captcha

Jūsų klausimas priimtas

Didžėjus S. Helbigas: įkvėpti gali net ir sūris

Niekada nežinai, kas gali įkvėpti, – net ir sėdint prie vandenyno į galvą nebūtinai atplauks graži muzikinė mintis, LRT KLASIKAI sako muzikos prodiuseris, elektroninės muzikos eksperimentuotojas, vienas iš Dresdeno simfoninio orkestro įkūrėjų Svenas Helbigas. „Mane lengvai gali įkvėpti ir Michaelo Jacksono muzika ar pokalbis su jumis. Gali įkvėpti ir keisti dalykai, esantys šalia, pavyzdžiui, štai šis sūris greta kavos. Svarbu visa tai priimti. Tai – lyg dėlioti vynuoges į dubenį, tai procesas, kuris nuo manęs nepriklauso“, – kalba vokiečių menininkas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Minėjote, kad skrydžio į Lietuvą metu skaitėte interviu su režisieriumi Woody Allenu. Jums artimas kino menas?

– Labai mėgstu W. Alleną, jo mąstymo apie pasaulį koncepciją. Režisierius mėgina bėgti nuo tamsios realybės. Gražu žiūrėti, kaip jis kuria žmonių, gyvenančių realybėje ir mėginančių ieškoti išsigelbėjimo, metamorfozes. Jie tarsi gyvena mažose salose, stato tarp jų tiltus, bando kažko atsikratyti. Jie tampa dvasingi ir religingi patys to nesuprasdami. Tiesiog ieško kažko didingo, ieško būdo pabėgti iš savo mažų salų. Tai labai artimas požiūris manajam, kuriant muziką, reaguojant į meną.

Sakoma, kad šiandien gyvename vaizdų pasaulyje. Ar muzika gali išlikti viena, atskirai nuo kitų menų?

– Nesu tikras. Sunku menus skirstyti. Apskritai menas – tai natūrali žmogaus išraiškos forma. Jis piešia, kuria muziką, dainuoja, šoka. Tai ne pasirinkimas, žmogus tai darė ir daro. Žmonės kartais savęs klausia, ar turime užtektinai muzikos, paveikslų, teatrų ir knygų. Tačiau turbūt tai netinkamas klausimas. Žmonės tiesiog kuria – tokia yra mūsų prigimtis. Kaip valgome, vaikštome, mylime, taip kuriame muziką ar tapome. Tai labai natūralu. Beprasmiška klausti, ar turime ir toliau kurti. Žinoma, kad turime, antraip prarasime didžiulę žmogiškosios prigimties dalį.

Visgi žmonės mėgsta viską sistemizuoti...

– Taip, žmogui būtina sistema, kad būtų lengviau struktūruoti gyvenimą. Dėl to jie stoja į žvejybos klubus, buriasi į bažnyčią, įsimyli. Žmonės visada mėgina pabėgti nuo brutalios tiesos, kuri gresia būties beprasmybe. Arba mėgina bėgti nuo minties, kad viskas kada nors baigsis. Mes visada bandome tapti didesnio būties paveikslo dalimi. Kai kurie tai daro menu, kai kurie – religija. Įsimylėjimas taip pat gali padėti rasti išganymą. Panirti į santykius, palikti tai, kas nepavyko praeityje. Visi kada nors susiduriame su šiais reiškiniais, mėginame išsiveržti iš siaurų rėmų. O menininkai turi puikią galimybę tuos rėmus laužyti, taip pat suteikdami galimybę išsilaisvinti ir kitiems. Jei, žinoma, jų menas geras. Jei tai nėra menas, skirtas tik menininkams.

Paminėjote didesnį būties paveikslą. Prieš keletą valandų kabėjote aukštai ore, galėjote regėti didesnį paveikslą. Ar tai jus įkvepia?

