captcha

Jūsų klausimas priimtas

Hiperaktyvumas: kai kurių vaikų negalima laikyti tiesiog neišauklėtais

Nepritampantys, sunkiai susikaupiantys ir itin aktyvūs vaikai seniau buvo laikomi neišauklėtais ir nemandagiais, bet dabar apie kai kuriuos vaikus to pasakyti nebegalima, LRT RADIJUI sako vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys. Anot jo, kai kurie vaikai taip elgiasi dėl elgesio sutrikimo, vadinamo hiperaktyvumu. Specialistas priduria – vis dėlto ši etiketė klijuojama net ir hiperaktyvumu iš tiesų nesergantiems vaikams.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Hiperaktyvus vaikas – koks jis?

– Hiperaktyvus vaikas – tai vaikas, turintis elgesio sutrikimų. Paprastai vaikas tokį sutrikimą turi nuo gimimo, jis nėra įgyjamas, jis nėra toks, kuris užeina ir praeina. Tai būsena, kurią turėdamas vaikas gimsta.

Paprastai tokie vaikai jaučia pyktį, frustraciją, nesukoncentruoja dėmesio, jie sunkiai valdomi. Iš tiesų tai sunkūs, sudėtingi vaikai. Tokių vaikų turime visame pasaulyje. Tai vaikų psichiatrams puikiai žinomas sutrikimas.

– Kas labiausiai lemia, kad vaikas yra hiperaktyvus?

– Tiksliai pasakyti, iš kur atsiranda toks sutrikimas, niekas negali. Jau minėjau, kad dažniausiai šis sutrikimas diagnozuojamas nuo pat mažens, jis turi tam tikrus požymius. Vienas iš požymių – kuris nors iš tėvų turėjo tokį sutrikimą. Tuomet yra didesnė tikimybė, kad vaikas taip pat jį turės.

Dažniau šis sutrikimas aptinkamas berniukams. Kol kas paaiškinti šio fenomeno, kodėl hiperaktyvumas labiau paplitęs tarp berniukų, niekas negali ir nežino, iš kur jis atsiranda.

– Ar bręstant hiperaktyvumas gali išnykti, ar jis vis dėlto lieka visam gyvenimui?

– Sunku pasakyti. Ilgainiui įvyksta tam tikrų transformacijų. Kai kuriems vaikams nuolat būna sunku susitvarkyti su šia savo būkle, jie jaučia spaudimą iš išorės, nes nepritampa. Tokiam vaikui sunku mokytis, sudėtinga susirasti draugų, pasiekti geresnių akademinių rezultatų. Dėl šios priežasties kartais tokie sutrikimai transformuojasi į depresiją ir kitas būkles. Hyperaktyvumas virsta kita diagnoze, todėl jis tarsi išnyksta.

Labai sunku susekti, ar hiperaktyvumas išnyko, ar ne. Iš tiesų tarp vyresnių žmonių, suaugusiųjų, tokios diagnozės praktiškai nerasite. Ji taps kita diagnoze. [...] Išaugimu nelabai tikiu, tačiau yra kita hiperaktyvumo dalis – yra nemažai vaikų, kurie gyvenime vėliau labai sėkmingai prisitaiko ir pasiekia gana aukštų rezultatų, gerų dalykų padaro dėl savo hiperaktyvumo. Tačiau dėmesio koncentracija, sunkus emocijų valdymas ir kiti panašūs dalykai praktiškai visiems išlieka visą gyvenimą.

– Vis girdime ir iš tėvų, ir iš pedagogų, kad hiperaktyvių vaikų šiais laikais daugiau nei, pavyzdžiui, prieš 10 ar 20 metų. Kiek toks teiginys gali būti teisingas?

– Jis iš dalies gali būti teisingas. Kaip ir kiekvienoje, taip ir mūsų, psichiatrų, sferoje vieni su tuo sutinka, kiti pasakys, kad taip nėra. Aš turbūt būsiu toje pusėje, kuri sako „ne“, nes hiperaktyvumu kartais norima pažymėti tuos vaikus, kuriems reikia tam tikros struktūros, asmeninių kompetencijų, įgūdžių ugdymo. Viso to trūksta, nes tėvai ar mokykla nepakankamai tam skiria dėmesio.

