captcha

Jūsų klausimas priimtas

Seimo pirmininkas siūlo nebeinvestuoti į išlaidas

Turėtų būti investuojama į ateitį, o ne į išlaidas, kaip buvo daroma, pavyzdžiui, statant arenas, sako Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Interviu LRT RADIJUI jis taip pat tvirtina, kad valstybės laukia ir daugiau pokyčių – Lietuva galėtų imti pavyzdį iš JAV, kur kiekvienas gali kreiptis į bet kurią instituciją ir pareikalauti apie jį sukauptos informacijos. „Programoje to nebuvo, bet apie žmogaus teises programoje kalbame. Tai galėtų būti viena išraiškos formų“, – tvirtina V. Pranckietis.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Seimo pirmininkas esate daugiau nei savaitę. Kokie pirmieji įspūdžiai?

– Įspūdžiai labai įdomūs, kitokia aplinka, kitoks darbas ir atsakomybė. Gerai tai, kad jau praėjo 10 dienų, daugiau susipažinau su savo veikla, vadovavimu posėdžiams, atlikome kai kuriuos darbus Seime formuojant struktūras. Veikla labai įvairi, įspūdžiai labai gilūs, naktys labai trumpos, o informacijos labai daug.

– Atsidūrėte dėmesio centre – kiekvienas žodis yra gaudomas.

– Taip. Ar pasakiau kokį nors žodį, kuris bus pagautas?

– Kol kas ne. Bet ar tai nėra per sunku?

– Gyvenime teko daug viešai kalbėti. Visada galvodavau, ką kalbu, šiandien taip pat stengiuosi galvoti apie tai, ką kalbu. Kaip žemaitis, turiu dar stengtis ir taisyklingai kirčiuoti.

– Jums prikišama, kad turite per mažai politinės patirties. Ar taip?

– Neabejoju, kad per mažai. Nors nežinau, kiek jos būtina. Politinė patirtis turi savo išskirtinumų, bet galbūt yra gerai ir priešingai. Svetimos akys visada recenzuoja, žiūri iš šalies ir visuomet gali pamatyti kitaip nei tie žmonės, kurie yra toje aplinkoje. Taigi svetimas žvilgsnis neturėtų būti visiškai blogai.

– Tai, ką jūsų oponentai pamini kaip jūsų trūkumus, jūs vadinate privalumais?

– Aš stengiuosi labai greitai kaupti patirtį. Susitinku su žmonėmis ir labai dėkoju tiems, kurie ateina pasikalbėti, pristatyti savo veiklos, galimos bendros veiklos. Į patirties krepšelį tai atneša įvairios informacijos. Žinoma, jos reikės dar labai daug.

– Turite politikoje idealą? Kas jis?

– Margaret Thatcher.

– Kodėl?

– Tai buvo pirmoji Didžiosios Britanijos premjerė moteris – geležinė ledi. Mano šventu įsitikinimu, ji labai daug prisidėjo prie Tarybų Sąjungos griuvimo, labai draugavo su Ronaldu Reaganu. Ji buvo padariusi daug nepopuliarių sprendimų, kurie žmonėms nepatiko, tačiau matė viziją ir tai prisidėjo prie Didžiosios Britanijos klestėjimo.

– Norėtumėte sekti jos pavyzdžiu ir būti „geležinis Pranckietis“?

– Seimo pirmininkas neturi būti geležinis – jis turėtų būti lankstus, bet tvirtas. Siekio tapti geležiniu neturėtų būti, nes žmonės to nesuprastų. Kaip asmuo, toks nesu, tačiau stengsiuosi tvirtai atstovauti savo nuomonei.

– Aptarkime pagrindinius Seimo darbus. Viename interviu minėjote, kad reikia gerinti Seimo įvaizdį ir darbą. Kaip ruošiatės tai daryti?

– Jei kalbame apie įvaizdį, kalbėkime plačiąja prasme. Įvaizdis nėra tai, ką kasdien matome, jis kuriamas per darbus.

