captcha

Jūsų klausimas priimtas

Deividas Šlekys. Apie Pirmąjį pasaulinį karą kitaip (radijo paskaita)

2014 m. birželį „Daesh“, kitaip – ISIS, paskelbė, kad atkurs Islamo kalifatą ir kad atkūrimo procesą pradės griaudama Sykes-Picot susitarimu nustatytas sienas. Daugelis Vakaruose išgirdo žinutę, kad bus siekiama atkurti kalifatą, bet pro ausis praleido tą žinutės dalį, kur kalbama apie Sykes-Picot susitarimą. Taigi koks susitarimas ir kodėl jis svarbus kalbant apie kitokį požiūrį į Pirmojo pasaulinio karo istoriją?
Scanpix Sweden nuotr.
Scanpix Sweden nuotr.

Sykes-Picot susitarimas buvo pasirašytas britų ir prancūzų atstovų 1916 m. gegužės 16 d. Jo esmė paprasta – tai buvo Osmanų imperijos padalijimas tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos imperijos, kuris būtų realizuotas pergalingai užbaigus Pirmąjį pasaulinį karą. Reikia pripažinti, kad po karo Paryžius ir Londonas Osmanų teritorijas iš tiesų dalijosi prisilaikydami šio susitarimo gairių, ir šių dienų sienos tarp Sirijos, Turkijos, Irako, Jordanijos nemaža dalimi yra šio susitarimo ir dalybų pasekmė.

Paskaitoje nekalbėsime apie Sykes-Pikot susitarimo pasekmes Artimiesiems Rytams. Pakalbėti norisi apie tai, kad šis susitarimas buvo svarbi Pirmojo pasaulinio karo dalis (karo, kuris vyko ne tik Vakarų bei Rytų Europoje, bet ir kituose regionuose). Juk ne veltui karo pavadinime yra žodis „pasaulinis“. Tačiau kaip mes jį suprantame? Iš tiesų galime užduoti platesnį klausimą – kiek mes apskritai žinome apie Pirmąjį pasaulinį karą, kuris vyko lygiai prieš 100 metų. Kaip tik ši sukaktis ir paskatino pasaulio akademinę bendruomenę iš naujo pažvelgti į šį įvykį ir prisiminti tokius momentus, kaip Sykes-picot susitarimas. Kitaip tariant, istorikai visame pasaulyje nusprendė pakalbėti apie Pirmąjį pasaulinį karą kitaip. Galėčiau drąsiai teigti, kad naujausios diskusijos ir atradimai tikrai greitai privers perrašyti istorijos vadovėlius.

Kiekvienas Lietuvos vyresnių klasių moksleivis, paklaustas, kuo skiriasi priežastis ir pretekstas, kaip pavyzdį pateiktų Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio erchercogo Pranciškaus Ferdinando ir jo žmonos nužudymą Sarajeve 1914 m. birželio 28 d. Klasikinis vadovėlinis aiškinimas yra toks, kad ši žmogžudystė tampa pretekstu, kibirkštimi, kuri susprogdina Balkanus ir kartu tampa paskutiniu lašu didžiųjų valstybių geopolitinėje konfrontacijoje. Naujausi istoriniai tyrimai verčia kitaip pažvelgti į šią situaciją ir teigti, kad erchercogo nužudymas buvo ne pretekstas, o viena esminių karo kilimo priežasčių. Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis buvo taikaus sugyvenimo imperijoje ir už jos ribų šalininkų lyderis. Jį nužudžius, Vienoje valdžia ir įtaka atiteko „vanagams“, kurie matė tik vieną kelią – karą. O dabar paklauskime, ar būtų 1914 m. kilęs karas, jei princas būtų likęs gyvas. Karas Europoje greičiausiai buvo neišvengiamas, bet, jeigu jis būtų prasidėjęs 1915 m. ar 1916 m., ar jis būtinai turėjo būti pasaulinis, ar tik europinis karas, turintis visiškai kitokią dinamiką.

