captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl sėdėti pirmuosiuose tankuose buvo siaubingiau nei būti jų puolamiems

Pirmieji tankai „Mark 1“, nulėmę Pirmojo pasaulinio karo baigtį, atrodė baisiai, bet tankistams sėdėti juose turėjo būti dar siaubingiau nei tiems, kuriuos jie vaikė, LRT RADIJUI sako gynybos apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Jo teigimu, mašinos vidus buvo pilnas išmetamųjų ir parako dujų, o 70–80 °C tanko viduje buvo normalus dalykus. „Apdovanojimus reikėjo duoti vien už tai, kad tankistai sutikdavo lįsti į tą mašiną antrą kartą. Pavyzdžiui, buvo bandoma tankais pervežti pėstininkų desantą – pervežti tai pervežė, bet paskui kareiviai nebesugebėjo pulti – išlipo ir iškrito visi“, – pasakoja A. Bačiulis.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Tankai „Mark 1“ gąsdino visus

Pirmieji tankų šūviai nugriaudėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. 1916 m. Vakarų fronte vyko vadinamoji pozicinė krizė, į neviltį variusi tiek sąjungininkus britus ir prancūzus, tiek priešingoje pusėje kariavusius vokiečius. Nė viena pusė ilgai negebėjo pralaužti priešų gynybos įtvirtinimų.

„Iš dviejų pusių stovėjo kariuomenės, iškasusios didžiules apkasų linijas, kurios driekėsi kilometrus į gylį. Iš esmės jos perkirto visą Prancūziją nuo vandenyno iki Šveicarijos kalnų. Ir vyko tai, kas buvo vadinama mėsmale“, – sako apžvalgininkas Audrius Bačiulis ir primena, kad per vadinamąją „Verdeno mėsmalę“ beprasmiškai žuvo daugiau nei 1 mln. kareivių, o nė viena pusė nesugebėjo pirmyn ar atgal pasislinkti net kelių kilometrų.

Tada britai į mūšio lauką nusprendė paleisti tankus tam, kad galų gale palaužtų vokiečių gynybines linijas ir atvertų kelią pėstininkų puolimui. Apie didžiulių šarvuotų mašinų poreikį britai kalbėjo dar iki karo ir dabar buvo pats laikas jas išbandyti. Tai įvyko 1916 m. rugsėjo 15 d. rytą. Somos mūšio įkarštyje Prancūzijoje prie Flero ir Kurselio kaimelių pirmąkart pasirodė apie 50 tankų „Mark 1“.

Iki tol žinia apie šias kovos mašinas buvo kruopščiai slepiama, kad vokiečiai nenutuoktų apie naują kovos įrankį. Sąjungininkai bandė priešus apgauti, kad tankai – tik didelės kuro cisternos, kurios visiškai nepavojingos. Dėl to iki šiandien išlikęs tanko pavadinimas – angliškai „tank“ yra bakas, cisterna. Pasak A. Bačiulio, kad tankai būtų dar geriau užmaskuoti, ant jų šonų buvo rusiškai užrašyta „atsargiai – degu“ ir didelėmis raidėmis „Petrogradas“, kad visi manytų, jog tai rusų vyriausybės užsakymu pagamintos degalų talpos.

Vis dėlto tankai buvo skirti ne degalams, o aštuoniems viduje sėdintiems vyrams, kurie kulkosvaidžiais ir patrankomis buvo pasiruošę nustebinti priešą. Pasak A. Bačiulio, pirmieji tankai „Mark 1“ gąsdino visus, nes tai buvo didžiulė rombo formos geležinė dėžė su visą korpusą apimančiais vikšrais: „Jie iš tikrųjų atrodė baisiai, siaubingai griaudėjo ir žlegėjo. Bet tankistams būti juose turėjo būti dar siaubingiau nei tiems, kuriuos jie vaikė.“

Apžvalgininkas pasakoja, kad tanko viduryje stovėjo visai nepridengtas variklis, kurį, kad jis veiktų, reikėjo nuolat prižiūrėti. Taigi mašinos vidus buvo pilnas išmetamųjų ir šaudant susidariusių parako dujų, todėl žmonės nelabai turėjo kuo kvėpuoti. Pagrindinė priežastis, pastebi A. Bačiulis, kodėl iš pradžių tankistai išeidavo iš rikiuotės, buvo apsinuodijimas – tiesiog mašinos viduje nebuvo oro ir tvyrojo didžiulis karštis.

„Juk Prancūzijos pietuose vasarą temperatūra ir taip pakyla iki 40 °C, be to, tankas kaitinamas, tad 70–80 °C tanko viduje buvo normalus dalykus. Apdovanojimus reikėjo duoti vien už tai, kad jie sutikdavo lįsti į tą mašiną antrą kartą. Pavyzdžiui, buvo bandoma tankais pervežti pėstininkų desantą – pervežti tai pervežė, bet paskui kareiviai nebesugebėjo pulti – išlipo ir iškrito visi“, – pasakoja A. Bačiulis.