– Įkvėpimas – labai sudėtingas žodis. Niekada nežinai, kas gali įkvėpti, nes nėra tiesioginio ryšio tarp įkvepiančio grožio ir meninio rezultato. Sėdint prie vandenyno, į galvą nebūtinai atplauks graži muzikinė mintis. Žinoma, kai skrendu, regiu įkvepiančių vaizdų. Tačiau mane lengvai gali įkvėpti ir Michaelo Jacksono muzika ar pokalbis su jumis. Gali įkvėpti ir keisti dalykai, esantys greta, pavyzdžiui, štai šis sūris greta kavos. Svarbu visa tai priimti. Tai – lyg vynuogių dėliojimas į dubenį, tai procesas, kuris nuo manęs nepriklauso. Kūrybinė mintis gali ateiti staiga, nesvarbu, saulėta ar ne, diena ar naktis. Sakyčiau, kiekviena sekundė yra įkvepianti – ir ant žemės, ir pakibus virš jos. Nesvarbu, kada ir kur.

Jūsų kūrinys vadinasi „I Eat the Sun and Drink the Rain“ („Aš valgau saulę ir geriu lietų“). Koks šių reiškinių skonis?

– Kūrinio pavadinimas turi daug skirtingų reikšmių, sluoksnių. Jis priklauso ir nuo žmonių, kurie jį išgirsta ar perskaito. Frazė gali reikšti daugybę dalykų. Visada geriau palikti teiginį atvirą. Tačiau jei jau klausiate, vienas sluoksnis – tai gyvenimo tokio, koks jis yra, priėmimas. Mokėjimas būti laimingam, išgyvenant ir lietų, ir kaitrą. Tai skirtingos gyvenimo pusės, kurias galime priimti ramiai. Kitas sluoksnis – tai stiprus ryšys su gamta. Tai artima mano mąstymui. Vadinamasis posthumanistinis mąstymas, kuriame žmogus ir jo savęs suvokimas nėra ant aukščiausio laiptelio. Posthumanistai žmogų vėl paverčia maža būtybe kažko didingesnio akivaizdoje.

 „I Eat the Sun and Drink the Rain“ reiškia tai, kad esame be galo priklausomi nuo gamtos, kad negalėtume išgyventi, jei ne harmonija aplink mus ir tarp mūsų. Mūsų gyvenimas nebūtų toks gražus, jei ne visa tai. Nes viskas, kas mus supa, nėra beribiai ištekliai. Viskam ateina pabaiga. Mokslininkai teigia, kad mes jau išnaudojome visus žemės išteklius ir dabar gyvensime smarkiai „skolindamiesi“ iš gamtos. Kalbame apie tvarią energiją ir atsinaujinančius šaltinius, tačiau dabar iš tiesų kiekvienas mūsų veiksmas yra skolinimasis, išteklius jau išsiurbėme. Trečiasis sluoksnis, kuris galėtų atskleisti kūrinio pavadinimo prasmę, yra alchemikų knygos paaiškinimas, kaip įgyti išminties. Paskutiniame iš dešimties knygos skyrių aprašomas žalias liūtas, ryjantis saulę.

Šis kūrinys atėjo iš gryno įkvėpimo. Tai atsakymas į ankstesnį klausimą. Pavadinimas atėjo į galvą, kai buvau sustabdytas lietaus. Iškeliavau į Buenos Aires patyrinėti miesto, užsukau išgerti kavos, o lauke prasidėjo neapsakomai stipri liūtis. Buvau mažoje kavinukėje, pasiėmiau savo užrašinę ir parašiau: „I Eat the Sun and Drink the Rain: Ten Pieces for the Choir“. Nežinau, iš kur tas pavadinimas atkeliavo. Negalvojau apie naują kompaktinę plokštelę ar ką nors panašaus. Nebuvo nei vandenynų, nei skrydžio aukštai ore – nieko romantiško. Tai buvo tuščia erdvė, kurioje tiesiog norėjau atsigerti kavos. Tačiau privalėjau užrašyti tą atklydusią mintį. Tai buvo tarsi paliepimas: „Svenai, privalai tai užsirašyti ir kurti.“ Pagalvojau – dešimt pjesių chorui. Ką JIS turėjo galvoje? Pradėjau kurti, pavadinimą laikydamas pagrindine kompozicijos ašimi. Tad kas tas įkvėpimas? Nežinau... Svarbu būti kantriam ir išsiugdyti pasitikėjimą. Tai sudėtinga, nes kai idėjos neaplanko dienomis, savaitėmis ar mėnesiais, imi mąstyti, kad gal tai niekada ir neįvyks. Ir štai vieną dieną sėdi kavinėje, idėja ateina, ir gimsta naujas albumas. Tau telieka sekti instrukcijas. Privalai būti atviras.