Ši Austrijos-Vengrijos princo nužudymo istorijos revizija yra platesnės karo priežasčių peržiūros dalis. Kas kaltas dėl Pirmojo pasaulinio karo? Žiūrint formaliai, atsakymas aiškus. Jis yra parašytas Versalio taikos sutarties 231 punkte, kuriame teigiama, kad Vokietija ir jos sąjungininkės prisiima atsakomybę ir kaltę dėl karo. Liaudies išmintis byloja, kad laimėtojai rašo istoriją. Taip įvyko 1919 m. birželį. Tačiau, praėjus 100 metų, tų pačių laimėtojų istorikai iš esmės perrašo šį epizodą ir pateikia naują interpretaciją, kurios esmė labai paprasta – kaltos buvo visos didžiosios valstybės. Istorikai ginčijasi, kas buvo kaltesnis – Rusija, Prancūzija, Didžioji Britanija ar Austrija. Tačiau šiuo metu nebekyla abejonių, kad yra susiformavęs konsensusas nekaltinti iškirtinai Vokietijos dėl Pirmojo pasaulinio karo.

„Vakarų fronte nieko naujo“ – šią formuluotę tikrai yra girdėję daugelis. Gal ne visi skaitė Ericho Marios Remarque`o romaną šiuo pavadinimu ar matė pagal jį pastatytą Holivudo filmą, bet daugumai šie žodžiai atspindi ir kartu iliustruoja tai, kas buvo Pirmasis pasaulinis karas, t. y. Vakarų frontas. Apkasai, spygliuota viela, kulkosvaidžių lizdai, dujų atakos ir, žinoma, beprasmės šimtų tūkstančių kareivių frontalinės atakos. Niekas nenori paneigti kovos, vykusios Vakarų Europoje, svarbos ar sumenkinti ten kritusių kareivių atminimo. Karas vyko ir Rytų Europoje, kur tiesiogiai palietė ir mus, lietuvius. Tačiau šių dienų istorikai primena, kad karas buvo pasaulinis ir vyko ne tik viename regione ar žemyne. O ar žinome, kad tuo pačius garsiuosius Vakarų fronto apkasus kasė šimtai tūkstančių kinų, egiptiečių, afrikiečių, kurie kolonijinių valstybių buvo jėga atgabenti į Europą? Ar žinome, kad Vakarų fronte kovėsi ne tik baltieji kolonistai iš Kanados, Australijos ar Naujosios Zelandijos, bet ir kareiviai iš Indijos, Senegalo?

Vis daugiau ir garsiau kalbama apie karo frontus Afrikoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, Ramiajame vandenyne. Tiesiog susimąstykime apie tokį faktą, kad Osmanų imperija vienu metu turi kautis 13 frontų. Pagalvokime apie tai, kad Rusijos imperija Kaukazo fronte laiko beveik milijoną karių, o apie kovas ten mes beveik nieko nežinome arba nediskutuojame. Jei ir kalbame apie rusų karinius veiksmus, kalba eina apie Rytprūsių ir Galicijos frontus.

Paklaustas apie Pirmąjį pasaulinį karą Artimuosiuose Rytuose, standartinis Vakarų skaitytojas greičiausiai pasakytų du dalykus: Galipolis ir Arabijos Lorensas. Galipolio operacija, vykusi 1915 m. pirmojoje pusėje, yra žinoma kaip nesėkmingas britų, australų, Naujosios Zelandijos gyventojų ir prancūzų bandymas perrimti Dardanelų sąsiaurio ir kartu Juodosios jūros kontrolę iš osmanų. O Arabijos Lorensas buvo britų karininkas, kuris sėkmingai suorganizavo ir vadovavo arabų genčių sukilimui prieš tuos pačius osmanus (vėliau jo pasiekimai buvo ekranizuoti epiniame Holivudo filme).

Daug rečiau suvokiame, kad, pavyzdžiui, armėnų genocidas, vykęs tuo metu, irgi buvo sudėtinė Pirmojo pasaulinio karo dalis. Nepagalvojame, kad dabartinėse Sirijos, Irako, Palestinos, Izraelio teritorijose vyko karo veiksmai, žmonės buvo priversti bėgti iš savo namų ir ieškoti prieglobsčio. Mes Vakaruose kalbame apie prarastąją Pirmojo pasaulinio karo kartą. Pagalvokime ir pabandykime suvokti tai, kokie būtų Artimieji Rytai, jeigu jie nebūtų praradę savo kartos.

