captcha

Jūsų klausimas priimtas

Operos primadona O. Volkova: iš pradžių mane pavadino betembre dainininke

Iš prigimties nuostabų balsą turintys dainininkai retai pasiekia aukštumas, nes jie jau turi gamtos dovaną, o tam, kad ją tobulintų, reikia daug pastangų, LRT KLASIKAI sako operos primadona iš Baltarusijos Oksana Volkova. „Aš tokios gamtos dovanos neturėjau ir labai realiai save vertinu. [...] Kai mano profesorė pirmą kartą mane pamatė, pasakė – tavo balsas man nepatinka, neturi to ypatingo balso, tembro irgi neturi, esi betembrė dainininkė“, – prisimena operos žvaigždė.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

– Operoje „Karmen“ suvaidinote pagrindinį vaidmenį.  Tai – jūsų debiutas Lietuvos operos ir baleto teatre. Kokie įspūdžiai?

– Labai seniai norėjau čia padainuoti, nes labai myliu Lietuvą. Dažnai čia būnu kaip turistė, taip pat čia su šeima ilsiuosi. Man labai patinka Vilniaus atmosfera. O praeidama pro Operos ir baleto teatrą visada galvodavau, kad noriu čia dainuoti. Mano scenos partnerio Kristiano Benedikto dėka atsirado tokia galimybė. Su juo mes dainavome Pekine operoje „Samsonas ir Dalila“ ir jis mane rekomendavo. Už tai aš jam labai dėkinga. Gaila tik, kad kartu negalėjome čia padainuoti. Labai daug gerų emocijų gavau iš šio spektaklio „Karmen“ ir iš šiame teatre dirbančių žmonių. Atmosfera ir visa kita buvo aukščiausio lygio. Buvau kupina emocijų ir po spektaklio visą naktį negalėjau užmigti.  

– Papasakokite apie savo vaikystę ir, be abejo, kaip suradote muziką.

– Gimiau Minske ir iki dabar ten gyvenu. Nors daug kas manęs klausia, kodėl aš iš ten neišvažiuoju, juk tiek daug važinėju. Bet aš manau, kad žmogus turi turėti namus ir, jeigu jam ten gera, kam tada kur nors išvažiuoti – reikia būti arčiau savo šaknų. O dainavau nuo pat vaikystės. Pradėjau vaikų darželyje. Pastatydavo mane ant kėdės, ir aš linksmindavau vaikus. Tai man labai patikdavo. Mano tėvai ne muzikantai, taigi nesiruošė leisti manęs į muziką. Bet  darželio auklėtojos atkreipė tėvų dėmesį į mano muzikinius sugebėjimus ir pasiūlė leisti mokytis muzikos. Visą gyvenimą jiems būsiu už tai dėkinga.

Taigi mes išsirinkome mokyklą su muzikine pakraipa. Bet taip, kaip dabar kankiname savo vaikus nuo ryto iki vakaro būreliais, niekas su manimi nedirbo. Tada nebuvo jokios prievartos. Taigi profesiją pasirinkau niekieno neverčiama. Mano mama mokytoja, o tėtis karininkas, ir niekas šeimoje nemanė, kad dainininkės profesija rimta. Aš ir pati nesitikėjau, kad taip viskas susiklostys. Man tiesiog patiko dainuoti. Įstoti į muzikos akademiją galimybių, žinoma, nebuvo daug. Konkursas buvo didelis, šeimoje niekas negalėjo nei patarti, nei padėti. Bet mane pastebėjo ir iki dabar esu atlikėja.

– Galbūt gerai, kad jūsų niekas nevertė nieko daryti. Aš dažnai klausiu savo mokinių, kodėl jie lanko muzikos mokyklą, dažnas jų atsako, kad mama liepė.

– Mane, atvirkščiai, mama atkalbinėjo: pradžioje siūlė įgyti normalią profesiją, o tada eiti ir dainuoti. Bet man taip  neišėjo, nes stojamieji egzaminai į muzikos akademiją vyko ankščiau. Turėjome ir atsarginių variantų: aš gerai mokiausi, tad būčiau kur nors kitur įstojusi, bet, ačiū Dievui, mane priėmė ir šis klausimas buvo baigtas.