Per pirmąją savaitę buvo priimti sprendimai dėl nuomojamų automobilių, kad parlamentarai nesinuomotų automobilių, tikėdamiesi, kad bus apmokama iš parlamentinių lėšų. Kai suskaičiavome, kiek yra išleista pinigų per praėjusią kadenciją, paaiškėjo, kad 27 proc. parlamentinių lėšų buvo sumokėta vien už automobilių nuomą. To tikrai negalėtume pavadinti tikslingu lėšų naudojimu.

Galbūt ateityje reikėtų galvoti, ar reikia tiek tų lėšų, ar ne, bet jeigu jų ir neišnaudotų, jos grįžtų į biudžetą. Tiek to, lai ta riba būna tokia, bet lai ji būna tikslingai naudojama. [...] Na, o geri darbai turi ateiti po truputį.

– Kokie tie geri darbai?

– Dabar vyksta standartiniai – patvirtinome premjerą, atsiras programa, ministrai. Vyriausybės programa yra sudaryta pagal koalicijos partijų programas ir bus įgyvendinamos. Kokie bus pirmieji darbai? Jau sudarėme šios sesijos darbotvarkę, o joje dar iš ankstesnės kadencijos laikotarpio labai daug įstatymų projektų, kuriuos reikia tvirtinti. Būtinai atkreipsime dėmesį į tai, kad opozicija turėtų savo dalį ir galėtų teikti į programą savo klausimus.

Paminėčiau išskirtinį dalyką – mes labai daug kalbame apie alkoholio kontrolę. Jau yra ruošiamas įstatymo projektas, kad būtų suvienodinti akcizai alkoholiniams gėrimams. Tai būtų mažas, bet žmonėms girdimas pasiekimas.

Kalbame apie tai, kad, jei priimami įstatymai visiems dirbantiems asmenims (turiu mintyje Darbo kodeksą), tai kodėl jo nuostatos neturėtų galioti ir Seimo nariams bei valdininkams? Visi eskaluoja išeitinių kompensacijų Seimo nariams klausimą, ir tai erzina. Jei Darbo kodekse nenumatome, kad, turint terminuotą darbo sutartį, yra išeitinė pašalpa, tai kodėl, turint čia, Seime, terminuotą darbo sutartį, turime gauti išeitinę pašalpą? Tai būtų ne tik populiaru, tačiau ir normalu bei modernu, kad būtų suvienodintos sąlygos.

– Kaip dėl valstybės tarnautojų, kurių darbo sąlygas reguliuoja Valstybės tarnybos įstatymas? Darbo kodeksas jų nepaliečia ir atsiranda tam tikra nelygybė. Ar išdrįsite ir biurokratus pajudinti?

– Mes daug ką išdrįsome. Mūsų atėjimas buvo drąsa. Atėjome nauji žmonės ir tikrai manome, kad galime imtis visų tokių sprendimų. Apie valstybės tarnybą daug girtis negalėčiau. Kai pažiūrėjau, kokie ten atlyginimai, supratau, kad ten pasamdyti aukštos kvalifikacijos profesionalą darosi sudėtinga.

– Bet čia gal ir reikalinga reali reforma – atleisti pusę biurokratų, kad būtų galima padvigubinti algas gerai dirbantiems biurokratams?

– Jūs visiškai teisus. Pradėjau nuo to, kad Seimo primininko sekretoriate yra 12 etatų, o panaudosime 7–8 etatus. Tie žmonės turės dirbti labai atsakingai, apimti visas reikiama sferas. Beje, trečiadienį jau buvo atėjęs vienas vadovas ir pasakė, kad jų institucijoje 20 etatų nereikalingi. Aš su didžiu malonumu priėmiau tokią žinią. Daug kas sako, kad biudžete jiems per mažai numatyta, o yra organizacijų, kurios ateina ir pasako, kad jiems pinigų užtenka. Trečiadienį buvo dvi tokios organizacijos.

– Galite pasakyti kokios?

