captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vibrafonas – nepelnytai nepastebimas ir klaidingai įsivaizduojamas

Vibrafonas nepelnytai nustumtas į šalį, bet, koncertas po koncerto, tampa vis žinomesniu instrumentu. Taip LRT KLASIKAI sako vibrafonininkas Andrejus Puškariovas. Anot jo, instrumentas yra visavertis ir savarankiškas, bet žmonės, pamatę vibrafonininko koncerto ašifą, dar nežino, ką gaus. 
AFP / Scanpix nuotr.
AFP / Scanpix nuotr.

– Kaip pradėjote groti vibrafonu?

– Būdamas penkerių pradėjau groti fortepijonu, ik 14 metų buvau pianistas, bet nuo vaikystės labai domėjausi mušamaisiais instrumentais. 1980-ųjų pradžioje mano tėvas turėjo vokalinį instrumentinį ansamblį pavadinimu „Via”. Tai buvo vaikų ansamblis, jis pats šiam kolektyvui darė aranžuotes. Žinoma, ten buvo ir mušamųjų komplektas. Su ritmo pojūčiu neturėjau jokių bėdų, grojau tame ansamblyje būdamas devynerių. Sužinojau, kas yra įrašų studija, kad ten negali būti pašalinių garsų tik muzika.

14 metų perėjau į mušamųjų specialybę. Džiaugiuosi, kad turiu grojimo pianinu pagrindą – skambindamas fortepijonu sužinojau, kas yra frazuotė, pedalizacija, to vėliau prireikė grojant vibrafonu. Taip pat sužinojau, kas yra muzikinė forma, balsų vedimas, polifonija, viršutinis, apatinis balsai, harmoninė faktūra. Dabar apie tai kalbu per savo meistriškumo pamokas.

Kai atradau vibrafoną, buvo 1988 m., tada mokiausi Kijeve. Vibrafonas tais laikais buvo egzotika, grojimas keturiomis lazdelėmis Sovietų Sąjungoje buvo tik prasidėjęs. Mano pedagogas Aleksandras Blinovas, visada sekęs visas naujoves, pradėjo mane mokyti, kaip laikyti dvi lazdeles vienoje rankoje.

Vieną dieną jis atnešė man kasetę – tai buvo 1984 m. Gario Bertono ir jo kvarteto įrašas. Vėliau jis man įrašė 1990 m. G. Bertono ir Pato Metinio albumą „Reunion“. Taip ir „susirgau“ vibrafonu, keturias lazdeles išmokau laikyti labai greitai.

Nuo G. Bertono įrašų tiesiog eidavau iš proto. Klausydavau jų dieną ir naktį, net miegodavau su kasetiniu grotuvu. Rašiau G. Bertono solo transkripcijas, mokiausi jas. Visas natas, kurios tais laikais pasiekdavo mano valstybę, aš išmokdavau. Taigi aš tiesiog „susirgau“. Štai tokia mano istorija.

– Sakėte, kad vibrafono, kaip solinio instrumento, evoliucija neturi būti siejama tik su džiazo muzika? Koks dar stilius turėjo įtakos?

– Vibrafonas – savaime visavertis, savarankiškas instrumentas. Nuo tada, kai buvo išrastas keturių lazdelių laikymas, kai atsirado daugiabalsiškumas, polifonija, galimybė groti akordais, jis tapo visaverčiu soliniu instrumentu. Susidariusi klaidinga nuomonė, kad marimba yra solinis instrumentas, nes ji turi penkias oktavas, o vibrafonas be akompanimento – tarsi nevisavertis.

Bet tai visiškai klaidingas mąstymas. Žinoma, puiku groti vibrafonu ansamblyje su kontrabosu, būgnais ir fortepijonu, bet vibrafonas yra ir solinis instrumentas. G. Bertonas taip pat grojo solo vibrafonu, tačiau labai mažai, tai buvo džiazas.

Klasikos vibrafonu niekas negrojo. Tai atsirado 7–8 dešimt. – tuomet pradėta aranžuoti kūrinius vibrafonui. Tačiau ir vėl – ansamblyje su fortepijonu. Groti Wolfgango Amadeaus Mozarto ar Piotro Čaikovskio niekam net neatėjo į galvą.

