captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Grammy“: geriausias instrumentinio džiazo albumas ir geriausia džiazo solo improvizacija

Pastaruoju metu į instrumentinio džiazo albumo ir improvizacijos „Grammy“ apdovanojimus pretenduoja daugiausia pianistai. Beje, atstovaujantys skirtingoms džiazo kartoms – nuo trylikamečio vunderkindo Joey Alexanderio iki 73 metų džiazo fortepijono legendos Kenny Barrono. O be jų, LRT RADIJO laidoje „Muzikinis vidudienis“ – vienas įtakingiausių pastarojo dešimtmečio pianistų Fredas Hershas, gitaros veteranas Johnas Scofieldas, pianistas Bradas Mehldau ir būgnininkas Peteris Erskine`as.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

F. Herscho „Sunday Night at the Vanguard“

Šį kartą „Muzikinio vidudienio“ akiratyje – kūrėjai, pretenduojantys į geriausio instrumentinio džiazo albumo „Grammy“ apdovanojimą. Vienas jų – pianistas Fredas Herschas. Apdovanojimui pristatytas jo naujausias su trio gyvai įgrotas albumas „Sunday Night at the Vanguard“ varžosi dėl dviejų Auksinių gramofonų. Antrajam, kaip geriausia džiazo solo improvizacija, nominuota šio albumo pjesė Thelonious Monko  „We See“.

Vienas įtakingiausių pastarojo dešimtmečio pianistų F. Hershas – grynasis improvizatorius, nesivaikantis madų ir stilių. Jo muzikinis kelias prasidėjo kaip klasikinio pianisto, bet akademinis išsilavinimas ir sceninė patirtis jį galiausiai atvedė į džiazą. Palyginti vėlai, kai pianistui buvo 20 metų, bet pačiu laiku, kad su turima patirtimi formuotų savitą, su niekuo nesupainiojamą braižą, kuriame žėri ir akademinės muzikos atspindžiai, ir praeities džiazo muzikų patirtis, įprasminta lakiose improvizacijose.

Nepakartojamu muzikavimu 8-ojo dešimtmečio pabaigoje auditoriją pakerėjęs pianistas buvo pradingęs nuo scenos. Jam buvo nustatytas imunodeficito sindromas, ne tik atėmęs sveikatą, bet, atsisakius visiems organams, netgi panardinęs į komą, kurioje F. Herschas išbuvo du mėnesius. Atsibudęs iš komos jis dar devynis mėnesius praleido prikaustytas prie patalo, ir mažai kas tikėjo, jog kada nors muzikas atsigaus tiek, kad galėtų sugrįžti į sceną.

Tačiau nuo 2010 m. F. Herschas vėl aktyviai muzikuoja, o apie jo neįtikėtiną pakilimo iš ligos patalo istoriją kuriamas kino filmas, kurio premjera numatyta sausio pabaigoje prasidedančiame Portlando muzikos festivalyje.

Pjesę „We See“ recenzentai išskyrė iš minėto F. Herscho albumo ir pavadino „nenugludintu deimantu“. Pjesę, kurioje susiliejo dviejų didžiųjų pianistų improvizatorių braižas – F. Herscho minties lakumas ir pauzėmis bei akcentais nutaškyta, trūkčiojanti Th. Monko melodika.

Jei F. Herschui šiemet pavyktų laimėti nors vieną iš dviejų „Grammy“ apdovanojimų, kuriems jis nominuotas, tai būtų jo pirmasis Auksinis gramofonas, nors nuo 2011 m. jo vardas aštuonis kartus buvo nominantų sąraše. Apdovanojimais neišlepintas šis įstabus improvizatorius nuolat lieka per plauką nuo sėkmės. Pirmą kartą „amžinai antro“ F. Hersho pavardė aukščiausioje eilutėje buvo įrašyta 2011 m. džiazo žurnalistų apklausoje „JJA Award“, joje ir 2016 m. jis pakartotinai buvo tituluotas Metų pianistu.

J. Scofieldo „Country For Old Men“

Dėl geriausio instrumentinio džiazo albumo „Grammy“ F. Herschas susikaus su tikrai ryškiais konkurentais, tarp kurių ir pernykštis šios kategorijos laureatas – gitaristas Johnas Scofieldas. Tąsyk „Grammy“ apdovanojimą pelnė jo albumas „Past and Present“, kuriame gitaristas tradicijas sujungė su naujovėmis, praeitį su dabartimi.

Toks junginys – kertinis J. Scofieldo muzikinės kalbos bruožas. Dar paauglystėje absorbavęs įvairius stilius ir skambesius nuo bitlų iki Johno Coltrane’o, nuo pat sceninės karjeros pradžios stebino universalumu. Išmėginęs save ir su „fusion“ grupėmis, ir fanko bei soulo džiazo estetikoje, ir šiuolaikiniame „mainstreame“, pernai gitaros veteranas pristatė albumą „Country for Old Men“. Jau pačiu pavadinimu atskleidęs šio darbo raktą, jame J. Scofieldas pristatė savą žvilgsnį į kantri muziką.

Klausytojui, žinančiam J. Scofieldą iš darbų su Milesu Davisu, Gerry Mulliganu, Gary Burtono kvartetu, Billy Cobhamo grupe, trio „Medeski, Martin & Wood“ ir paties gitaristo kolektyvais, naujasis albumas gali pasirodyti tikru netikėtumu.

Tačiau universalusis J. Scofieldas, jau seniai siekęs per savo kūrybos binoklį pažvelgti į kantri muziką, lieka ištikimas savo krypčiai ir tokiame kontekste – prisijaukinęs šias dainas, perleidęs jas per savo stilių, jis jas pavertė savomis, papuošdamas tik jam būdingu, akimirksniu atpažįstamu skambesiu.

