captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: mieli pavojingi žaidimai (knygų apžvalga)

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Selemono Paltanavičiaus knygą vaikams  „Maži ežiuko sapnai“ ir Arkadijaus ir Boriso Strugatskių romaną „Sunku būti dievu“.
AFP / Scanpix nuotr.
AFP / Scanpix nuotr.

Selemonas Paltanavičius „Maži ežiuko sapnai“

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius gali pasigirti mažiesiems skaitytojams parašęs gausų glėbį pažintinės ir grožinės literatūros. Ne veltui 2015 m. už talentingą kūrybą vaikams jis buvo apdovanotas Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija, o šiemet jo „Maži ežiuko sapnai“ atsidūrė tarp penkių ekspertų atrinktų „Metų knygos rinkimų 2016“ vaikų kategorijos knygų.

Jaukūs ir šviesūs „Maži ežiuko sapnai“. Pirmiausia patraukia skaisčiai gelsvas knygos iliustratorės Linos Eitmantytės-Valužienės sukurtas viršelis, kurio centre, pasklendęs tarp ryškiaspalvių gėlių kažką malonaus, kaip sufleruoja pavadinimas, sapnuoja ežiukas.

Atvertus knygą skaitytoją pasitinka ne ką mažiau mielos trumposios literatūrinės pasakos. Kaip būdinga mažiausiesiems skirtoje literatūroje, knygos pasaulis apsiriboja artima ežiuko aplinka: namais ir mišku, po kurį jis vaikšto lydimas mamos. Nieko keisto, kad kasdienybė, kur yra tik jis ir mama, jokio draugo, įdomesnio žaidimo ar nuotykio, smalsų mažylį nelabai žavi, tad jis ima svajoti ir sapnuoti apie visa tai, ko taip trokšta.

Ežiukas dar visai jaunutis – tikrovė, svajonės ir sapnai jam susiriša į vieną neišardomą mazgą, tad ir skaitytojas ne visada lengvai gali atskirti, kur realybė, kur sapnas. O ir pagrindiniam veikėjui ši skirtis visai nerūpi – juk pasaulio žavumas jam atsiveria tik tada, kai ištirpsta ribos, kai pirmasis ežių giminėje pasišneka su mėnuliu ir pamato jį iš itin arti, kai ruošiasi aplankyti draugus, kuriuos sutiko tik sapne, nes juk „jeigu nemokėtum svajoti ir sapnuoti, pasaulis būtų nei šioks nei toks“ (p. 12). Pasakotojas taip pat gėrisi tokia vaiko pasaulėjauta – dabar pats metas leistis ten, kur veda fantazija, o atėjus laikui ežiukas suaugs ir jo svajos liks nostalgiška vaikystės patirtimi.

Gamtininkas S. Paltanavičius kūrinyje puikiai išlaiko balansą tarp tikrovėje gamtai būdingų savybių ir literatūrinės kūrybos, pasakos pasaulio. Nors jo veikėjai personifikuoti, tačiau turi nemažai jų rūšiai būdingų savybių. Dėl to pasakoje atsiranda pažintinių elementų, o kartais – smagių anekdotų. Pavyzdžiui, ežiuko, mėsėdžio gyvūno, mama piktinasi grybais: „Ajajai... Ir šitas be kirmėlių... Tie grybai šiemet visai netikę...“ (p. 28).

Sergejaus Kozlovo „Ežiuką rūke“ be abejonės galėtume laikyti „Mažų ežiuko sapnų“ literatūriniu pusbroliu, gal net kiek per artimu. Ir ne tik todėl, kad abiejų kūrinių pagrindinis veikėjas yra ežiukas, tekstai panašios struktūros ir apimties. Kūrinius sieja ir jauki, svajinga atmosfera, išlaisvintos poetiškos fantazijos, sumišusios su tikrove, pasaulis. Be abejo, yra ir skirtumų – S. Paltanavičiaus ežiukas dar visai jaunutis, tad jo žaidimai nuolatos prižiūrimi akylų mamos, kiek primenančios Tuvės Janson Muminuko mamą, akių. Būtent ji padeda pernelyg nenukrypti nuo kelio, likti saugiam, bet ir patirti vaikystės pilnatvę. Tikriausiai todėl ežės buitis kūrinyje tokia nyki – daug rūpesčio dėl namų, maisto ir mažylio, tad saviems džiaugsmas, rodos, nelieka laiko.

