captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Aleksandravičius apie L. Donskį: gerieji išeina pirmi

L. Donskio idėjos turės tik stipriau skambėti, LRT RADIJUI sako istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius. „Leonido atvejis yra toks, apie kurį, kad ir įžengiant banalybės sritį, kas nors pasakys – gerieji išeina pirmieji. Leonidas iš tikrųjų buvo unikalus savo darbštumu, savo intelektualinės kūrybos įtampa. Jo reikšmės, įžvalgos, kaip dažnai būna pasitraukus autoriui, turės tik stipriau skambėti“, – tvirtina E. Aleksandravičius.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Istoriko teigimu, jo draugystė su L. Donskiu buvo tokia, kuri dažniau buvo matoma prieš 100 metų nei dabar. „Jis buvo mano artimas intelektualinis bičiulis, draugas klasikine prasme. Tai draugystė, kuri nėra kokia nors bešnibždančių gaujos narių ratas, o tiesiog principų ir viešųjų reikalų svarstymo erdvė. Tai tokia draugystė, kurioje tiesa sakoma į akis ir kurioje draugai nepataikauja draugams“, – apibūdina E. Aleksandravičius.

Jis tikina, kad L. Donskis visada buvo labai korektiško, tvarkingo rašymo pavyzdys. „Ir šįryt sėdėjau prie jo paskutinio publikuoto teksto. [...] „Ar mūsų laukia Lenkijos ir Vengrijos scenarijus“, ir galvoju, kiek pačiame tekste gali būti užuominų, kuriose būtų jaučiamas kažkoks likimas. Jis kalba apie intelektualią, nepakeliamą sunkenybę gyventi savo visuomenėse. Jis kalba apie Milaną Kunderą, Adamą Michniką, Tomą Venclocą. Jis kalba apie tuos, kurie savosiose visuomenėse kartais tampa nepakenčiami dėl savo įžvalgų ir gabumų“, – sako E. Aleksandravičius.

Jis prisimena ir L. Donskio mėgtą 66-ąją Williamo Shakespeare`o sonetą: „Aš pavargau žiūrėt, kaip menkysta ant karžygio lavono puotą kelia“. „Tai buvo Leonido mėgstamas Shakespeare`as. [...] Leonidas perėmė iš savo mokytojo Aleksandro Štromo tą mintį, kad šiandien politika kuria technologiją, o mums reikia grįžti prie politikos kaip kultūros ir dvasios reiškinio, prie šekspyriškosios politikos. Jis buvo tas, kuris galėjo dėstyti geriausiai iš visų šiandien gyvųjų politiką, kaip meną, gyvenimo meną, kultūros reiškinį, Shakespearo politiką. Jis ir išėjo su tokia Shakespearo politika“, – tvirtina istorikas.

Jo pastebėjimu, L. Donskis netilpo į tradicinio istoriko rėmus. „Grynas, tradicinis, akademinis filosofas turėjo suvokti, į kokias klasikinio filosofavimo tradicijas būdavo atremtos Leonido mintys. Jis pats daug didesne dalimi brovėsi į idėjų istoriją, į tai, kas eina po filosofijos arba kas, stovint ant filosofijos pamatų, leistų susigaudyti dabarties Europos sąmonėje, mūsų visuomenės raidoje, mūsų neįgalume kelti didžiąsias idėjas, o kartais net suprasti ir vertinti dideles idėjas“, – sako E. Aleksandravičius.

Anot jo, L. Donskį labiausiai domino tai, kuo mes gyvename, o ne buvimas grynuoju filosofu, besiremiančiu minties paveldu. „Tokį paveldą akademiniam filosofui puikiai sekasi gliaudyti stiklo kalne kur nors toli nuo gyvenimo srauto. Sakyčiau, kad Leonidas buvo pašėlusiai iškilus eruditas, gebėjęs jungti filosofijos, literatūrinės antropologijos, teatro, muzikos ir dailės paveldą“, – tvirtina istorikas.

Jo teigimu, ne veltui profesoriaus knygos buvo spausdinamos geriausių pasaulio leidyklų. Be to, L. Donskis, pasak E. Aleksandravičiaus, pasižymėjo išskirtiniais dėstytojavimo bruožais, kuriuos neretai matome tik televizijos ekranuose.

„Iš prigimties ir sėkmingai susiklosčiusios akademinės karjeros [...], savo klaidžiojimo Suomijos, Švedijos, Anglijos, JAV universitetuose ir akademinėje terpėje jis parsinešė tenykštį santykį su studentu. Jis draugas. Jis buvo vienas iš tų, kuris su studentais bendraudavo daug, kviesdavosi juos į namus, kartu su savo žmona Jolanta turėjo dažniausiai tik holivudiniame kinematografe atsispindinčią akademinės kultūros gebą“, – prisimena E. Aleksandravičius.

Jo tvirtinimu, posovietiniuose Lietuvos universitetuose tokių dėstytojų nebuvo daug. Dažniausiai jie buvo iš Vakarų atvykę akademikai, o kiti tokių bruožų neturėjo. „Kitaip sakant, tai buvo pavyzdys, šviesulys. Jis gerokai jaunesnis už mane, bet maža žmonių, iš kurių buvo tiek daug galima mokytis, įskaitant, beje, ir viešo spektaklio gebėjimus. Jis buvo studijavęs režisūrą, literatūrą. Manau, kad jo pasirodymai laidoje „Be pykčio“ iš tikrųjų buvo tobuli“, – įsitikinęs E. Aleksandravičius.

Jis išskiria, kad L. Donskis pasižymėjo ir išskirtinais gabumais kalboms. Ne tik gebėjo nepriekaištingai kalbėti lietuviškai, angliškai ir rusiškai, bet vos per metus kitus, dėstydamas Italijos universitete, išmoko italų kalbos. „Kartu dėstydavome Bolonijos universitete. Man kildavo balto pavydo priepuoliai, kai jis po metų kitų su kolegomis jau kalbėdavo itališkai, – prisipažįsta E. Aleksandravičius. – Aš to, deja, nesugebėdavau. Tai – Leonidas.“

Trečiadienio rytą mirė filosofas, kultūros kritikas, buvęs Europos Parlamento narys L. Donskis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...