Jei teisingai supratau, jūs tikite, Dievu, gamta, kažkuo?

– Taip, tai – tam tikras dvasingumas. Žydai turi nuostabų mąstymo kampą, kurį norėčiau pristatyti ir krikščionims. Žydų pasaulyje egzistuoja žydų ateistai. Jie gyvena laikydamiesi griežtų tradicijų, tačiau yra agnostikai. Jie gyvena griežtai pagal Senojo Testamento nurodymus, bet neįtraukia į tai tikėjimo ir Dievo. Tai platus kultūrinis pasaulis, o ne tik ėjimas į bažnyčią ir Dievo tikėjimas. Jie tiki giliomis tradicijomis, vedančiomis žmogų per gyvenimą, ir tam atsiduoda. Taigi šia prasme esu krikščionis ateistas. Gyvenu pagal krikščioniškąją tradiciją, žaviuosi aukšta krikščioniškąja kultūra, simfonijomis, J. S. Bacho muzika, kurios nebūtų įmanoma suvokti be religijos. Taigi nėra prasmės sakyti, kad netikiu dievu. Dvejonių kyla visada. Dvejoju net ir žiūrėdamas į šią kavą. Dvejoju viskuo, kas šiuo metu vyksta. Negalima pasitikėti visais reiškiniais, pasitaikančiais kelyje. Tačiau stengiuosi būti atviras. Galbūt papasakosite man apie budizmą ir aš imsiu galvoti – koks teisingas tai požiūris.

Grįžkime prie žmogaus, nes tai – vienas iš jūsų mąstymo objektų. Kaip manote, ar žmogus vis dar progresuoja, auga?

– Taip, manau jis evoliucionuoja. Jis vis dar išranda naujų elektronikos prietaisų, kompiuterių, kuria dirbtinį intelektą, tobulėja greičio, atstumo matavimo srityse. Nežinau, ar muzikoje šiuo metu progresuojame... Visa tai yra reiškiniai, kurių reikšmės dabar negalime pamatuoti. Jei po 100 metų Žemė vis dar egzistuos, mokslininkai galės atsakyti, ką reiškė mūsų gyvenimas ir kas mes buvome. Manau, kad šiandien pernelyg koncentruojamės į patį progreso reiškinį. Mūsų gyvenimas, ekonomika – visa tai grindžiama progresu. Tai didelė problema – žmonėms per greitai reikia naujų dalykų. Man – taip pat! Esu šių laikų vaikas. Kai nusiperku elektroninės muzikos kompaktinę plokštelę, pavyzdžiui, iraniečių kūrėjo Ash Kusha albumą, ir klausau jo keturias savaites, o po kurio laiko kas nors manęs paklausia, ar jau girdėjau naują Ash Kusha albumą, atsakau: „Turi galvoje praeito mėnesio albumą...?“