Stipri, sklandi ir meniškai vientisa „Mažų ežiuko sapnų“ pradžia veda skaitytoją į jaukią ir žaismingą ežiuko kasdienybę, mažyčius jo nuotykius. Gaila, kad kūrinio pabaiga atrodo nesubrandinta, neišnešiota, per anksti ir ne vietoje paleista į pasaulį. Skubotumą liudija pakitęs meninis pasakų pasaulėvaizdis, vientiso koncepto išardymas įvedus pernelyg tiesmuką, ankstesnio poetiškumo ir žaismės stokojančią didaktinio pobūdžio pasaką „Lyg sapnas, lyg ne“, perspėjančią apie ežių tykantį pavojų – žmones, jų kelius ir mašinas, ir tai, kad realus gyvenimas gerokai skiriasi nuo ežiuko sapnų. Neįtikina ir paskutinioji pasaka, kurioje ežiukas sutinkamas jau ūgtelėjęs, kiek surimtėjęs, ruošiasi netrukus pradėti savarankišką gyvenimą – visose pasakose išlikęs statiškai vaikiškas ežiuko personažas staiga nemotyvuotai tampa dinamiškas, tarsi priartėjęs prie paauglystės.

Nepaisant to „Maži ežiuko sapnai“ – skaitytojo dėmesio verta knyga. Ji prajuokins ir privers susimąstyti, patirti spalvingą vaikystės pasaulį – gražų, kupiną fantazijos ir žaismės.

Arkadij Strugatckij, Boris Strugatckij „Sunku būti dievu“

Ar įmanoma išlaikyti sveiką protą ir profesionalumą, netgi savastį, jei tenka daugybei metų įsigyventi į paskirtą vaidmenį? Pagrindinis brolių Arkadijaus ir Boriso Strugatskių romano „Sunku būti dievu“ veikėjas Antonas yra istorikas antropologas. Iš smarkiai pažengusios, komunistiniame rojuje gyvenančios Žemės jis pasiųstas į kitą planetą, taip pat žmonių, įsilieti į aplinką, stebėti ir rinkti duomenis tyrimams apie viduramžius, kurie dabar ten išgyvenami.

Užduotis iš pažiūros lengva, bet iš tiesų – kupina vidinių įtampų. Antonui, dabar besivadinančiam donu Rumata, kištis į istorijos vyksmą nevalia. Penkiolika metų jis gan uoliai vykdo nurodymus, tačiau romano veiksmo metu feodaliniame pasaulyje prasidėjus keistam sujudimui, mokslo ir meno žmonių masiniam naikinimui, jis atsiduria moralės kryžkelėje. Būdamas Apšvietos epochos produktas, žvelgdamas į primityvų pasaulį, kuriame dirba, aplinkui save jis mato žmones, kurie „nėra žmonės šiuolaikine žodžio prasme, o tik ruošiniai, pusgaminiai, iš kurių kruvini istorijos amžiai kada nors ištekins tikrą, išdidų ir laisvą žmogų“ (p. 131). Vis dėlto, gyvendamas tarp jų, Antonas ilgainiui negali likti jiems abejingas ir nešališkas – po truputį jame užgimsta aistros, noras išgelbėti šios planetos žmoniją nuo tironijos ir teokratijos, netgi pajunta tampąs panašus į kitus dabartinės savo aplinkos žmones ir tai jį ima gąsdinti: „Įsigyventi į vaidmenį – štai kas užvis baisiausia“ (p. 42).

