captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dirbant knygyne tenka gelbėti žmones

Sakantiems, kad neturi laiko skaityti, rekomenduojama rinktis poeziją – tai greita ir konkretu. Taip LRT RADIJUI sako „Rūdninkų“ knygyno vedėja Rūta Šetikaitė. Anot jos, yra žmonių, knygose ieškančių pagalbos, tuomet knygyno darbuotojo užduotis – suprasti, koks dabar asmens gyvenimo etapas ir tą etapą apvilkti tam tikru drabužiu.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Ar dažnai tenka ieškoti klausimų ir atsakymų knygose?

– Kiekvieną iš mūsų klausimai kamuoja neišvengiamai. Prisimenu vieną istoriją iš darbo „Rūdninkų knygyne“. Kartą atėjo viena labai suglumusi ir liūdnai nusiteikusi moteris. Galima sakyti, kartu su ja mes apsiverkėme. Ji prašė jai padėti per literatūrą arba muziką.

Moteris buvo neseniai išgyvenusi skyrybas, dėl to galima sakyti, kad knygos parinkimas jai buvo tarsi vaistai „dūšiai“ – bandymas išsigelbėti, atsakyti sau į klausimus, kurie kamuoja.

– Ar vėliau moteris sugrįžo? Ką ji sakė?

– Taip, ji padėkojo ir sakė, kad tai buvo labai vietoje ir labai laiku. Galiu netgi išduoti paslaptį, kokia tai buvo knyga, – Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės „Visi laiškai – žirafos“. Tai dviejų žmonių susirašinėjimas ir, galima sakyti, santykių ir savęs aiškinimasis.

– Į kokius klausimus jums padeda atsakyti knygos?

– Dažniausiai tai – klausimai apie savęs ieškojimą. Tuomet, kai jauti, kad kažkas kelia nerimą, spaudžia. Turbūt visi gyvenime susiduriame su, sakykime, sąžinės akistata. Juk mūsų gyvenimas kaip linksmieji kalneliai – būna ir pakilimų, ir nuosmukių. Su pastaraisiais, nors ir nesinori, tenka susidurti. Toks „pasiremontavimas“, savęs ieškojimas kartais ir yra literatūra.

Be abejo, skaitome ne tik dėl to. Pavyzdžiui, man skaitymas pirmiausia padeda išmokti gražios kalbos. Skaitymas dar mokykloje, skaitymas suaugus, – jis visada sugeba nustebinti. Tarkime, kad ir tas pats K. Navakas  ar Witoldas Gombrowiczius.

Aš kartais juos skaitau ir galvoju, kaip jie sugeba taip originaliai, taip nuostabiai ir nekasdieniškai pažvelgti į kasdieniškus dalykus. Iš literatūros mes galime mokytis į daiktus žiūrėti visiškai kitu kampu. Nupūsti dulkes, išvalyti stiklus, kad matytųsi spinduliai.

– Grįžkime prie kalbos mokymosi. Skaitant knygas vieniems svarbiau, kaip vystoma istorija, o jums – kalbinis aspektas. Ar ne?

– Visiškai teisingai. Su viena drauge neseniai apie tai diskutavome, net savotiškai susiginčijome. Ji  kategoriškai sakė, kad mes skaitome tam, kad matytume istoriją. Tačiau aš sakau, kad yra kita grupė žmonių, skaitančių dėl kalbos ir pačios kalbos struktūrų – to, kaip sudėlioti sakiniai, koks jų ritmas, kaip žaidžiama žodžiais ir prasmėmis. Tai man yra daug svarbesnis dalykas, nei tai, kokia istorija pasakojama.

– Kaip nepažįstamam knygyno lankytojui rekomenduoti knygą? 

– Visa tai – susipažinimo ir komunikacijos menas. Kartais ateina koks žmogus ir sako, kad neėmė knygos į rankas nuo mokyklos laikų. O tam žmogui, pavyzdžiui, 50 metų. Ir jis paprašo, kad padėčiau, kad surasčiau jam kažką, nuo ko jis vėl galėtų pakilti, atsispirti, pabandyti pažinti ne tik literatūrą, bet ir visą meną.

Yra žmonių, knygose ieškančių pagalbos. Būna ir tokių, kurie labai stengiasi surasti kažką naujo ir neįprasto, nes jau yra daug ką skaitę. Tas pasirinkimas, ta pagalba, ar kitaip – konsultavimas – vyksta pokalbio metu, bandant aiškintis, kas žmogui dabar aktualu, apie ką jis nori skaityti. Ar jis nori grožio ir šviesos pliūpsnio, ar ko nors rimtesnio, sudėtingesnio. Pabandai suprasti, koks dabar žmogaus gyvenimo etapas ir bandai tą etapą apvilkti tam tikru rūbu.

– Jei taip rekomenduojamos knygos, reikia jas pačiam labai gerai išmanyti. Ar tai sunki užduotis?