Beprotiška, kaip visi esame įsitraukę į vis naujo ir naujo paieškas. Per tai nemažai prarandame. Neturime laiko laukti, kol reiškinys išleis šaknis ir galės įsitvirtinti. Juk taip buvo su orkestrine ar chorine muzika. Prabėgo daug šimtmečių iki kontrapunkto atsiradimo, iki J. S. Bacho polifonijos, kurioje balsai juda atskirai. Visa tai turėjo subręsti, nebūtų užtekę nei metų, nei dešimties, nei viso šimto. O mes šaknų neįleidžiame. Apsidairykite kad ir šioje kavinėje: galėtume lengvai patraukti šį stalą ir vietoje jo pastatyti naują. Šiandien tvarus vystymasis netenka prasmės. Visame pasaulyje tai, ką dabar gaminame, yra laikina, nes visi sutinka, kad mūsų naudojamos medžiagos yra pavojingos. Tai liūdina. Ar progresuojame? Taip. Tačiau netinkama linkme.

Kur veda visas šis skubėjimas ir vartojimas?

– Yra resursų, kurie palieka praviras duris vilčiai. Jei leisčiausi apimamas vien anksčiau išsakytų minčių, ateitis būtų tamsi. Visgi tikiu, kad žmogus pasinaudos savo protu ir gebės įžvelgti neigiamus dalykus. Manau, kad šiandien manipuliacija užgožia žmogaus galimybes. Manipuliuoja dažniausiai nedidelė grupė žmonių. Karus pradeda keletas. O juk didžioji žmonijos dalis nenori kariauti. Laikas atsistoti ir griežtai pasakyti: „Problemos neišsispręs savaime.“ Gavome „Brexitą“, gavome Donaldą Trumpą, nors prieš tai girdėjome žmones sakančius, kad taip neatsitiks, kad niekas už juos nebalsuos. Ir visgi taip nutiko, nes tai – gryniausias dabarties atspindys. Tai, kad D. Trumpas laimėjo rinkimus, yra ir blogai, ir gerai. Tai pats nuoširdžiausias dabarties veidrodis – taip balsavo žmonės. Ši jėga šiandien stipriausia. Visi žino, kad tokia rinkimų baigtis reiškia kažką blogo. Tačiau jei Hillary Clinton būtų laimėjusi rinkimus, visi būtų ramiai sėdėję ant sofų ir toliau mėgavęsi gyvenimu. Tai būtų net blogiau, nes neleistų mums mąstyti, ką privalome kurti, kad sumažintume gyvenimo, vartojimo tempą. Tikiu, kad žmonės susipras, tikiu žmogiškumu ir nušvitimu. Žmonės gali save tobulinti. Matau, kad aplink mus – per daug manipuliacijos.

Keliaudamas lėktuvu mėgstu stebėti žmones. Jie atrodo pasikeitę: pavargę ir ligoti. Žmonės suserga nuo netinkamo maisto, kurį perka parduotuvėse, restoranuose, suserga, nes praranda dvasingumą. Tai liūdina. Ne, nėra normalu, kad trisdešimties pradedi plikti ir užsiaugini didžiulį pilvą. Tai juk nutinka dėl užteršto maisto, nuo to, ką kasdien vartojame. Žiūrėdami televizoriuje mirgančias reklamas, galvojame, kad jie nori mums kai ką pasakyti. Ne – jie nori mums kai ką parduoti. Tad jei ir toliau taip gyvensime, matysime sunkią ateitį. Svarbu keistis ir pradėti galvoti, ką darome ir kaip vartojame. Tokios mintys įprastos Berlyne, tačiau jei nuvažiuotume į mano gimtąjį miestelį, kuriame gyvena apie 30 tūkst. žmonių, už tokias mintis greičiausiai būtume sumušti, nes žmonės apie tai negirdėjo, jie galvotų, jog taip kalba kvailai mąstantis ateivis. Turime mėginti kalbėtis su tokių mažų miestelių gyventojais ne per akademiškai, neįmantriai, o jiems suprantama kalba. Aš pats pradėjau nuo savo tėvų – ėmiau jiems kalbėti apie tai, ką jie perka prekybos centruose, ir jie nebeina ten pirkti maisto. Septyniasdešimtmečiams tai tikrai neįprasta. Tačiau jie pripažįsta, kad kelis dešimtmečius rinkosi klaidingai. Kalbant apie muziką, turėtume rasti panašų būdą kalbėtis su žmonėmis, kuriuos prarandame. Ypač klasikinės muzikos srityje.