O dar viena kompozicija iš šio albumo – geriausios džiazo solo improvizacijos apdovanojimui nominuota pjesė pagal Hanko Williamso dainą „I`m so Lonesome I Could Cry“. Be to, ši virtuoziška pjesė pretenduoja į Auksinį gramofoną kaip geriausia džiazo solo improvizacija.

B. Mehldau „Nearness“

Tose pačiose „Grammy“ kategorijose nominuotas dar vienas pianistas, kadaise fortepijono paslapčių mokęsis pas F. Herschą, tai Bradas Mehldau. Jo albumas „Nearness“, įgrotas duetu su ilgamečiu kūrybiniu bendražygiu saksofonininku Joshua Redmanu, yra tarp geriausių instrumentinio džiazo albumų. Šis darbas įveikė ilgą kelią iki klausytojo – jis išleistas tik 2016 m., nors įrašytas dar prieš penkerius metus, 2011 m. vasarą keliose skirtingose salėse gyvų dueto koncertų metu.

Daugkartinis DB apklausų nugalėtojas, Mileso Daviso prizo laureatas B. Mehldau niekad nebuvo įvertintas Auksiniu gramofonu, nors iki šiol buvo nominuotas penkis kartus. Šiemet 46-erių pianistas pelnė 6-ą ir 7-ą nominacijas už skirtingus albumus. Antrajam Auksiniam gramofonui – geriausios džiazo solo improvizacijos – pristatyta B. Mehldau perkurta Cole`o Porterio pjesė „I Concentrate on You“ iš naujausio B. Mehldau trio darbo „Blues and Ballads“, kuriame pianistas savaip pergroja garsius džiazo standartus.

Ši pjesė nominuota geriausios džiazo solo improvizacijos apdovanojimui ir šioje kategorijoje kausis su jau minėtais J. Scofieldu, F. Hershu, saksofonininku Ravi Coltrane`u bei sensacija vadinamu trylikamečiu vunderkindu iš Indonezijos, pianistu Joey Alexanderiu.

J. Alexanderio „Countdown“

Technišku ir brandžiu muzikavimu stebinantis 13-metis Joey Alexanderis prieš metus tapo tikra sensacija – tąsyk dviem „Grammy“ apdovanojimams buvo nominuotas jo debiutinis albumas „My Favorite Things“. Ir nors Auksinio gramofono tuomet dar 12 metų vaikinukas nepasiekė, dabar jis jau žinomas visame pasaulyje.

Gimęs džiazo šviesuliais pernelyg negarsėjančioje Balio saloje, J. Alexanderis dosniai apdovanotas talentu. Pirmą sykį susidūręs su fortepijonu būdamas šešerių, netrukus jis jau iš klausos grojo Th. Monko pjeses ir kitus džiazo standartus iš turtingos tėvo džiazo įrašų kolekcijos. J. Alexanderis progresavo taip sparčiai, kad vos po dvejų metų buvo pakviestas skambinti solo (popmuzikos terminais kalbant, apšildyti publiką) prieš džiazo ikonos Herbie Hancocko koncertą. Jį išgirdęs, H. Hancockas pasakė, kad tiki juo. Būtent tą dieną J. Alexanderis nusprendė savo gyvenimą paskirti džiazui.

Sulaukęs dešimties, jis jau dalyvavo džiazo festivaliuose Džakartoje ir Kopenhagoje bei laimėjo Odesos džiazo konkursą. 2014 m. 11-metis J. Alexanderis pasirašė kontraktą su prestižine Niujorko leidykla „Motema Music“, kuri išleido ir jo debiutinį albumą „My Favorit Things“ ir į šiuos „Grammy“ apdovanojimus pretenduojantį „Countdown“ (titulinė šio albumo kompozicija nominuota geriausios džiazo solo improvizacijos apdovanojimui).

K. Barronas ir P. Erskine`as

Pastaruoju metu į instrumentinio džiazo albumo ir improvizacijos apdovanojimus pretenduoja daugiausia pianistai. Beje, atstovaujantys skirtingoms džiazo kartoms – nuo trylikamečio vunderkindo iki 73 metų džiazo fortepijono legendos, pianisto Kenny Barrono, pernai pavasarį išleidusio albumą „Book of Intuition“ – šis darbas nominuotas geriausio instrumentinio džiazo albumo „Grammy“ apdovanojimui.

Džiazo fortepijono veteranui tai jau dešimta „Grammy“ nominacija, tačiau iki šiol Auksinio gramofono jo apdovanojimų kolekcijoje nėra. Ar jį atneš naujasis albumas, sužinosime vasario 12 dieną, o kol kas pasimėgaukime K. Barrono trio pergrota Th. Monko pjese „Light Blue“.

Liko dar vienas vardas – būgnininkas Peteris Erskine`as, penktasis iš penkių, kurių albumai nominuoti geriausio instrumentinio džiazo albumo apdovanojimui. Šis būgnininkas žinomas iš darbų su „fusion“ grupėmis „Steps Ahead“ bei „Weather Report“ (su pastarąja jis yra pelnęs ir „Grammy“ apdovanojimą 1979-aisiais). Šiemet apdovanojimui pristatytas jo grupės darbas „Dr. Um“, kuriame 62 metų būgnininkas, prisimindamas garbingą „Weather Report“ praeitį, žvalgosi modernių horizontų.

Visos laidos įrašą rasite LRT mediatekoje.

 

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...