. Ji alternatyvią mediciną suskirsto į tam tikras kategorijas ir išskiria tokias kategorijas, kaip alternatyviosios medicinos sistemos. Tai kinų medicina, ajurveda.

Jų atstovų požiūris į žmogų, kaip į sistemą, visiškai skiriasi nuo vakarietiško požiūrio į žmogų. Ajurvedoje skiriamos došos, žmonių tipai, su tuo siejama mityba. Viskas kitaip. Toliau mokslininkė išskiria kūno ir proto arba sąmonės (angl. mind) integravimo praktikas, tokias, kaip kognityvinė terapija, psichologijos sritis.

Toliau Ch. Larson išskiria biologija grįstą terapiją. Tai tiesiog speciali mityba, tam tikra dieta, tam tikrų produktų atsisakymas ir t. t. Įvairios į kūną orientuotos technikos (angl. body manipulations): joga, įvairios sporto formos, judesio terapija, šoko terapija. Akupunktūra taip pat priskiriama prie šių technikų.

Taip pat išskiriama energetinė terapija: gydymas prisilietimu, abstrakčios gydymo rūšys. Klausėte apie tai, kas populiaru. Manau, net nepagalvojame, kad vienas iš populiariausių dar vis dėlto netradicinių gydymo metodų yra žolelės. Mus taip augino mamos.

Remiantis tyrimais, teoriniais suskirstymais, gydymas žolelėmis jau yra netradicinė medicina. Tai ir žolelių kompresai, specialios dietos, gydymas kristalais, netgi hipnozė, nors hipnozė taikoma psichologijoje, psichoterapijoje. Tai ir aromaterapija, spalvų terapija, homeopatija, tas pats, kaip minėjau, gydymas dielėmis. Žodžiu, tokių gydymo būdu yra didelė gausa.

– Ar galima išskirti, kad žmonės linkę rinktis alternatyvius gydymo ir gydymosi būdus?

– Tai išskiria jau minėtos Ch. Larson studija. Kadangi tyrimas atliktas Amerikoje, tai man pačiai įdomu paminėti, kad viena priežastis, kodėl ten imamasi šių metodų, – žmonės neturi pakankamai lėšų susimokėti už medicininį gydymą. Tai daroma iš ekonominių paskatų. Pas mus galbūt yra kitų problemų. Galime pasidžiaugti, kad pastaroji būdinga mažiau.

Kai kurie žmonės tiesiog pabūgsta pašalinių gydymo efektų arba pačios procedūros, kai gresia chirurginės intervencijos, operacija. Tai lemia ir sunkios ligos, kai žmonės susiduria su gyvenimo pasirinkimu – ką toliau daryti.

Iš empirinių pastebėjimų turiu tokį – žmogus dažnai pasirenka alternatyvius gydymo būdus, kai ieško pagalbos pas medikus ir negauna atsakymo. Atsakymas būna „visi tyrimai geri“ arba „viskas gerai, ko čia skundiesi“, „viskas tau gerai“. Na, gal nesako „ko čia skundiesi“, bet sako „viskas čia gerai, tai tik įsiteigimas“. Bando daktaras ozityviai nuteikti, bet žmonės jaučiasi blogai.

Žinoma, dar viena teorija – yra tekę girdėti, kad mūsų medicina ligą aptinka tada, kai ji jau būna ne pirmoje, ne antroje, o dar tolimesnėje stadijoje. Liga turi būti gana pažengusi, kad tu surinktum simptomų rinkinį ir galėtum sakyti – tau skrandžio uždegimas. Mažai dėmesio skiriama prevencijai. Galbūt ją sudėtinga suteikti, čia nėra net ką kritikuoti.

Galima būtų pagalvoti, kuo alternatyvaus gydymo metodai skiriasi nuo mums suprantamo tradicinio. Vienas dalykas, būdingas alternatyviai medicinai, daug dėmesio skiriama prevencijai arba, kaip mėgstame dabar sakyti, sveikatinimui. Mes nuolat turime sveikatintis. Alternatyvios medicinos atstovai domisi ir praktikuoja visą apimantį, holistinį individų gydymą. Jų pagrindinis tikslas – nepakenkti, todėl dažnai oponuojama – kiek cheminis vaistas turi pašalinių poveikių. [...] Alternatyvios medicinos šalininkai siekia identifikuoti ligos priežastį, pačią giluminę, toliausią priežastį.

Neseniai kaip tik šifravau interviu. Tokių minčių yra daug. Vienas iš tikėjimų – liga gali slypėti, pavyzdžiui, kažkokioje emocijoje, kurią išgyvenai prieš 20 metų. Tada tos emocijos galėjai teisingai nesuprasti, pavyzdžiui, vaikystėje kažkas kažką pasakė, tu užsigavai. Praktiškai mūsų medicina, kuri atlieka diagnostiką, kardiogramas, to netiria. Turi kreiptis pas kitus specialistus.