– Nenorėčiau, kol tai nėra oficialu ir vieša. Bet gerų žinių jau ateina ir iš pačių valdininkų, tad bus galima sutaupyti ir ieškoti būdų, kaip daugiau sumokėti mažesniam skaičiui žmonių.

– Minėjote, kad opozicija taip pat turės savo balsą. Ar jau susitikote su Gabrieliumi Landsbergiu – didžiausios opozicinės partijos vadovu?

– Mes susitinkame nuolat. Toks yra darbas.

– Apie ką pasikalbate?

– Apie tai, ką turime svarstyti. Mūsų darbotvarkėse yra tokie klausimai, kad turime kalbėtis viešai. Mes nenorime net kurti precedento, kad darbotvarkė būtų kažkokia slapta. Aš kalbuosi su visomis frakcijomis, kalbėjausi dar prieš tai, kai mane išrinko. Man pačiam buvo naujiena, kai daugelis frakcijų pasakė, kad pirmą kartą pretendentas vaikšto per frakcijas ir kalbasi. Galvojau, kad kalbėtis su žmonėmis – normali praktika.

– Esate koalicijoje su socialdemokratais. Kokie santykiais su jais?

– Labai darbiniai santykiai. Tartis dėl kiekvieno dalyko reikia, bet iki šiol dėl visko susitarėme. Jie priima mūsų sąlygas, mes atsižvelgiame į jų norus. Tikrai nėra jokios priešpriešos ir kibirkščių.

– Ramūnas Karbauskis yra ne kartą sakęs, kad Seimas privalės stiprinti kontrolės funkcijas. Kaip tai įsivaizduojate?

– Labai sudėtingai. Tai stipri funkcija ir prievolė. Trečiadienį buvau susitikęs su Arūnu Dulkiu – valstybės kontrolieriumi. Jis pateikė siūlymus, kaip mes turėtume bendradarbiauti užtikrinant šią Seimo funkciją. Aš labai dėkingas jam už tai ir už gerąją patirtį. Tai vienas būdas. O visa kita – per komitetus, svarstymus, auditą, nes sutarėme taip, kad, jei reikės, audituosime atskirų komitetų veiklą.

– Seimo komitetų veiklą?

– Seimo dokumentus. Tai dar procesas, tariamasi dėl to, bet norime nedaryti klaidų arba kad jų būtų kuo mažiau, kad lėšos būtų naudojamos skaidriai ir tikslingai.

– Vyriausybėje bus daugiausia jūsų ministrų. Ar nebus sunku kontroliuoti savų?

– Savi, bet mes formuojame vyriausybę ir labai stengiamės, kad ji būtų savarankiška. Vis dėlto mes esame parlamentinė respublika ir turėtume suprasti, kad politika vykdoma čia, o įgyvendinama ji ten. Vyriausybės ir Seimo darbas turėtų būti ne priešprieša, o tarnystė ir bendradarbiavimas.

– O socialdemokratų ministrus?

– Manau, kad vyriausybės ministrai visi yra mums savi. Tai yra Lietuvos vyriausybė, tad ji negali būti sava ar nesava.

– Pakalbėkime apie žmogaus teises. Specialiųjų tarnybų darbas ir žmogaus teisės kartais išsiskiria. Vienas pavyzdys – jų pažymos, kurios jau tapo tam tikru politiniu kovos įrankiu: pasakoma, kad viena institucija parengė kažkokią pažymą apie ministrus arba viceministrus, ji yra įslaptina, visuomenė nežino, kas joje parašyta, bet pagal ją priimami tam tikri sprendimai. Ir politinis procesas, kuris turėtų būti skaidrus, tampa neskaidrus. Kaip bandysite spręsti šią problemą?

– Man asmeniškai neteko su tuo iki šiol susidurti.

– Reikės tvirtinti vyriausybę, gal susidursite.

