captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kokie pirmieji buvo gėrimo šiaudeliai

Pirmieji gėrimo šiaudeliai buvo tuščiaviduriai ryžių stiebai, o viduramžiais kunigai vyną iš nepatogių taurių gerdavo per auksinius ar sidabrinius šiaudelius. Tik gerokai vėliau, 1888 m., pirmąjį popierinį šiaudelį sukūrė Marvinas Stone`as.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Tam, kad popierinis šiaudelis vos sušlapęs nesubliūkštų, M. Stoune`as jį išmirkė parafine. JAV gazuotų gėrimų parduotuvės tapo neįsivaizduojamos be M. Stoune`o šiaudelių.

Beveik po keturių dešimtmečių Josephas Friedmanas tokį šiaudelį patobulino – įsuko į jį varžtą, o iš išorės, išilgai sriegio, užvyniojo dantų siūlą. Ištraukus varžtą bei nuvyniojus galą, gofruota šiaudelio dalis galėjo laisvai lankstytis į visas puses. J. Friedmanas savo išradimą patentavo, o šiaudelis gofruotu intarpu yra populiariausias iki šių dienų.

Senovės mada – kelionės

XV a. tarp Europos kilmingųjų paplito nauja mada – kelionės po valdovų dvarus, kuri pakeitė ankstesnę karinių žygių prieš kitatikius tradiciją. Naujo tipo kelionių metu neretai buvo derinami pasaulietiniai ir religiniai (piligrimystės) tikslai. Po kiek laiko ši kelionių mada atėjo ir į Lietuvą.

Pirmasis tarp Lietuvos kilmingųjų buvo Kazimiero Jogailaičio dvariškis Lietuvos stačiatikis Aleksandras Soltanas, 1467 m. išsiruošęs į kelerius metus užtrukusią kelionę po Europos monarchų dvarus ir į Šventąją Žemę. Keliauti padėjo kaip tik tuo metu plintantys asmens tapatybės dokumentai – valdovų rekomendaciniai ir globos laiškai.

Iš jų sužinome, kad Anglijos karalius Edvardas IV Soltanui padovanojo savo dvaro aukso grandinę, o Burgundijos hercogas Karolis Narsusis jam suteikė simbolinius dvaro šambeliono ir tarėjo titulus. Romoje Soltanas popiežiaus buvo skatinamas rinktis uniją su katalikybe. Galiausiai Šventojoje Žemėje jis gavo riterio šventimus. Grįžęs padarė karjerą valdovo dvare – tapo dvaro iždininku.

Tačiau apie šią kelionę žinome tik todėl, kad jo kelionės dokumentų korpusas – rekomendaciniai laiškai, net ir netekę savo paskirties, buvo išsaugoti Soltanų giminės archyve.

Teatras pasiaukojo gelbėdamas Veneciją

1996 m. sausio 29 d. dūmai ir liepsnos apėmė Venecijos „La Fenice“ teatrą. Legendinis teatras virto pragaro vartais, iš kurių aukštai į dangų veržėsi liepsnos.

Liudininkai bejėgiškai stebėjo, kaip dega nuostabaus grožio pastatas: Apolono salių ir fojė grindys griuvo su siaubingu triukšmu, sunkus bronzinis sietynas krito ir pažėrė spindintį krištolą, o įgriuvus stogui, liepsnos išsiveržė tarsi iš ugnikalnio.

Jei tą naktį būtų pūtęs stiprus vėjas, ugnis būtų pasiglemžusi daugiau pastatų, bet vėjo nebuvo ir teatro sienoms pavyko sulaikyti griaunančią stichiją. Sudegė viskas, kas buvo teatro viduje, – atrodo, lyg „La Fenice“ pasiaukojo gelbėdamas Veneciją.

S. Daukantą įkvėpė A. Mickevičius

Adomo Mickevičiaus kūrinius į lietuvių kalbą yra vertę ar mėginę versti daugiau negu pusšimtis įvairaus talento rašytojų. Meniškiausiais laikomi Vinco Mykolaičio-Putino ir Justino Marcinkevičiaus vertimai, o pirmasis, ėmęsis versti, buvo istorikas Simonas Daukantas – net nežinodamas, kad verčia būtent A. Mickevičių.

Dar studijuodamas Vilniaus universitete, apie 1822 metus, S. Daukantas pradėjo savo pirmąjį veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Visur ieškodamas medžiagos, viename Vilniaus laikraštyje rado keturiomis raidėmis – P.S.F.Ž. – pasirašytą pasakojimą, užrašytą esą remiantis senomis kronikomis.

S. Daukantą, kurio tikslas buvo, kultūros istoriko Vinco Maciūno žodžiais tariant, parodyti Lietuvos praeitį gražesnę ir garbingesnę negu kitų tautų, sužavėjo narsiosios Živilės gyvenimo aprašymas – dėl tėvynės aukoja asmeninę laimę ir nesvyruodama nužudo savo mylimąjį, nors tas susideda su priešais kilnų tikslą turėdamas – siekdamas išvaduoti Živilę iš kalėjimo.

Baigęs perpasakoti, S. Daukantas priduria: „Aiškiai išpažįstu skaitytojui, jog skaičiau darbus grekų ir romanų ir kitų giminių, vienok nė kokioj giminėj taip garbingos mergaitės neradau.“

Bent jau Živilėms žinotina, kad šis pasakojimas niekaip nesusijęs su istorija – tai A. Mickevičiaus vaizduotės kūrinys, kurį S. Daukantas palaikė tikru pinigu.

Parengta pagal LRT RADIJO eteryje skambėjusią medžiagą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...