Pirmieji šūviai – į savus

Apie pirmuosius baisiuosius tankus savo prisiminimuose rašo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, britų ryšininkas Bertas Chaney – jam buvo 19 metų, kai tą rugsėjo 15 d. mūšio lauke jis pamatė atriedančius tankus: „Mes išgirdome keistą dundesį, ir tada lėtai, griozdiškai mūsų link atidardėjo trys didžiulės mechaninės pabaisos, kokių dar nebuvome matę. Iš pradžių atrodė, kad jos tuoj nusvirs ant nosies, bet jų uodegos ir du mažyčiai ratai gale išlaikė pusiausvyrą. Kol dar buvo tamsu, girdėjome sunkių variklių ūžesį, tačiau, kai saulė patekėjo, tankai pačiu laiku pasirodė mūsų fronte.“

Kaip atsimena B. Chaney, vokiečiai, tamsoje dar nematydami tankų, tik girdėdami jų variklių ūžimą, iškart paleido ugnį į sąjungininkų pusę, bet tankai ramiai ir lėtai pajudėjo į priekį. B. Chaney širdis iš jaudulio tiesiog daužėsi krūtinėje – sąjungininkai nekantriai laukė, kada tankai pradės šaudyti į vokiečius, bet staiga atsitiko nemalonus netikėtumas – tankų ugnį teko patirti patiems britams.

„Užuot puolę vokiečių linijas, trys tankai atsisuko į mus, sustojo ir paleido mirtiną kulkosvaidžių ugnį į kairę ir į dešinę. Ten stovėjo jie, tie siaubūnai sustingusiomis ore nosimis, šluodami mūsų tranšėją savo kulkosvaidžiais, šaudydami kaip išprotėję. Visi šokome slėptis, išskyrus pulkininką, kuris visa gerkle ėmė šaukti: „Pasiuntiny, pasiuntiny, pasakyk tiems tankams, kad tučtuojau liautųsi šaudę! Sakau, tučtuojau!“ Dabar dar ir priešo ugnis buvo kaip reikiant įsismarkavusi, tačiau, nepaisydamas savo saugumo ir matydamas, kad tankai šaudo į savus žmones, pulkininkas išbėgo į priekį ir įtūžęs ėmė lazda vanoti vieną tanką – tikėjosi, kad atkreips dėmesį. Tačiau per didžiulį triukšmą nė vienas tankas nieko negirdėjo. Galiausiai jie patys susivokė, kad šaudo ne ten, kur reikia, ir pajudėjo į vokiečių pusę – tie, pamatę tankus, paklaiko ir ėmė skuosti kaip išsigandę kiškiai“, – pasakojo B. Chaney.

Pirmi vokiečių tankai – visiškai beviltiški

Nors ir įvarė vokiečiams baimės, vis dėlto pirmasis istorijoje tankų puolimas nebuvo sėkmingas – mašinos nuo pat pradžių ėmė gesti. Iš 49 „Mark 1“ tankų vos 9 sugebėjo pajudėti tolyn, pervažiuoti apkasus ir pralaužti priešų gynybą. Nuvažiavo kiek daugiau nei kilometrą, bet galėjo išvystyti tik pėsčiojo greitį, tad buvo per lėti atsilaikyti prieš vokiečių kontrataką. Vis dėlto sąjungininkų pajėgų Somoje vadas britų generolas Douglasas Haigas įžvelgė, kad tankai gali būti nauja galinga jėga, ir užsakė sukurti dar šimtus šių mašinų.

Pasak A. Bačiulio, šis sprendimas vėliau visiškai pasiteisino – britų ir prancūzų kuriami bei tobulinami tankai nulėmė Pirmojo pasaulinio karo baigtį ir privertė Vokietijos imperiją pasiduoti: „Netgi Vokietijos generalinis štabas labai atvirai savo kreipimesi į Reichstagą paaiškino, kodėl reikia kapituliuoti ir siekti taikos. Jie teigė, kad tankų panaudojimas Vakarų fronte iš esmės pakeitė visą karo eigą.“

Tačiau, neslepia apžvalgininkas, tuo pat metu tankų nuostoliai būdavo didžiuliai: kadangi šarvas buvo gana silpnas (jie buvo šarvuojami tik nuo šaulių ginklų pusė tankų išeidavo iš rikiuotės. Tačiau ir britai, ir prancūzai tankus jau 1917 m. gamino tūkstančiais. Britai į mūšio lauką buvo išvedę 4,5 tūkst. tankų – tai buvo milžiniškas skaičius.

„O vokiečiai, susidūrę su tankais, juos išnagrinėjo techniškai ir nusprendė, kad tai yra toks šlamštas, kad neverta vargintis. Nors dabar įsivaizduojame, kad Vokietija yra kone tankų kariuomenės tėvynė, gaminusi geriausius tankus, bet per Pirmąjį pasaulį karą jie buvo pagaminę vos kelias dešimtis absoliučiai beviltiškų „sutvėrimų“. [...] Taigi vokiečiai iš pradžių atmetė pačią tanko idėją, bet paskui, kai suprato, kad padarė klaidą, buvo per vėlu“, – tankų istoriją pasakoja A. Bačiulis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...