Kaip menas gali padėti mums tapti kitokiais žmonėmis, tobulinti visuomenę?

– Tai – ištisas dvejonių apie meną skyrius. Visi žino, kad XX a. vokiečiai dalyvavo dviejuose didžiuliuose karuose ir darė nesuvokiamus dalykus. Po visos L. van Beethoveno, W. Shakespeare`o, Kandinskio, Cezanne`o, Michelangelo, Botticellio kūrybos žmonės vis tiek elgėsi nesuvokiamai. Tad sunku atsakyti, ką menas gali duoti. Manau, kad, be meno įkvėptų pokyčių, kūryba gali padėti pasiekti žmones, gyvenančius atokiau nuo meno pasaulio. Gyvendamas Berlyne gali sekti, pavyzdžiui, elektroninės muzikos tradicija, rašyti kaip Albanas Bergas, Arnoldas Schoenbergas ir kiti. Bet kas rašys muziką žmonėms, kasdien einantiems į darbą? O kas rašo geras knygas vaikams? Nupirkti kokybišką knygą vaikui sudėtinga. Perkame penkiasdešimties metų senumo knygas. Šiandien niekas nerašo knygų vaikams, jei mano, kad yra tikrai talentingas. Toks talentas nori būti modernus bestselerių autorius. Ar dailininkas: jei jis mano, kad yra didis, nepiešia iliustracijų knygoms. Muzikoje taip pat yra didelė praraja tarp naujų, avangardinės muzikos kūrėjų ir senosios tradicijos meistrų. Bet kas gi rašo muziką žmonėms? J. S. Bachas juk rašė sekmadienines kantatas.

Kas atkreipia dėmesį į paprastus žmones? Kalbu su menininkais ir niekas to nepastebi. Visi nori būti kiek įmanoma įmantresni ir priklausyti naujai kūrėjų padermei, kuri bus suprasta tik po kelių šimtų metų. Nesuprantu to. Vienintelis menas, kuris vis dar veiksmingas, – tai kinas. Kurdamas kino filmą, režisierius dėlioja kadrus ir mąsto, ar žmonės tai suvoks. Privalu sekti siužeto liniją ir viską žiūrovui paaiškinti. Net ir Andrejaus Tarkovskio ar Stanley Kubricko filmuose viskas turi prasmę. Vedu iš proto draugus, kai žiūrime filmą kartu, nes mėgstu jį sustabdyti ir nagrinėti kontekstą. Kiekviena detalė turi savo reikšmę. Tai paveikus menas, jei žmonės supranta, ką režisierius nori pasakyti.

O muzikoje labai lengva išgyventi be klausimų. Aš jaučiuosi artimesnis filmų žmonėms. Visada kurdamas užduodu sau klausimą: ar žmonės mane supras? Tie, kurie dirba iki penktos valandos vakaro, išėję iš fabrikų užsuka nusipirkti maisto, pasiima vaikus, važiuoja namo, nuprausia juos, paguldo ir tik aštuntą valandą vakaro turi laisvesnio laiko. Ar jie, nuvargę po darbų, norės klausytis tokios muzikos? Manau, kad kurdami turėtume galvoti, kaip menas gali padėti visuomenei. O visuomenė nėra mažas menininkų būrelis, tai – mes visi.

Egzistuoja keletas nuomonių. Žmonės, kurie nėra mokęsi muzikos, dažnai sako, kad jie neina į šiuolaikinės akademinės muzikos koncertus, nes juose tik pavargsta, kad nebegirdi gražios muzikos. O kita pusė atkerta, kad problema ta, jog žmonės nesimoko, nenori pažinti muzikos, ir čia jau jų problema. Ką atsakytumėte?