– Manau, kad į vyriausybę papuls tik skaidrūs asmenys ir jiems jokių pažymų neprireiks. O iki tol, kol jie papuls į vyriausybę, mes turėsime įsitikinti, kad tai skaidrūs asmenys. Ta praktika, jeigu ji teisinga, turi būti. Mes nesame teismas, kuris sprendžia, tai buvo teisinga ar neteisinga. Būna, kad išleidžiama žinia, jog yra kažkokia mistinė pažyma (apie tokias mes esame girdėję), bet paskui įsitikini, kad nieko nėra.

– Ir netgi žmogus negali gintis, nes jis nežino, kas yra parašyta.

– Nežino nuo ko ir dėl ko gintis, kas yra parašyta. Manau, kai atsiras daugiau skaidrumo, tos praktikos tikrai nereikės. Niekas nenori nieko blogo daryti. Aš tikiu, kad mes siekiame darnos ir niekas netarnauja blogiui. Mes visi tarnaujame Lietuvos valstybei.

– Bet kontroliuoti specialiąsias tarnybas tikriausiai reikia? Ar stiprinsite šių institucijų kontrolę, kviesdami į Seimą, prašydami paaiškinti jų vadovus apie savo darbą, galbūt kurdami komisijas?

– Nenorėčiau vertinti anksčiau vykusių procesų, nes būtų šiek tiek neetiška. Aš pats, kaip asmuo, sakyčiau, kad tegul klausosi mano telefono, jei nuo to priklausys valstybės saugumas. Jei norėčiau elgtis negerai, tai irgi tegul klausosi, kad laiku sustabdytų. Bet aš niekada nenorėsiu. Be to, niekada nebijosiu, kad kažkas kažką iš manęs išklaus arba mano laiškus pažiūrės. Manau, kad jei tai bus daroma valstybės interesais, tai ir turi būti daroma. Mes turime užtikrinti ir valstybės saugumą.

– O žmogaus teisė į privatumą?

– Taip, tos tarnybos turi žinoti ir savo ribas.

– Juk turi būti teismo sprendimas, kad jie galėtų klausytis pokalbių, pasižiūrėti privatų susirašinėjimą ir pan.

– Kaip minėjau anksčiau, turi dirbti profesionaliai. Į tai įeina ir kreipimaisi į teismus, kad būtų gauti leidimai ir visa kita. Dirbkime drauge Lietuvai ir nereikės netgi kelti tokių klausimų.

– Ar, siekiant geriau užtikrinti žmogaus teises Lietuvoje, nereikėtų tokio įstatymo, kurį turi JAV? Ten yra privatumo įstatymas ir pagal jį kiekvienas žmogus, netgi neturintis JAV pilietybės, gali kreiptis į bet kurią JAV instituciją ir paprašyti pateikti apie jį sukauptą informaciją. Kaip manote, gal toks įstatymas būtų dar vienas saugiklis?

– Džiaugiuosi girdėdamas iš jūsų pilietinę iniciatyvą kurti tokį įstatymą. Mes daug ko mokomės iš tos labai plačios demokratijos šalies, šiuo atveju taip pat galime pasimokyti.

– Taigi pritariate?

– Klausiate, ar pritariu, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės? Taip, pritariu.

– Ar jūs pavesite paruošti tokį įstatymo projektą?

– Dabar daug kas apie tai išgirdo. Programoje to nebuvo, bet apie žmogaus teises programoje kalbame. Tai galėtų būti viena išraiškos formų.

– Daugybė apžvalgininkų sako, kad, Lietuvai įstojus į ES ir NATO, nebeliko didelių tikslų, kurie vienytų valstybę ir tautą, nebeturime ambicijų ir kyla bėdų. Ne kartą sakėte, kad reikia dirbti kartu, bet tai per daug abstraktu. Ar yra kažkokia nacionalinė idėja, kuri vienytų visą visuomenę?

– Savo prisistatymo kalboje buvau įvardijęs labai ilgai galvotą pavadinimą – „Vilties Seimas“. Tikiu, kad vienybė gali prasidėti nuo čia ir persikelti į visą Lietuvą. Šalis labai susiskaldžiusi pagal socialinę žmonių padėtį, tai – vienas didžiausių atskirties požymių. Tai sumažinti bus sudėtinga, bet, kaip žinome iš istorijos, atsitikus bėdai tapdavome labai vieningi.

