captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kad kopūstas padėjo europiečiams užkariauti pasaulį

Kopūstas – svarbi daržovė, labai reikalinga žmogaus organizmui. Rauginti kopūstai – neišsemiamas vitamino C šaltinis. Juokaujant galima pasakyti, kad kopūstas padėjo europiečiams užkariauti pasaulį.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kokiu būdu? Išsiruošus į žinomus ir nežinomus tolimus kraštus, drąsių jūreivių laukė ne tik stiprios bangos, klastingi rifai, bet ir ligos. Pati pavojingiausia – skorbutas. Kaip su ja kovoti, niekas nežinojo tol, kol nepastebėjo, kad tie, kurie valgo raugintus kopūstus, ja neserga. Tad nuo tų laikų, plaukiant į ilgas keliones, didelės raugintų kopūstų statinės laivuose buvo privalomos. Taip europiečiai sugebėjo nukeliauti į tolimus kraštus ir dominuoti pasaulio jūrose.

O kada lietuviai pamatė kopūstus? Ar jie juos valgė, tarkim, XIII a.? Istoriniai šaltiniai pateikia vieną labai įdomią istoriją, kuri daug ką paaiškina. Nusikelti reikia į XIII a. Prūsiją. Kaip žinote, Mazovijos kunigaikštis Konradas, neapsikentęs prūsų puldinėjimų, pasikvietė Kryžiuočių ordiną, kad šis kautųsi su pagonimis.

Kaip tai atrodė? Atvykę kryžiuočiai nepuldavo kapotis su pagonimis. Pirmiausia jie turėdavo įsitvirtinti, tad statydavo pilis. Su vietiniais jie pirmiausia norėdavo sutarti ir gražiuoju atversti į krikščionybę, o ne su kalaviju mojuoti.

Ir štai Petras Dusburgietis paliko labai įdomų liudijimą. „Kai kryžiuočiai Balgoje pastatė pilį, sembai, prūsų gentis, labai susidomėjo, kas gi tie naujieji svečiai ir nusiuntė savo vyresnįjį. Šis buvo maloniai priimtas, o grįžęs štai ką papasakojo. Kadangi matė brolius, valgančius kopūstus, kurių prūsai nevartojo, ir manė, jog tai žolė, jis pridūrė: „Be to, ir valgo jie žolę, nelyginant arkliai ar mulai, tai kas gi įstengsiąs jiems atsispirti, jeigu jie ir dykrose be vargo gali susirasti maisto? Kopūstas sembui atrodė kaip paprasta žolė.“

Galime spėti, kad tas prūsų svečias šnipinėjo pilyje – visiškai nenuostabu, kad jis atkreipė dėmesį į valgį. Neregėta daržovė kopūstas jam buvo ženklas, kad su šiais atėjūnais laukia sunki kova.

***

Balerinukes nešioja ne balerinos, bet jos primena balerinų batelius, nes yra lengvos, plokščiu padu, labai žemu pakulniu ir be pamušalo. O štai čežutes vaikai būna apsiavę per šokių pamokas. Visiems jos geriau žinomos kaip „čežkės“. Čežutėmis šokių bateliai pavadinti todėl, kad aunantis ir bėgiojant jie čeža.

***

Vienas žmogus gali užgrobti septynių karių saugomą laivą. Tikriausiai pagalvosite, kad tai koks nors gerai treniruotas specialiųjų pajėgų karys... Pasirodo, kad ne. Jis tebuvo ūkininkas, kilęs iš kaimo, esančio netoli Palangos. Tikriausiai tai – vienas drąsiausių ūkininkų.

O ši istorija nutiko Tado Kosciuškos sukilimo laiku. Kaip žinoma, XVIII a. pabaigoje Austrija, Prūsija ir Rusija pasidalijo Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Šalies patriotai, vadovaujami T. Kosciuškos, nenorėjo su tuo susitaikyti ir pakilo į kovą už savo tėvynę. Prasidėjo sukilimas Varšuvoje, Vilniuje, apėmė jis ir kitas Lietuvos dalis. Tiesa, tas sukilimas buvo jau pasmerktas, nes Austrijos, Prūsijos, ypač Rusijos kariuomenės buvo galingesnės ir stipresnės.

Tačiau Lietuvoje buvo žmonių, kurių dvasia buvo nepalaužiama. Vienas iš jų – žemdirbys Lukošius Kalinauskas. 1794 m. gegužės 25 d. įvyko neįtikėtinas dalykas. Pro Palangą bandė prasmukti vienas prūsų laivas, kuriame, be įgulos, buvo septyni kariai. Laivas nepakluso sukilėlių reikalavimui sustoti, kapitonas netgi pagrasino apšaudyti iš patrankos.

Ką daryti su tokiu akiplėša? Sprendimą greitai rado Kalinauskas. Jis nėrė į jūrą, priplaukė prie priešų laivo ir įlipo. Kapitonas tikriausiai taip apstulbo nuo tokio poelgio, kad jam beliko tik pasiduoti.

Šis žygis nuaidėjo per visą ano meto Lietuvą ir Lenkiją. Tokia drąsa turėjo įkvėpti ir kitus sukilėlius. Aukščiausia karinė vadovybė jam suteikė karininko laipsnį. Štai kaip apie žemdirbį Lukošių Kalinauską rašė vienas to meto karininkas: „Kai pirmą sykį jį aprengėme munduru ir paėmėme į savo draugiją, iš jo elgesio atrodė, kad jis gimė su tuo munduru. Jis nė kiek nepasikeitė ir niekas jo neprivertė susidrovėti, tarsi jis nuo vaikystės būtų dalyvavęs tokiuose susiėjimuose.“

***

Didžiausia kirgizų epinė poema „Manasas“, kurioje pasakojama tautos istorija nuo X a., taip pat aprašomas kasdienis gyvenimas, klajoklių apeigos ir papročiai, yra 16 kartų ilgesnė nei Homero „Iliada“ ir „Odisėja“.

Šis ir kiti kirgizų epo pasakotojų akynų kūriniai yra įtraukti į UNESCO sudaromą žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą, nes jiems iškilusi grėsmė – niekas nebenori tokių ilgų tekstų mokytis atmintinai. O ir taip ilgai klausytis norinčiųjų vis mažiau. Mūsų liaudies dainų tame sąraše nėra. Vadinasi, jos dar nenykstančios, gyvos ir gyvybingos.

Parengta pagal LRT RADIJO eteryje skambėjusią medžiagą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...