Kai toks vaikas nesuvaldomas, tada jį bandoma įdėti į kažkokį stalčiuką. Toks dalykas, kaip hiperaktyvumas, turėtų būti diagnozuojamas atsižvelgiant į tai, kada tai prasidėjo, kokioje aplinkoje vaikas augo ar tebeauga, kokia jo raida.

Jeigu visus tuos komponentus sudėję mes tikrai galime pasakyti, kad tėvai dėjo pastangas, lavino visus įmanomus įgūdžius ir vis tiek visą laiką išlįsdavo hiperaktyvumas, vadinasi, turime situaciją, kad vaikas serga. Tai kaip ligos diagnozė. Tai reikia atskirti.

Pastaruoju metu pasaulyje labai išpopuliarėjo kai kurie vaistai, specifiškai skirti gydyti hiperaktyvumui. Kai atsiranda koks nors vaistas, dažniau atsiranda diagnozė. Tokiu būdu išaugo depresijų skaičius. Nesakau, kad jų nėra ar jos neteisingai nustatomos, bet iš esmės rodikliai kartais ūgteli dėl farmacijos pramonės. Tai irgi reikia vertinti kritiškai.

Manau, kad vaikų, turinčių šį sutrikimą, skaičius išlieka panašus jau daug metų, tik anksčiau neturėjome tam pavadinimo, hiperaktyvumo nepažinojome ir laikėme tuos vaikus nekultūringais ar neišauklėtais. Šiandien kai kuriems vaikams nebegalime taikyti tokio kriterijaus, nes jie serga hiperaktyvumu.

– Kaip tėvai turėtų elgtis su savo vaiku ir bendradarbiauti su darželiu ar mokykla, kad ugdymo procesas vyktų sklandžiai?

– Pirmiausia reikia turėti omenyje, kad turi būti nustatyta diagnozė. Jei tai padaryta, geroji praktika sako, kad viskas prasideda nuo vaikų psichiatro ar psichologo. Tėvai turi pradėti kartu su jais dirbti.

Tokiems vaikams medikamentinis gydymas yra tik papildomas, šalutinis. Vaistai hiperaktyvumo neišsprendžia. Tokiam vaikui reikalinga struktūra, kitokios erdvės. Komponentų labai daug. Reikia pradėti mokytis, kaip dirbti. [...]

Šiandien dauguma mokyklų iš tiesų nėra pritaikytos nei mokytojams, nei vaikams. Pavyzdžiui, dirbant su vaiku, konsultuotis reikia nuolat. Hiperaktyvių vaikų tėvams kartu su vaikais reikia konsultuotis pas psichologus, vaikų psichiatrus. Tai reikėtų daryti nuolatos dėl poros priežasčių.

Pirmiausia, vaiko elgesys kinta, situacijos keičiasi, todėl būtina keisti tikslus ir žiūrėti, kaip padėti vaikui. Antroji dalis – tėvai patys pavargsta nuo tokio vaiko. Jie kartais priima neracionalius sprendimus – nusileidžia, pasiduoda, nuleidžia rankas, o vaikui to ir tereikia.

Mokykloje reikalingos erdvės, skirtos atsipalaiduoti. Tai nebūtinai turi būti skirta šiems vaikams, visiems to reikėtų. Tos erdvės turi būti. [...] Vieni mokytojai moka su tokiais vaikais dirbti, o kiti – ne. Labai svarbu nepamesti elgesio struktūros, nes hiperkatyviems vaikams turi būti duodamos labai aiškios instrukcijos, aiškūs nurodymai.

Vienam vaikui pasakai kažką padaryti nuo a iki z, ir jis tai daro nuosekliai. Hiperaktyvūs vaikai paprastai pirmiausia padaro a, o tada jiems reikia paaiškinti, kodėl toliau reikia daryti b. Tai būtina žinoti.

Su hiperaktyviu vaiku turėtų dirbti ir vieni kitus girdėti ir specialistai, ir tėvai. Reikia labai gerai sutarti, kaip su tuo vaiku elgtis ir nesipykti dėl jo. Labai dažnas atvejis, kai hiperaktyvių vaikų tėvai tiesiog pyksta, nes neva niekas jo nenori, negirdi, bet ir jie kartais nebenori girdėti ir nori permesti problemą visiems kitiems, tik ne sau. Kartais būna ir tokių atvejų. Tai labai sunkus vaikas ir tas bendradarbiavimas Lietuvoje dar sunkiai įsivažiuoja.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...