Taip pat nesusimąstome ir nežinome, kad Osmanų sultonas 1914 m. lapkritį paskelbė šventąjį karą, džihadą, prieš Britų, Prancūzijos ir Rusijos imperijas. Kai kam tai gali sukelti šypseną ir skepsį, bet reikia neužmiršti, kad tuo metu Britų imperijoje gyvena per 60 mln. musulmonų. Britų valdžia turi skirti papildomų resursų kautis su osmanais šiame informaciniame kare ir įtikinti savo pavaldinius musulmonus likti ištikimais Britų imperijai.

Tokių epizodų galime rasti daug, ir istorikai šiomis dienomis vis daugiau apie tai kalba. Pirmasis pasaulinis karas gal ir vyko dėl europietiškų problemų, bet jis buvo ne tik europiečių karas ir vyko ne tik Europoje.

Vakarų fronto vaizdinys istorikus verčia užduoti kitą labai svarbų klausimą – kada baigėsi Pirmasis pasaulinis karas? Ar jis baigėsi 1918 m. lapkričio 11 d. pasirašius paliaubų sutartį Kompjeno miške? O gal tą dieną karas baigėsi tik visiems, kurie buvo Vakarų fronte? Tačiau kituose regionuose ir žemynuose karas toliau tęsėsi net ne mėnesius, o ištisus metus? Ar Pirmasis pasaulinis karas buvo vienas karas, ar daugybės skirtingų karų, vykstančių vienu metu, „paketas“? Kaip tik tokias perspektyvas ir požiūrį siūlo šių dienų istorikai. Istorikų teigimu, daugybę konfliktų, kurie iš karto pasipylė po 1918 m. paliaubų (bolševikų karais su kaimyninėmis valstybėmis, pilietiniai karai ar kariniai neramumai Vengrijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Turkijos nepriklausomybės karas ir turkų-graikų karas), reikia traktuoti kaip Pirmojo pasaulinio karo dalį. Karai niekada nesibaigia paliaubų, taikos sutarties, t. y. formalaus dokumento, pasirašymu. Tai kur kas sudėtingesnis procesas, kuris realiame gyvenime staiga nesustoja. Todėl pradedame šnekėti apie tai, kad Pirmasis pasaulinis karas baigiasi ne 1918 m., bet 1923 m.

O kada Lietuvoje baigėsi Pirmasis pasaulinis karas? Iš tiesų Lietuvoje mes daug nekalbame apie šį konfliktą, kas yra paradoksalu, nes jam dar vykstant ir greičiausiai tik dėl jo sukurtų sąlygų mes 1918 m. vasario 16 d. sukuriame valstybę. Vienas garsus istorikas pasakė, kad lietuvių tautai Pirmasis pasaulinis karas nerūpėjo. Gal nerūpėjo, dėl ko kaunasi Rusijos caras, bet tikrai rūpėjo, kai vokiečiai kraštą okupavo, kai daug gyventojų buvo priversti palikti namus ir daug metų kentėti bei gyventi karo sąlygomis. Žvelgiant į naujausias paradigmas, siūlomas Vakarų istorikų, Lietuvos nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais, lenkais buvo Pirmojo pasaulinis karo pabaigos kovos. Tokiu atveju Lietuvoje Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1923 m. pavasarį, radus tam tikrą sugyvenimo mechanizmą su Vilnių okupavusiais lenkais.

Pirmasis pasaulinis karas buvo pasaulinis karas, kuris vyko ne tik Europoje ir kuriame kariavo ne tik europiečiai. Tai buvo komplikuotesnis ir sudėtingesnis reiškinys, nei mes iki šiol galvojome. Naujausi istorikų ir kitų mokslininkų darbai verčia iš esmės pakeisti požiūrį į tai, kodėl kilo karas, kur ir kaip jis vyko ir kada baigėsi.

Visą radijo paskaitą rasite LRT mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...