Kaip teigia ne vienas autorius, tas alternatyvus gydymo metodas tampa individualiu keliu į savo sveikatą. Tuo turi rūpintis pats. Manau, tas pats galioja ir tradicinėje medicinos sistemoje. Pirmiausia už sveikatą turi būti atsakingas pats.

Vienas iš esminių dalykų žmogaus kelyje į sveikatą yra gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo sveikatą, neturi laukti. Galbūt ir ta kritika atsiranda iš to – atėjau pas daktarą, bet jis manęs nesuprato. Galbūt tu turėtum pasiruošti išsamiai pristatyti savo ligą, apie ją skaityti ir domėtis. Tu esi už ją atsakingas. Tai individualus kelias į sveikatą.

– Kalbant apie kelius į sveikatą, sveikatinimąsi, prevenciją, regis, sąmoningumo daugėja. Galbūt galima kalbėti apie mitybą, susidomėjimą sveika mityba. Atrodo, kad tas susidomėjimas galbūt kartais pasiekia ir radikalius mastus. Ką rodo vegetarizmo, veganizmo populiarėjimas? Kiek jis būdingas mūsų tradicinei kultūrai ar neverta to ieškoti?

– Nežinau, ar visada verta. Sunku iš karto atsakyti į tokį klausimą. Įdomu į jį atsakyti. Kiek būdinga? Vegetarizmas populiarus ne tik šiais laikais. Jis populiarus nuo seno. Dar pitagoriečių laikais, maždaug VI a. pr. Kr., Pitagoras, tokios savotiškos matematinės mistinės mokyklas įkūrėjas, ir jo pasekėjai buvo vegetarai.

Daugybė garsių mokslininkų, išradėjų irgi buvo vegetarai: Isaacas Newtonas, Leonardo da Vinci, Nicola Tesla, Voltaire`as, Thomas Edisonas, Albertas Einsteinas, Levas Tolstojus, mūsų lietuvių Vydūnas. Turiu paminėti ir Adolfą Hitlerį. Vegetarizmas nėra kažkokia naujovė.

Tas radikalizmas atsiranda, net nežinau, galbūt daugiau viešojoje erdvėje. Į vegetarų grupę ateina „mėsiaėdis“ ir pasako kokį nors argumentą, jie visi lyg ir pykstasi. Čia galbūt jau labiau kalbame apie žmonių norą vienas kitą provokuoti. Apskritai, nematau prasmės diskutuoti. Tu dėl kažko tai pasirenki, tau gerai ir tu sveikas.

Iš tikrųjų gal visa tai galima matyti kaip dalį kitos problemos, kai kalbama apie mūsų konvencinę mediciną, kuri dar vadinama lopatine (ji ir yra mūsų poliklinikų medicina), ir tą netradicinę. Tai tarsi dvi žmonių grupės. Vieni tą alternatyvią mediciną net šarlatanizmu vadina, nors iš tikrųjų tų įrodymų yra. Galbūt kai kurie tyrimai nepakankamai išsamūs, o gal jų net nėra atlikta, tad vėl reikia skirti, kada yra šarlatanizmas, o kada – tikra medicina.

Tai, žinoma, visada yra slidi sritis, turi atsiremti. Tikriausiai taip pat su tuo vegetarizmu, veganizmu ir kitais. Ar jau čia kažkokį vienareikšmį atsakymą surasime? Nežinau. Visuomenėje daug nuomonių ir turbūt jų visą laiką tiek ir bus.

Dabar mūsų ta kultūra tapusi tokia vartotojiška, apskritai daug kas pakitę. Anksčiau sezoniškumas buvo. Augini kiaulę, kažkada ją papjauni, natūralu, valgai skilandį, lašinius. Dabar mes ištisus metus galime valgyti ir greipfrutus, ir lašinius, ir dešreles. Atviras klausimas – ar mes gyvename gamtiškai, ar vartotojiškai?

– Turbūt labiau vartotojiškai.

– Turbūt. Vartotojiškai žiūrime ir į sveikatą – atėjau, nusipirkau vaistų, išgėriau ir einu vėl į darbą. Jeigu taip į sveikatą žiūrėsi, tai ji tokia kažkokia ir bus, ne tokia, kaip stebint nuolat. Kaip mes atrandame, ar mes sergame, ar nesergame? Turi fiksuoti kūno pojūčius, pasikeitimus, tačiau neturi laiko žmogus tam. Galbūt nėra ir tokių tradicijų pas mus.

– Turite omenyje, kad nėra tradicijų sėdėti ir galvoti, kaip aš jaučiuosi, kaip mano kūnas jaučiais?

– Kažkas panašaus. Vis tiek mūsų visuomenė galbūt tokia – dirbu, esu sėkmingas, energingas, viskas sekasi, „Facebooke“ parašau apie sėkmę, o visa kita – kaip turime rūpintis sveikata, kai mums liūdna – truputį palikta.