– Manau, jie turėtų pabandyti žmonių, apie kuriuos kalba, gyvenimo būdą. Kada mokytis muzikos, kai iš darbo grįžti pavargęs po visos darbo dienos? Tai man kelia pyktį. Dažnai konfrontuoju su šia nuomone. Garsus Niujorko kritikas Normanas Librechtas – vienas tų žmonių, manančių, kad visi privalome studijuoti muziką, kad suvoktume, kas slypi dvylikos tonų garsyne. Tačiau, mano nuomone, svarbiau ką jauti, o ne ką išmąstai. Gal tie žmonės teisūs, gal tikrai po 200 metų niekas nebenorės klausytis minoro ir mažoro muzikos. Bet aš taip nemanau. Nenoriu tuo pasakyti, kad mano muzika yra išskirtinė ir paneigianti visus dėsnius. Tačiau turiu pasiremti savo patirtimi.

Praėjusią savaitę grojau vienoje žymiausių Berlyno salių, visi bilietai buvo išpirkti, žmonės po koncerto ašarojo ir rašė širdį veriančias žinutes. Tai manęs nepadarė laimingesnio. Aš tiesiog susimąsčiau: jei žmonės taip galvoja, o chorinė muzika tikrai nėra klausomiausia muzika, tada klasikos atstovai tikrai daro kažką ne taip. Nes juk jei žmonės nesilanko chorinės muzikos koncertuose, kodėl ateina tada, kai choras atlieka mano kūrinį? Mano muzika nė iš tolo neprilygsta J. S. Bacho muzikai. Tad, matant tokį žmonių susidomėjimą, man kyla pyktis. Žmonės geba suvokti tai, kas užkoduota muzikoje, tačiau jie atskirti dėl kvailo klasikinės muzikos pristatymo, netikusios reklamos. Pirmiausia ir svarbiausia, apie ką kiekvienas galvoja išgirdę žodžius „klasikinė muzika“, yra tai, ką jis ar ji vilkės koncerte. Matau, kad žmonės yra atviri ir gali priimti sudėtingą muziką. Jei klausytojai gali pajusti, kad muzika yra skirta jiems, tai veikia. Netinka paaiškinimas, kad kompozitoriui buvo liūdna, jis parašė liūdną kūrinį ir jam visai nerūpėjo, kaip į tą kūrinį reaguos žmonės.

Kartais kompozitorius savo muzika kviečia žmones ir vietoje filharmonijos prabangos renkasi paprastą koncertų salę. Ir žmonės ateina. Jie tampa atviresni. Mes išjungiame šviesą, nes žmonėms jaukiau būti tamsoje. Atsižvelgdami į jaunus žmones, į muziką įtraukiame bosų, nes jie juos girdi visur, pritaikome vizualizacijas ir tiesiog kviečiame į muzikos reiškinį. Etiketės „klasika“ nelieka – ir žmonės pasijunta laukiami. Į visus koncertus, kuriuose skambėjo „I Eat the Sun and Drink the Rain“, bilietai buvo iššluoti. Atėjo 99 proc. žmonių, kurie nesilanko klasikinės muzikos koncertuose. Taip kuriame sudėtingą meną, kuris suprantamas visiems, o ne tik siauram ratui, bijančiam ne vietoje suskambančių plojimų. Jaunasis kūrėjas ir dirigentas Pierras Boulezas eidavo į koncertus ir specialiai keldavo triukšmą, jei skambanti muzika buvo per prasta jo skoniui. Vis dėlto vėliau jis smarkiai pasikeitė. P. Boulezas jaunystėje nekentė R. Wagnerio muzikos, tačiau būdamas garbaus amžiaus padirigavo geriausią „Nybelungų žiedą“ istorijoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...