captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kam skirtas Pasienio gėlelių balius

Austrijos sostinė Viena – vienintelis miestas pasaulyje, kur pokyliai, kaip ir praeityje, yra aukštuomenės gyvenimo variklis šaltuoju metų laiku. Sezonas prasideda Naujųjų metų išvakarėse Habsburgų rezidencijoje – Imperatoriškuosiuose Hofburgo rūmuose, o baigiasi Vienos operos teatre, žėrint veidrodžiams, kurie šimtus šokančių porų paverčia tūkstančiais.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Per sausį ir vasarį Vienoje įvykstą apie 300 pokylių. Būna advokatų, medžiotojų, psichiatrų, oficiantų, kambarinių ar konditerių baliai. Yra ir seklių balius, benamių balius ir netgi „antibalius“ – prasto skonio triumfas, kurio devizas „Kuo prasčiau – tuo geriau“. Ir pagaliau – Pasienio gėlelių balius, skirtas merginoms, kurios nedrįsta šokti ir visą pokylį stovi pasienyje stebėdamos šokėjus.

Kas buvo pirmasis Nobelio literatūros premijos laureatas

Rudyardas Kiplingas buvo pirmasis anglų rašytojas, apdovanotas Nobelio literatūros premija. 1907 m. šis prestižinis apdovanojimas buvo įteiktas visame pasaulyje garsaus kūrinio „Mauglis“ autoriui.

R. Kiplingas gimė Didžiosios Britanijos valdomoje Indijoje. Baigęs mokslus Anglijoje, jis grįžo į Indiją ir pradėjo rašyti noveles bei eilėraščius apie šią senos ir turtingos kultūros šalį. Garsųjį savo kūrinį „Mauglis“ rašytojas sukūrė būdamas 29 metų ir gyvendamas Amerikoje.

Pasakojimas apie berniuką, gyvenantį tarp žvėrių, sudarytas iš istorijų, kurias R. Kiplingas pasakodavo savo dukteriai. Vėliau parašė puikų romaną, nuotykių istoriją „Kimas“, humoristinių pasakų rinkinį „Šiaip pasakos“.

Skaitytojams patiko pasakojimai apie tolimose šalyse anglų patiriamus nuotykius, istorijos apie gyvūnus, o rašytojas tapo labai žymus. Tačiau „Mauglis“ taip ir liko garsiausiu R. Kiplingo kūriniu.

„Vilniaus pokeris“ buvo parduodamas Gariūnuose

Šiandieninėje Lietuvoje tik populiariausios knygos gali pasiekti 5 tūkst. egzempliorių tiražą, o sovietmečiu knygų buvo leidžiama nedaug, bet dideliais tiražais.  

Garsus skandalingas rašytojo Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ pasirodė lūžio metais– 1989-aisiais. Lietuva dar nebuvo nepriklausoma, o romane aštriai, drąsiai kalbama apie siaubingos saugumo sistemos spąstus, apie ideologinę prievartą, taip pat atvirai aprašomos erotinės scenos.

Literatūrinė bendruomenė pasiskirstė į dvi dalis – vieniems labai patiko, kiti kategoriškai romaną atmetė. Skaitytojai netgi rašė tokius atsiliepimus: „Konjunktūrinė politika, supinta su erotika, nešvankybe, iškrypėliškumu, romane pateikiama vaizdžiai, talentingai, su pasigardžiavimu. Tai traukia skaitytoją, nors perskaičius norisi nusiprausti.“

Yra duomenų, kad „Vilniaus pokeris“ pirmais nepriklausomybės metais Gariūnuose buvo pardavinėjamas atšviestas gabalais. Greičiausiai taip buvo pardavinėjamos būtent tos meilės scenos.

„Vilniaus pokeris“ tapo tikra bomba, nes iki tol nebuvo tokio kūrinio, kuris taip konceptualiai atskleistų praėjusią epochą. Su juo į literatūrą taip ryškiai atėjo miestas ir kūnas. Tai liudija ir milžiniškas skaitytojų susidomėjimas. Pirmas R. Gavelio romano leidimas buvo 50 tūkst. egzempliorių, paskui – 15 tūkst. ir dar 35 tūkst.

Du kunigaikščiai ir Vilniaus katedra

Dešimtmečiai po Vytauto mirties retai kada plačiau aprašomi istorinėse knygose, nors tai buvo įdomus ir įvairių konfliktų kupinas laikotarpis. Dėl valdžios kovojo Jogailos brolis Švitrigaila Algirdaitis ir Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis.

1435 m. Pabaisko mūšyje Švitrigaila pralaimėjo Žygimanto sūnaus Mykolo vadovaujamai kariuomenei. Tačiau sėkmė galiausiai nusisuko nuo abiejų konkurentų. Žygimantas po kiek laiko buvo nužudytas, o Švitrigaila turėjo susitaikyti su dalinio kunigaikščio padėtimi tolimoje Ukrainos žemėje Voluinėje. Dėl valdžios dar bandęs kovoti Mykolas Žygimantaitis galiausiai turėjo ieškotis prieglobsčio Maskvoje.

Gyvenime daugiau nebesusitikę du priešai ir giminaičiai netikėtai vienas šalia kito atsidūrė po mirties. 1452 m. Vilniaus katedroje įvyko dvigubos laidotuvės – tais pačiais 1452 m. mirę Švitrigaila ir Mykolas Žygimantaitis buvo palaidoti pagrindinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčioje.

Abiem atvejais kūnus teko vežti iš labai toli – Švitrigailos iš Voluinėje esančio Lucko, o Mykolo – iš politinės tremties vietos Maskvoje. Jų paskutinė valia būti palaidotiems Vilniaus katedroje gerai atspindi šios vietos tapsmą Lietuvos politinio elito nekropoliu.     

Parengta pagal LRT RADIJO eteryje skambėjusią medžiagą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...