Labiau atsiskyrę tampame, kai gyvenimas ima gerėti. Tačiau manau, kad kultūra, kultūriniai renginiai, mažosios kultūros sostinės gali būti vienas iš vienybės požymių. Socialinė nelygybė yra ir bus. Tai normali tokios sistemos išdava ir mes niekur nuo to negalime pasislėpti.

– Koks dabartinis Lietuvos tikslas?

– Dabartinis Lietuvos tikslas yra geresnis gyvenimas, socialinės nelygybės mažinimas. Tai turėtų suprasti tie, kurie gali prie to labai prisidėti – tai mūsų valdžia. Galbūt dėl to mes, LVŽS, ir gavome daug procentų. Manau, kad mes ne tik apie tai kalbame, bet ir turime tai daryti.

– Tad socialinė atskirtis – didžiausia problema?

– Viena didžiausių. Kita – nevienodas regionų išsivystymas. Lietuva tampa Vilniaus ir Kauno dvipoliu arba tripoliu (jei su Klaipėda). Kitos problemos – gyvenviečių ir kaimų tuštėjimas, emigracija. Juk yra tiek tuščių sodybų, daug jų sudega.

– Bet galbūt tai gerai, juk koks kaime darbas, kas ten ateis ir investuos, sukurs darbo vietų?

– Kaimuose žmonių bet kokiu atveju liks. Kalbant apie sveikatos apsaugą, negalima jos atitolinti nuo žmogaus – jisturėtų bent jau gyvas atvažiuoti iki tos vietos, kurioje jam suteiks pagalbą.

Kitas dalykas – mokykla. Tai – ne pastatas, o svarbus dvasinis tvarinys. Jei bus uždarytos dar ir mokyklos, kaimai nyks. Kalbant apie kaimus, nebūtina žiūrėti tik į darbo vietas. Kai kurie žmonės miestuose sunkiai verčiasi gyvendami butuose. Už miesto buto kainą jie nesunkiai nusipirktų sodybą kaime.

Kalbant apie regioninę politiką, per 25 metus nebuvo padaryta nieko kryptingo. Reikia kurti darbo vietas, kad žmonės turėtų ką veikti. Visame civilizuotame pasaulyje apie 3–5 proc. žmonių dirba kaime, bet sodybos nestovi tuščios, jose gyvenama.

Lietuviai labai sėslūs. Važiuoti 100–200 km iki darbo atrodo labai toli. Švedijoje man teko kalbėtis su viena profesore, kuri gyvena 200 km nuo universiteto. Ji visai savaitei atvažiuoja į darbą, o savaitgalį vyksta į namus, gyvena savo sodyboje. Manau, kad nebūtina apie persiskirstymą galvoti kaip apie išnykimą.

Yra padaryta daug klaidų, pavyzdžiui, sukurta vandentiekio ir kanalizacijos infrastruktūra, bet žmonės prie jos nesijungia, nes tai per brangu. Galbūt reikėjo apie tai galvoti anksčiau ir diegti vietines kanalizacijas sodybose, kooperuojantis su žmogumi ir skiriant europines lėšas. Prikurta daug nepatrauklių dalykų.

– Mokyklos buvo renovuotos, bet uždaromos, nes nėra mokinių.

– Galėčiau pateikti Kauno rajono pavyzdį. Iš vienos mokyklos į kaimyninę, esančią už 12 kilometrų, buvo išvežti 70 vaikų. Tačiau toje pačioje mokykloje veikia daugiafunkcis centras ir vaikai vis tiek atvažiuoja ten po pietų praleisti laiko. Pastatas šildomas, renovuotas, bet vaikai išvežti, nes kažkas pamanė, kad taip pigiau.

Švietimas neturi būti pigus – jis turi būti geras. Jei ten buvo normali mokykla su aukštos kvalifikacijos mokytojais, manau, kad per greitai nusprendėme skaičiuodami vien pinigus. Galbūt švietimui turime juos leisti.