Užsiimu projektu – tai P. Čaikovskio „Vaikų albumas”. Keletą pjesių aš tiesiog pagrojau, kaip buvo užrašyta, o keletą – improvizavau. Ir tai nebūtinai turi būti džiazas. Kai kur buvo džiazinės improvizacijos, o kai kur – klasikinės.

Yra toks žanras – klasikinė improvizacija, ja užsiimdavo Mocartas ir jo kompanija. Jie pasirinkdavo temą ir darydavo su ja ką norėdami. Vibrafonu niekas nieko panašaus kažkodėl nedarė. Kita vertus, tai dvigubai įdomiau, nes einu dar nepramintu taku.

Kodėl vibrafonas Europoje ir Rytuose yra primirštas instrumentas, muzikos mokymo įtaigose vibrafono privengiama?

– Taip yra dėl pedalo – jis trukdo groti. Aš pianistas, tad man tai pavyksta automatiškai, nes principas toks pat. Pedalą nuspaudi – skamba, atleidi – nutyla, truputį skiriasi tik mechanika. Tai, ką mokiausi grodamas fortepijonu, naudoju ir su vibrafonu.

Tačiau tai sunku ir jei žmogus to niekada nedarė, bus tas pats, kaip vairuoti automobilį. Galvoji, kada spausti sankabą, kada akseleratorių, kada stabdyti, o vėliau – viską automatiškai. Kai nesinori daug repetuoti, puikiai tinka marimba. Todėl ji – mušamųjų instrumentų karalienė. Marimbininkų konkursai vyksta visame pasaulyje, o vibrafonininkų – tik dviejose vietose.

– Kaip suderinate klasikinį ir džiazo mąstymą?

– Kai manęs klausia, ar aš klasikos, ar džiazo atlikėjas, atsakau, kad stoviu ant ribos, viena koja – klasikoje, kita – džiaze. Man labai patinka klasikiniai fragmentai džiaze ir džiazo fragmentai klasikoje. W. A. Mozarto kūrinyje pagroti džiazo improvizaciją, o džiaze pagroti fragmentą iš W. A. Mozarto.

– Kaip publika reaguoja į klasiką džiaze ir džiazą klasikoje?

– Esu tarp džiazo ir klasikos, man įdomu groti klasikinius kūrinius džiazo aranžuotėse. Sulaukiu įvairių nuomonių, kai kas sako, kad tai puiku. Tačiau kartą grojau Vivaldžio „Vasarą“ iš „Metų laikų“. Džiazo ten nedaug, aranžavau partiją kontrabosui, orkestro beveik nekeičiau, bet mano partija buvo visiškai kitokia nei originali. Tada grojau savo gimtajame Kijeve. Po koncerto mano bičiulis smuikininkas pasakė, kad grojau puikiai, bet jis negali priimti tokio Vivaldžio, nes smuikininkams jis – šventas.

Malonu, kai žmonės po koncerto prieina ir sako niekada negirdėję šio instrumento. Manau, kad vibrafonas muzikiniame pasaulyje yra nepelnytai nustumtas į šalį. Fortepijonas, violončelė, smuikas ir pan. girdimi visoje planetoje, žmonės mato juos afišose. Kai pamato užrašą – „Andrejus Puškariovas, vibrafonas“, jie nežino, ką gaus, pasimeta, galvoja, kad gal tai mobilusis telefonas su vibracija.

Laimei, daug koncertuoju, ateina daug žmonių, stengiuosi kelti vibrafono koncertus į „Youtube`o“ svetainę. Koncertas po koncerto, vibrafonas tampa vis žinomesniu instrumentu. Stengiuosi paaiškinti, kad vibrafonas turi ne mažesnę teisę egzistuoti, kaip ir smuikas.

– Ką manote apie šiuolaikines pjeses vibrafonui, kai garsas išgaunamas strykais?

– Įdomu, bet pjesė neturėtų būti tiktai efektų rinkinys, turi būti forma. Man teko groti šiuolaikinius kūrinius vibrafonu. Tai įdomu pirmąsias 40 sekundžių, o paskui pagalvoji – apie ką šis kūrinys. Tai kūrinys apie nieką, tiesiog efektų rinkinys.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...