– Pakalbėkime apie kitą, nuo sveikatos neatsiejamą sritį – sportas ir jo formos. Šiandien labai populiarūs maratonai. Ištvermingieji renkasi ultramaratonus. Ką liudija tokie, taip pat radikalūs, ekstremalūs pasirinkimai? Kaip jie susiję su sveikata?

– Manau, kad tie ekstremalūs pasirinkimai gali rodyti daug. Gali rodyti žmogaus siekį išbandyti savo galimybių ribas. Gali būti įgimtas, temperamento nulemtas noras varžytis ar ieškoti tam tikrų aštresnių patyrimų, kai į kraują išsiskiria įvairūs specifiniai hormonai. Jie vėl tarsi užkabina žmogų, tu nori tų patyrimų, tai vėl motyvuoja eiti ir išgyventi tą patį.

Žinoma, tai gali būti ir mada, tai, kas dabar populiaru. Nebūtinai tai turi būti maratonas, nes tai – didelis iššūkis, bet tie visi bėgimai, bėgiojimai, manau, irgi yra pozityvu. Žmonės domisi sveikata – vieni meta svorį, kiti dar kažką daro, bet, žinoma, būna ir tokių liūdnų patirčių, kai žmogus nepamatuoja savo jėgų, krenta, daktarai išveža iš tų trasų.

Apibendrintai, tai gali liudyti žmogaus domėjimąsi sveikata, nors nežinau, ar bėgimas reikalingas dėl sveikatos. Vis dėlto greičiausiai tai nulemta praktinių sumetimų, pavyzdžiui, norima numesti svorio. Kita galimybė – įtraukia draugai ir aplinka, mada. Gal yra ir noras judėti. Galbūt kiti mėgsta sportuoti. Tai galėčiau paminėti kaip antropologė.

Sugrįšiu prie pradžios – sportas, taip pat ir bėgimas, irgi yra priskiriamas tam tikrai alternatyviai gydymosi rūšiai. Tai yra prevencija. Antropologiniu požiūriu yra tyrinėjamas įvairių distancijų bėgimas. Šią vasarą kaip tik dalyvavau Europos socialinių antropologų bianalinėje konferencijoje. Vienas estų tyrinėtojas kaip tik skaitė tokį pranešimą apie laisvalaikio bėgikus (angl. recreational runners). Tyrime buvo analizuojami maratonų bėgikai.

Tyrėjas labai įdomiai analizavo ilgų distancijų bėgimą – kaip tam tikrą kūnišką patirtį. Tu gauni tų hormonų ir gal būni labai pavargęs, bet kitą dieną sakai – dabar jau bėgsiu ten ir ten, dar daugiau. Jis šią patirtį analizavo kaip specifinės viduriniosios klasės idealų ir vertybių kontekstą. Jis taip išskyrė tokias vertybes, kaip disciplina, motyvacija, pasiekimas ir užsispyrimas. Tarsi, jeigu nori nubėgti tokią distanciją, tau reikia turėti tokias savybes.

Jeigu turi šias savybes, galbūt jas vystai, kažkaip užfiksuoji, akcentuoji. Jos savotiškai, sakyčiau, tave motyvuoja toliau tai daryti – aš dar galiu nubėgti. Tas pats mokslininkas atkreipė dėmesį į kūno sureikšminimą, modernias technologijas, įvairius savistabos matuoklius, įvairias programėles, kurios pasako, ką valgyti, kiek kalorijų suvartoti, kiek sverti, kaip bėgti.

Naudodami tas programas žmonės siekia optimizuoti savo fizinį krūvį. Šis mokslininkas taip pat teigia, kad vieni bėgikai šias patirtis tarsi atskiria nuo savo kūno, to nesureikšmina, o kiti kūną paverčia nuolatinių galimybių ir pajėgumų tyrinėjimo objektu, kaip pats autorius sako, tam tikra eksperimentavimo arena, pradeda visaip ieškoti galimybių. Pereiname prie to, kad tai tarsi tampa jų gyvenimo stiliumi – man tas patinka ir tai susipina tarp sveikatos ir sporto.

– Tai, viena vertus, tokia fizinė patirtis, kita vertus, ji nulemta psichologinių motyvų. Čia norėčiau klausti, kaip sveikata mūsų kultūroje siejama su psichikos sveikata, su gera psichologine savijauta?

– Gydytojai, medikai turbūt teigtų, kad, žinoma, yra labai svarbu psichinė sveikata. Turi būti dermė tarp fizinio ir psichinio kūno arba dvasinės mūsų kažkokios patirties. Fizinė ir psichinė sveikata turi derėti tarpusavyje, juo labiau kad dabar ypač yra pagausėję, kiek man yra tekę skaityti, psichosomatinių susirgimų, įvairių tokių ligų, kurių priežastis sunku atrasti ir kurias lemia mūsų psichika, kažkokios mintys, mąstymas. Vis daugėja tų įrodymų, kad mūsų fizinė sveikata labai priklauso nuo mūsų minčių, nusistatymų ir t. t.

Viso pokalbio klausykitės įraše.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...