– Bet ne tik švietimas turi būti geras. Viskam reikia pinigų.

– Išleisti milijonai, kurie nieko nedavė. Mes ir toliau juos leidžiame. Pristatėme suoliukų ir šviestuvų, o ant tų suoliukų nėra kam sėdėti. Investavome į tai, kas vėliau kainuoja, nors turėtume investuoti į tai, kas atneštų naudos. Yra du keliai. Vienas – sutvarkyti viešuosius finansus, kitas – investuoti į ateitį, o ne išlaidas.

– Kalbate apie kaštų naudos analizę, apie kurią daug ir seniai kalba ekonomistas Raimondas Kuodis. Atrodo, labai suprantamas dalykas: kiekviena šeima, kiekvienas žmogus kasdien sprendžia, ar pinigus skirti kelionei į kokią nors egzotinę šalį, ar vaikų išsilavinimui, skaičiuoja naudą ir kainą. Valstybėje tokio skaičiavimo kaip ir nėra – atsiranda daug kainuojančios arenos, o paskui paaiškėja, kad jos nuostolingos. Kiekvienais metais savivaldybė už jas turi mokėti. Kaip įdiegsite tokį elementarų dalyką – kaštų ir naudos apskaičiavimą?

– Ne aš asmeniškai tai turėsiu įdiegti. Manau, kad tai padaryti turės vyriausybė.

Labai geras jūsų paminėtas pavyzdys – arenos. Skaičiau vienos nelabai didelės arenos ataskaitą. 94 proc. jos finansavimo sudaro savivaldybės lėšos, 6 proc. – uždirbami pinigai. Kas gali išlaikyti tiek arenų? Jos turi uždirbti, duoti naudos. Apie jų paskirtį ir viešąjį interesą galvokime per naudą, o ne per tai, kaip išleisti pinigus.

– Už to stovi ir stiprios interesų grupės, nes tai yra pinigai.

– Dabar Seime atėjo didelė ne interesų grupė. Manau, kad mes turėsime pakankamai politinės valios, kad skaidrintume procesą.

– Manote, kad jūsų Seimo nariai išliks vieningi?

– Ne manau, o esu įsitikinęs, kad išliksime vieningi.

– Bet prisiminkime balsavimą dėl ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio. Jūsų frakcijos narė Dovilė Šakalienė nebalsavo už jūsų premjerą, o paskui sakė, kad pakeitė nuomonę. Tai jau yra nesutarimo ženklas.

– Gal tai ne nesutarimo ženklas. [...] Ji tiesiog yra mąstantis žmogus. Jai tuo metu atrodė vienaip, o paskui ji pakeitė nuomonę. Nemanau, kad D. Šakalienė yra prieš S. Skvernelį, bet ji komentavo, kad jo programoje nepamatė savo klausimų. Kai buvo paaiškinta, kad tie klausimai tikrai bus išspręsti ir bus įtraukti į vyriausybės programą, ji ir pakeitė nuomonę. Vadinasi, žmogui buvo ne iki galo suformuota nuomonė. Reikia ją formuoti iš anksto, o ne po to.

– Ar jūs su savo frakcija dažnai susitiksite ir aiškinsite sprendimus? Panašu, kad frakcijos viduje reikia komunikacijos.

– Susitiksiu tiek su savo frakcija, tiek su kitomis frakcijomis. Dabar aš esu ne frakcijos žmogus. Statutas tai įpareigoja. Aš tikrai stengsiuosi to statuto laikytis. Bendradarbiauti reikia su visomis frakcijomis, taip pat ir su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

– O kaip bendrausite su prezidente?

– Manau, kad labai darbingai ir paprastai. Genialumas slypi paprastume.

– Kai Loreta Graužinienė tapo Seimo pirmininke, tarp šių dviejų institucijų buvo žiežirbų. Jūs tokio konflikto keliu tikrai nesiruošiate eiti?

– Toks paminėjimas nelabai korektiškas. Nenorėčiau lygintis su niekuo.