– Ar manote, kad balsas yra Dievo dovana?    

– Man niekas nieko nedavė, aš viską padariau pati. Muzikos akademijoje mano profesorė Lidija Galuškina buvo labai stipri ir sąžininga. Jai esu labai dėkinga, nes ji mane suformavo kaip asmenybę ir kaip dainininkę. Ji visada sakydavo tiesą: kai pirmą kartą mane pamatė, pasakė – tavo balsas man nepatinka, neturi to ypatingo balso, tembro irgi neturi, esi betembrė dainininkė. O paskui, žvilgterėjusi į mane, pridūrė – tu graži, todėl aš tave paimsiu. Tada netekau žado, pamaniau, kaip taip gali būti, aš juk dainuoju – kaip aš galiu neturėti balso? Aš juk garsiai dainuoju. Vėliau paaiškėjo, kad nedainuoju aš garsiai ir mano tembras nėra ypatingas.

Žinot, kartais būna tokių dainininkų, kurie uždainuoja, o iš ten tokia gamtos dovana sklinda, bet tokie žmonės retai pasiekia aukštumas, nes jie jau turi gamtos dovaną, o tam, kad ją tobulintų, reikia  daug pastangų. Aš tokios gamtos dovanos neturėjau ir labai realiai save vertinu. Daug važinėju, daug pamatau, išgirstu kitus dainininkus. Studijų metais dalyvavau daugybėje konkursų, todėl galiu atskirti, kas yra gerai, kas blogai. Ir tai nėra kritika, tai realus požiūris. Kai man pasakė, kad neturiu ypatingų duomenų, buvau septyniolikos, tada su manimi profesorė dirbo metus. Supratau, kad šalia esančios merginos dainuoja geriau už mane, ir jų  balsai geresni, bet aš dirbau, pati ieškojau. Pamenu, savo tembrą atradau plaudama indus.

Profesorė L. Galuškina, gaila, jau mirusi, mano gyvenime paliko labai ryškų pėdsaką. Taigi, kai grįžau pas ją po vasaros, jau suradusi savo tembrą,  jau suradusi tą tašką, kuriame mano balsas vibruoja, ji atsilošė kėdėje ir tarė: „O visgi tu tembrą turi...“ Nuo to laiko jai labai patiko mano charakteris, o man – kad ji tokia griežta ir sąžininga. Pradėjome labai intensyviai dirbti, man nebebuvo jokio laiko limito, tiesiog sėdėdavau pas ją klasėje ir vis prašydavau leisti padainuoti. Galiausiai trečiame kurse nusivedžiau  ją į teatrą. Žinoma, teko ilgai įkalbinėti, ji vis sakė – kur tau ten, tu dar labai jauna. Bet aš buvau labai užsispyrusi, ir mane priėmė į teatrą dainuoti.

– Ar bendravote su savo vokalo pedagoge ir po to, kai jau prasidėjo jūsų karjera?

– Žinoma. Bendravome iki paskutinių jos dienų. Jau nebedainavau, tik kalbėjomės, dalijausi savo pasisekimais, mintimis, ji mane palaikydavo, o paskui aš ją palaikydavau. Manau, buvau vienintelė iš jos studentų, kuri ją palaikydavo ir pateisindavo bet kokį jos elgesį, bet kokį metodą, nes ne kiekvienas galėjo priimti tokį jos tvirtumą, griežtumą ir sąžiningumą. Ji tiesiog toks žmogus. Niekada negalvodavo, kad gali įžeisti, kad reikia būti švelnesnei. Ji priėjimo prie žmonių neieškojo, ir man tai labai patiko.