– Didžiausia kiekvieno knygyno darbuotojo svajonė – būti perskaičius visas knygas lentynose. Tačiau „Rūdninkų“ knygynas nėra milžiniškas. Be to, knygyno lentynos nėra guminės, į jas sutalpinti viską, kas išleidžiama, tiesiog fiziškai neįmanoma.

Todėl atrankos kriterijai turi būti, kartais jie labai griežti. Svarbiausia tai, kad kiekvieno knygyno lentynose turi būti laiko patikrinti klasikos kūriniai – Ernestas Hemingway, Franzas Kafka, W.  Gombrowiczius.

Žinoma, turi būti ir kažkas įdomesnio, tokia vyšnia ant torto – galbūt naujesni, mažiau žinomi vardai. Galbūt visiškai ekscentriška ir šokiruojanti literatūra, būna ir tokių variantų. Svarbiausia, kad kiekvienas atėjęs žmogus rastų ką nors sau, ta įsigyta knyga jį nustebintų.

Knygų atrankos metodai, prieš suguldant jas į lentynas, priverčia su jomis susipažinti. Atrinkinėjant kūrinius tenka skaityti kritikų atsiliepimus, o jei įmanoma, susitikti net su pačiais autoriais.

– Žmonės skundžiasi, kad dėl laiko stokos randa mažai laiko skaitymui. Kaip jūs randate laiko?

– Tokiu atveju tiems, kurie sako, kad neturi laiko skaitymui, rekomenduočiau skaityti poeziją. Tai – greita ir konkretu.

– Kokias knygas rekomenduotumėte perskaityti?

– Pirmoji, kurią rekomenduočiau, – nuostabus K. Navako laiškų ir eilėraščių rinkinys „Lorelei“, išleistas 2013 m. Dieviškas dizainerės Sigutė Chlebinskaitės darbas tą knygą pavertė voku su atskira šūsnimi laiškų. Pats K. Navakas yra užsiminęs, kad yra planų šią knygą perleisti, jos tiražas pasibaigęs. Manau, kad skaitytojai iš knygynų iššlavė ją per pusmetį.

Šioje knygoje nepaprastai gražia, poetiška kalba rašomi laiškai esamai arba nesamai mylimajai. Galima sakyti, visa tai pateikta su didžiausiomis vidinėmis dramomis, pakibirkščiavimais, kvestionavimu, ar tai tikrai yra tas jausmas, dėl kurio verta rašyti laiškus ir juos išsiųsti. Arba – jų neišsiųsti.

Manau, kad mes visi turime tokius menininkus, kurie mums labai arti širdies, – tai gali būti kino režisierius, dailininkas, muzikantas, rašytojas. K. Navakas – rašytojas, kurį aš labai gerai gebu pajausti – tiesiog skaitai ir jauti, atpažįsti save.

Kita mano rekomenduojama knyga – Willo Gompertzo „Ar tai menas?“, išleista Modernaus meno centro. Tai savotiškas vadovėlis, pasakojantis apie modernųjį meną ir aprėpiantis 150 šio meno kūrimo metų. Leidyklos atstovų teigimu, knyga skirta mokyklinio, vyresnio amžiaus vaikams. Tačiau ją skaitant susidarė įspūdis, kad ji idealiai tinka visiems, su menu susijusiems labai mažai. Arba atvirkščiai – susijusiems, bet norintiems pasikartoti, iš naujo prisiminti informaciją.

Knyga „Ar tai menas?“ labai iliustratyviai ir gyvai pasakoja apie žymiausių modernaus meno atstovų kūrinius. Per žaismingą pasakojimą, per nuostabiai ryškiai nupasakotas aplinkybes mes puikiai patiriame tą kuriamą meną.

Trečioji knyga, kurią rekomenduoju – Jurgio Kunčino „Tūla“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Visai neseniai ji perleista, džiaugiuosi, kad šį nuostabų kūrinį galės perskaityti kuo daugiau žmonių.

„Tūla“ pasižymi labai poetiška kalba, joje pasakojama apie fatališką netektį, apie bastymąsi be vietos, valkatavimą, net sovietinio gyvenimo priespaudą. Man labiausiai patiko tai, kad tomis gatvelėmis, kurias puikiai aprašė J. Kunčinas, vaikštau beveik kasdien.

– Kodėl vis grįžtate prie K. Navako knygos „Lorelei“?

– Turbūt dėl to, kad ji padėta pačioje garbingiausioje mano kambario vietoje – ant palangės. Kas rytą, eidama į balkoną gerti kavos, aš pasiimu vieną laišką iš knygos ir permetu jį akimis. Kaip jau minėjau, iš K. Navako mokausi platesnio akiračio ir gražios kalbos.

Yra knygų, prie kurių norisi sugrįžti. Tai ir Marcelis Proustas, Antano A. Jonyno, Mindaugo Nastaravičiaus poezija. Yra daug autorių, kurie, perskaityti vienu metu, įpareigoja tave prie jų grįžti po tam tikro laiko. Kiekvieną meną mes pažįstame per savo patirtis ir atsiminimus, todėl, grįžus prie jų po kelerių metų, kartais sugebame perskaityti visai kitaip.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...