– Aš tiesiog klausiu.

– Nenorėčiau su niekuo lygintis. Jau buvau susitikęs su prezidente. Pirmadienį buvo paskirta valanda. Pasibaigus valandai, laikrodžiui suskambus, aš mandagiai atsiklausiau – gerbiama prezidente, ar mano laikas neišseko? Ji maloniai pasiūlė tęsti pokalbį, nes jis buvo labai dalykiškas.

– Ar atradote kontaktą?

– Manau, kad ne tik aš, bet ir prezidentė. Labai teisingas žmogus, puikiai susikalbėjome.

– Esate naujas žmogus politikoje, mes ne tiek daug apie jus žinome. Kodėl pasirinkote agronomiją, o ne, pavyzdžiui, istoriją?

– (Juokiasi.) Nes jūs pasirinkote istoriją? Žinote, prie mano namų nebuvo istorijos mokyklos. Man istorija labai įdomi sritis, aš su malonumu prie istorinės knygos visada prisiliečiu ir visada randu joje daug pamokymų.

Pasirinkau, nes tiesiog taip buvo. Mes buvome didelė, gausi šeima – penki vaikai. Buvo sunkoka išgyventi. Šalia namų buvo žemės ūkio technikumas, o ten dar ir mokėdavo stipendiją. Pirmas pasirinkimas buvo toks, bet aš niekada nesigailėjau, kad pasirinkau šią profesiją, nes ji labai plati.

Išversiu į lietuvių kalbą: agros ir nomos – laukas ir taisyklės. Mes esame tarsi kažkokio lauko teisėjai. Manau, kad taisyklės gyvenime daug kur pritaikomos. [...] Šioje srityje dirbau vienus metus – tai buvo labai seniai, dirbau sodo agronomu.

– Kaip sekėsi?

– Puikiai. Man tada buvo 18 metų ir aš vienas vadovavau 180 žmonių. Buvo tokie Tytuvėnų sodininkystės ūkiai. Kai charakteristikoje direktorius įrašė, kad „jis susitvarkė kaip senas ir patyręs“, man galėjo algos nemokėti – už tokį sakinį būčiau atidirbęs visus tuos metus.

– Kodėl nelikote agronomu ir pasukote į akademinę veiklą?

– Įstojau į akademiją (dabar – universitetas). Baigiau. Toliau – mokslo kelias.

– Bet kodėl mokslo kelias? Kodėl ne praktinis?

– Tai buvo įdomu. Šalia visada turėjau praktinį kelią. Turėjome savo sodininkystės verslą, iš ko, galima sakyti, prasigyvenome. Todėl nejaučiu jokios gėdos dėl to, kokius turiu namus ir kokią šeimą užauginome, vaikus į mokslus galėjome išleisti. Esame savo darbu užsidirbę viską.

Šalia visada ėjo teorinė ir, žinoma, organizacinė veikla. Organizacinis darbas man visada buvo labai artimas ir malonus. Taip ir papuldavau vis, kaip ir dabar, – ką nors organizuodamas kažką ir padarydavau.

– Kokią muziką mėgstate?

– Daugiau klasikinę, nesakyčiau, kad tai popsas. Gal esu kažkiek kaltas, kad džiazas man nelabai patinka, bet iš esmės tai yra klasika.

– Minėjote, kad jūsų idealas yra M. Thatcher, o kaip norėtumėte, kad jus žmonės atsimintų, kai baigsite kadenciją, darbą Seime?

– Nesiekiu, kad žmonės mane kažkaip atsimintų. Tiesiog noriu atlikti savo pareigą – normaliai, taip, kaip turėčiau ją atlikti. Man svarbu, kad išlikčiau toks, koks esu dabar. Man visada buvo labai gera akademinėje aplinkoje, matydavau diskusijas, kurios visada būdavo labai kultūringos. Tokių siekčiau ir dabar. Manau, kad svarbu netapti pasipūtusiam, kaip žmonės sako, pasikėlusiam.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...