Mūsų specialybėje to ir reikia, reikia konkretumo. Jei žmogus blogai dainuoja, iš karto jam reikia tai pasakyti. Turiu labai daug pažįstamų, draugų, kuriems sakė, kad jiems viskas pavyks, kad jie gali, bet jie nesugebėjo. Trauma, kai mokaisi daugybę metų, kai dainavimui atiduoti pusę savo gyvenimo  ir nieko nepasieki, nes tau neužtenka duomenų, yra žiauri. Todėl man geriau jau būtų pasakę vaikystėje, kad aš neturiu duomenų dainuoti, ir nukreipę į kitą specialybę.

– Ar užsiiminėjate pedagogine veikla?

– Ne aš nemokau dainuoti, bet jei kas nors į mane kreipiasi patarimo, niekada neatsisakau padėti. Nes, kai man reikėjo, labai daug žmonių padėjo ir iki šiol padeda. Aš niekada nemokėjau už pamokas. Man tiesiog sekėsi. Žmonės tikėjo manimi ir mane mylėjo, man davė viską dovanai. Todėl jaučiu, kad ir aš turiu padėti kitiems. Jei yra tokių žmonių, kuriems reikia mano pagalbos, visada randu  laiko padėti.

– Ar egzistuoja pasaulyje tokia vieta, kurioje norėtumėte būti visiškai viena?

– Esu labai komunikabilus žmogus, man reikia, kad aplink mane visada būtų žmonių, visi bendrautų. Ir visa tai yra, nes esu labai draugiška, man patinka draugauti, aš myliu žmones. Kai myli, tai ir žmonės eina artyn. Buvo laikotarpis, kai buvau viena, man buvo taip blogai, galvojau, kad mirštu – nieko nebėra, gyvenimas baigėsi. Bet vėliau pagavau tą jausmą, tą malonumą, kurį teikia vienatvė.

Tai buvo pernai Milane. Ten buvau visiškai viena ir supratau, kad galiu būti visiškai viena, tiktai nežinau, kiek ilgai. Bet tuo momentu, kai skamba mylima italų muzika ir tu vaikštai po Milaną, viskas taip nuostabu. Iš manęs sklido ramybė, kiekvieną dieną prie manęs gatvėje prieidavo vyrai, kurie norėjo susipažinti, kviesdavo pietų, vakarienės. O aš jaučiau, kad man nieko nereikia, su niekuo nesusipažinau. Visiems tik šypsojausi... Dabar aš susitelkiu ties tokiais momentais, kai galiu pabūti viena, pamąstyti ir žengti svarbų žingsnį...

– Ar galėtumėte įvardyti savo didžiausią minusą?

– Taip, didžiausias mano minusas yra tinginystė. Visko griebiuosi, bet iki galo padarau tik tai, kas iš tiesų svarbu. Padarau tik tuos dalykus, kurių nepadarius nukentėtų kiti žmonės. Tada griebiu save kaip Miunhauzenas už plaukų ir traukiu. Bet jei turiu galimybe patinginiauti, tai ir tinginiauju.

– Ar esate iš tų dainininkių, kurios ilgai miega, kad skambėtų balsas?

– Ne, aš miegu mažai, keliuosi anksti, septintą, aštuntą, nes turiu vaikus išleisti į mokyklą. Apskritai negaliu miegoti, nes, kol miegu, gyvenimas eina. Bijau ką nors praleisti, per naktį atsikeliu kelis kartus ką nors paskaityti, pasižiūrėti.

– Su kokiu vaidmeniu norėtumėte sugrįžti į Lietuvos sceną?

– Jei man pasiūlytų, norėčiau Lietuvoje suvaidinti kokį  labai gražų dramatinį vaidmenį. Pagalvojau apie „Don Karlą“ – nuostabus princesės Eboli vaidmuo, nesu jos dainavusi. Visi manęs klausia, ar dainuoju Eboli. Atsakau, kad ne, nes niekas manęs nekvietė šio vaidmens atlikti. Tiesiog neturiu laiko jį išmokti, nes neturiu sutarties. Turiu  sutarčių dėl kitų vaidmenų, bet kol kas Eboli – mano svajonė. Šis vaidmuo labai sunkus, bet visada reikia  sau išsikelti truputį didesnes užduotis, nei gali atlikti.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close