Romanas „Sunku būti dievu“ – žmogaus, kuris save laiko dievu, drama. Vos tik atvykus iš labiau pažengusios civilizacijos. lengva lakyti save aukštesniu ir galingesniu, paprastai tariant dievu, tačiau anksčiau ar vėliau susiduriama su klausimais, į kuriuos atsakyti vienareikšmiškai neįmanoma. Be to, jie tampa vis sudėtingesni – nuo asmeninio apsisprendimo klausimo einama prie vis globalesnių, pavyzdžiui, „ar verta atimti iš žmonijos jos istoriją?“ (p. 186). Kartu pamažu aplanko ir suvokimas, kad dievu būti vis dėlto nepaprastai sunku, kas nurodoma ir knygos pavadinime. Antonas daugų daugiausia gali žmonijai duoti savo gailestį ir atjautą, būti aklas, neveiksnus, dėl to kenčiantis deistinis dievas, nes galiausiai supranta, kad bet kokia atnešta šviesa ir laimė neprigis tuose, kuriuose ji neužgimė. Kiekvienas esame savo aplinkos ir prigimties įkaitas – net ir dievu save vadinantis Antonas. Taigi jo racija ima viršų prieš aistras – kaip vaikystėje su tikrais ginklais žaidžiant Vilį Telį jis neišdrįsta šauti, taip ir dabar – priima skaudesnį, bet saugų sprendimą.

Turiu pripažinti, kad tokia pabaiga džiugina. Tiek daug šiandieninėje literatūroje mįslingų ir vis nuobodesnių pabaigų, kuomet autorius ar pasakotojas nusikrato atsakomybės ir pačiam skaitytojui reikia svarstyti, o kas galėjo nutikti vėliau. Ir visai nėra nejauku pabaigą štai taip apžvalgoje atskleisti, nes kūrinyje nesiekiama stebinti netikėtais siužeto posūkiais ar vingrybėmis, juk pabaigą nuspėti galima jau iš prologo. Šio kūrinio esmė – procesas, įvykių ir minčių grandinė, sudaranti prielaidas neišvengiamam Antono sprendimui.

Broliai Arkadijus ir Borisas Strugatskiai – antros XX a. pusės Rusijos rašytojai fantastai, kuriems pasaulinę šlovę pelnė jų romanas „Piknikas šalikelėje“, kurį Andrejus Tarkovkis aštunto dešimtmečio pabaigoje ekranizavo kino filme „Stalkeris“. Strugatskių fantastika – atmosferiška ir alegoriška, vienu metu analizuojanti ir globalias temas, besigilinanti į žmogaus prigimtį bei aistras, bet kartu giliai žvelgianti ir į konkretaus veikėjo psichologinę bei etinę dramą. Tuo pasižymi ir aptariamas romanas „Sunku būti dievu“, į lietuvių kalbą puikiai išverstas Dalios Saukaitytės.

Visada patiko knygos, kurių pabaigoje spausdinamos ne pagyros, padėkos ir reklama, kaip vis dažniau tinka, bet kad ir neilgas, bet skaitytojo dėmesio vertas straipsnis apie teksto autorių ir jo kūrybą ar kokia kita kontekstinė medžiaga, padedančia skaitytojams susiorientuoti, susipažinti su autoritetinga specialisto nuomone ar įžvalga. Tad džiugu, kad leidykla „Kitos knygos“ jau antrą Strugatskių romano leidimą papildo B. Strugatskio užrašais, darytais po Sovietų Sąjungos žlugimo, apie kūrinio atsiradimo istoriją. Šalia „Sunku būti dievu“, kurio pirmasis leidimas Rusijoje pasirodė 1964 m., išspausdinti užrašai skaitytojui pasiūlys dar vieną, tekste potencialiai numanomą, bet neimplikuotą perskaitymo variantą. Romanas atsivers ne tik kaip alegorinė fantastika apie žmogaus progresą, žmogiškumą ir atsakomybę, bet ir kaip puikus ezopine kalba parašytas kūrinys, bylojantį apie sovietų represijas ir šalyje tvyrojusią įtampą. Tai intelektuali fantastika, galinti įtikti net tiems, kuriems fantastika svetima.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...