captcha

Jūsų klausimas priimtas

Parolimpinės rinktinės nario E. Matako tikslas žaidynėse – ne medalis

Plaukimas neregint turi daug niuansų – kai nematai, turi viską žinoti ir jausti, LRT RADIJUI sako parolimpinės rinktinės narys plaukikas Edgaras Matakas. Pasak jo, žaidynėse nešti prezidentės įteiktą vėliavą – didžiausia garbė, kurios galima buvo sulaukti.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kokia nuotaika prieš žaidynes?

– Gera, nėra to didelio jaudulio. Nesijaudinu, atrodo, kad tai paprastos varžybos, nuvažiuosiu, atliksiu savo darbą, ir viskas.

– Prezidentė įteikė jums nešti Lietuvos delegacijos vėliavą. Kaip jaučiatės?

– Nuostabu, tai turbūt didžiausia garbė, kurią galėjau gauti gyvenime.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado plaukimas?

– Kai vyko Londono olimpinės žaidynės, pamačiau plaukimo rungtis ir tai, kaip Rūta Meilutytė iškovoja auksą. Tuomet atsirado noras sportuoti ir ten dalyvauti. Į mokyklą atėjęs sporto klubo „Parolimpietis“ prezidentas Juozas Miliauskas pasiūlė sportuoti. Norėjau užsiimti lengvąją atletika, bet jis siūlė pabandyti plaukimą. Iš pradžių man tai nepatiko, po kelių dienų jis vėl pasiūlė, tad pabandžiau dar kartą ir pradėjo patikti. Po metų pakeičiau trenerį ir patekau ten, kur visada svajojau būti.

– Kiek darbo pareikalavo olimpiniai normatyvai, kuriuos pavyko pasiekti? Kaip treniruojatės, kokia jūsų dienotvarkė?

– Prieš pasiekiant normatyvus dienotvarkė buvo nekokia. Ryte atsikeldavau 4.30 val., išeidavau į treniruotę, o po jos – į mokyklą. Pasimokęs grįždavau į namus pailsėti. Kitą dieną – tokia pati dienotvarkė. Pasiekus normatyvus, prasidėjo rimtesnis darbas, tai buvo maždaug gegužės mėnesį, kai baigėsi mokslai. Keldavausi 9 val., važiuodavau į treniruotę, jai pasibaigus turėdavau dvi valandas poilsio, paskui vėl važiuodavau treniruotis.

– Kiek kilometrų per dieną nuplaukiate?

– Kai būdavo sunkios treniruotės, po 9–10 km per dieną.

– Kas jus motyvuoja? Kur randate jėgų ir stiprybės eiti į priekį?

– Galbūt noras parodyti, ką aš galiu. Taip pat – motyvuoti kitus neįgaliuosius, kad jie gali sportuoti, siekti savo tikslų, tik nereikia sustoti.

– Kaip paskatintumėte bendraamžius sportuoti? Ką jums pačiam reiškia sportas?

– Sportas reiškia labai daug, aš tuo gyvenu. Neturiu daug laisvo laiko. Atsikeliu ryte, važiuoju į baseiną, kuriame praeina visa diena. Man sportas yra viskas. O kaip paskatinčiau kitus sportuoti? Tiesiog pagaliau susiimti ir pagalvoti, ką norisi gyvenime pasiekti, koks tavo tikslas.

– Kaip paskatintumėte žmones, turinčius negalią, siekti sportinių tikslų?

– Priklauso nuo to, kokia ta negalia. Bet visi mes esame vienodi – nesvarbu, ar tu matai, ar nematai, ar esi be kojų... Visi mes vienodi. Jei nori kažką pasiekti, eini ir sieki. Nėra jokios formulės, svarbiausia noras.

– Su kokiais sunkumais susiduriate plaukdamas?

– Pirmiausia reikia jausti, viską kontroliuoti, skaičiuoti grybšnius iki sienelės, žinoti, kur ji, kada reikia verstis. Yra daug niuansų. Kai nematai, turi viską žinoti ir jausti. Jei neteisingai suskaičiuosi grybšnius, gali atsitrenkti į sienelę, gal ką susilaužyti. Reikia pasitikėti treneriu, nebijoti greitai plaukti, verstis.

– Kas jums parolimpinėse žaidynėse būtų pergalė, o kas pralaimėjimas?

– Pergalė yra vien nuvykti ir dalyvauti jose su pačiais geriausiais plaukikais. Taip pat – plaukti už savo šalį. O pralaimėjimas būtų tada, jei nepagerinčiau savo rezultatų. Aš nevažiuoju turėdamas tikslą laimėti – važiuoju pasirodyti ir pagerinti savo rezultatus.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...