captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: daugelį dabar domina tik ledas, jo storis ir žuvys

Lietuvoje laukiame pusiaužiemio. Nelengva būtų nustatyti šią tikrąją žiemos vidurio ribą – vargu ar tą pasakytų skaičiavimai ar matavimai. Tiesa, šių dienų techniniai mūsų gebėjimai gali labai daug. Bet ne viską. O štai mūsų protėviai kažkaip surado šią jautrią ribą, nustatė, kur yra tikroji žiemos pusė, jos vidurys, ir tą dieną paskelbė švente.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kuo labiau į tai giliniesi, tuo sunkiau rasti atsakymus. Prisipažinsiu – man labai sunku suprasti, kaip tokią dieną žmonės surado tada, kai nei rašyti mokėjo, nei skaičiuoti, tuo labiau – apie astronomiją nieko neišmanė. O gal išmanė, gal tik mes taip galvojame?

Aš manau, kad jie apie tai išmanė... Gali būti, kad net daugiau, nei mes dabar. O tai, ką žinojo, ir mums paliko... Tiesa, kai ką prikūrė ir ne apie žvaigždes bei laiko skaičiavimą.

Na taip, pusiaužiemiui jie padovanojo išmanųjį barsuką... Dabar mes žinome, ko galima laukti ir tikėtis iš barsuko, kuris pusiaužiemo dieną versis (arba nesivers) ant kito šono. Jis turėtų išpranašauti likusios žiemos dalies charakterį. Taip visada tikėta, tokie mes išlikome ir dabar – net didžiausi skeptikai pusiaužiemį klausia: na, tai ką ten tas jūsų barsukas pasakė? Atsakyti galime tik taip: o jis – nei tavo, nei mano, jis – visų mūsų kūryba, kuria tikime ar netikime. Tačiau pati kūryba nuo to nenukenčia.

Kūryba yra kūryba, o mes turime priminti, kaip tas barsukas pusiaužiemio dieną elgiasi išlindęs iš savo urvo: jei šviečia saulė ir jis pamato savo šešėlį, lenda atgal, gulasi ant kito šono, taigi – verčiasi. Tai reiškia, kad žiema bus dar ilga, jam teks ilgai miegoti. Jei saulės ir šešėlio neregėti, sugrįžęs guolin barsukas gulasi ant to paties šono – žiemos linko nedaug, neverta vargintis...

Tačiau kai kas klausia – iš kur barsukas žino, kokie orai yra visoje Lietuvoje, kaip jis nusprendžia žiemos baigtį visiems mums?

O kas jums sakė, kad yra vienas toks barsukas, kuris sprendžia visos Lietuvos žiemos baigtį? Kiekvieno regiono barsukai yra skirtingi, jie – lyg savotiški savo miško sinoptikai. Taigi jų ir reikia klausyti. O geriausia viską spręsti patiems – žiūrėti į orus, į šviesą ir spėti žiemos lemtį.

O man atrodo, kad ir zyliukė kai ką žino apie žiemą... Mums ne mažiau įdomu, ar ši žiema paukščiams yra tokia pati, kaip kitos, kurios juos išbando visokiais būdais? Šis klausimas svarbus kasmet, nes iš likusių pas mus sparnuočių bent pusė šimto rūšių yra stebimos įprastai. Kitos pasitaiko kai kada ir net gali nustebinti patyrusius specialistus. Dar kitos yra labai retos ir vasarą, ir žiemą.

Žinoma, kai kurios sparnuočių rūšys mielai priima mūsų globą, be jų jau neįsivaizduojame savo namų aplinkos. Apie 20 rūšių lankosi lesyklose, kitoms šiaip jaukiau prie žmogaus.

Jaukios sodybos, gyvos ir gyvuojančios, simboliu visada laikytas naminis žvirblis. Gali būti, kad, norėdami jaukumo, žmonės šią rūšį išplatino po visą pasaulį – jį rasi ir Amerikoje, ir Naujojoje Zelandijoje. Tačiau mūsų kaime dabar žvirblis – jau retenybė. Miestuose – taip pat...

Bet mes žinome, kodėl ši rūšis nyksta? Žinome. Ir nykimu to vadinti gal negalima... Tiesiog žvirblių mažiau, nes nėra jiems tinkamų sąlygų. Štai ten, kur yra „gyva“ sodyba su gyvuliais, su kieme vaikštančiais naminiais paukščiais, žvirblių yra, jie puikiai dauginasi. Vadinasi, rūšis gali labai greitai atgimti. O sodybose, kur niekada nenubyra joks grūdelis, jie tiesiog neturi ką lesti. Čia jiems sąlygų gyventi nėra.

Matyt, tas pat ir kitiems paukščiams. Man įdomu – ar mes žinome, kas dabar, žiemą, laikosi, gyvena mūsų sodybose, soduose? Ar galime pasakyti – kokie tai paukščiai ir kiek jų? Dabar jūs sakysite – o, ir mes esame tokių dalykų matę...

Na taip, matėme, bet ar apie tai pasakojome, ar ir kiti sužinojo visa tai? Iš tikrųjų žiemą ne tik suopiai, bet ir jūriniai ereliai, labai retai – kilnieji ereliai, o kartu su šiais paukščiais krankliai, varnos, šarkos, net kėkštai lesa kritusių ar žuvusių gyvūnų mėsą. Taip jie gamtoje gali išlikti tada, kai kitokio lesalo tiesiog nėra. Antra vertus, visi šie paukščiai, o naktimis – lapės, mangutai, vilkai utilizuoja, sunaikina tokias liekanas. Gamtoje viskas sudėliota teisingai, čia nebūna atliekų.

O aš noriu priminti dar vieną dalyką visiems stebėtojams – radę žieduotą paukštį, būtinai nuimkite nuo jo kojos žiedą, nusirašykite tai, kas jame įspausta, ir informaciją apie tai skubiai išsiųskite į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Žiedavimo centrą. Jie pamiršote adresą, primenu – Kaunas, Laisvės alėja 106.

Lietuvoje daug kur – atlydys. Neilgai džiaugėmės tikros žiemos šaltuku ir sniegu. Dar nesakome, kad žiemos galybė virto. Dar bus visko. Tačiau daugelį mūsų klausytojų dabar domina tik viena – ledas, jo storis ir žuvys.

Hidrometeorologijos tarnyba informuoja, kad ežerų ledas siekia 14–23 cm. Tokius skirtumus ir įvairovę lemia ežerų gylis, vandens juose tūris ir ant ledo esančio sniego sluoksnio aukštis. Upėse ledas – 2–30 cm, daug kur dėl pažemėjusio vandens lygio įdubęs, pakibęs ir labai pavojingas. Tiesa, daugelyje upių ledo visai nėra.

O štai Kuršių marių ledas apie 12 cm storio. Tačiau ne visur jis toks, kai kur gali būti įtrūkęs, su vandens tarpais, proplaišomis. Žvejams ant tokio ledo patariama būti labai budriems ir atsargiems, laikytis kuo arčiau kranto.

Bet kas gi išlaikys žvejus, kai stintos kvepia... O jos iš tikrųjų kvepia. Dar negalima sakyti, kaip aktyviai jos plauks šią žiemą. Bet galime palinkėti, kaip žvejai sako, nei žvynų, nei uodegos. O tiems, kas niekada nebandė žvejo laimės, nepatyrė džiaugsmo rymoti prie eketėlės, linkime supratimo... Juk suprasti kitaip mąstantį ir veikiantį – kultūringo, tolerantiško žmogaus reikalas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...