captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kultūros pasaulio įdomybės: pirmą kartą istorijoje menininkas bando išsiginti darbo autorystės

Visame pasaulyje pripažinto škotų tapytojo Peterio Doigo darbai galėtų būti parduoti už milijonus, tačiau menininkas tvirtina, kad paveikslas tapytas 1976 m., ant kurio pasirašyta „Pete Doige“ yra ne jo. Paprastų žodžių čia nepakanka, mat menininkas paduotas į teismą, kur šią savaitę liudijo ir bandė įrodyti savo teisumą.
Brian McNeil/Wikimedia Commons nuotr.
Brian McNeil/Wikimedia Commons nuotr.

Dykumos peizažas, kuriame teka ir purvina molinga upė, teigiama, buvo nutapytas, kai garsiam menininkui buvo maždaug 16 metų. Taip tvirtinta paveikslo savininkas, buvęs pataisos kolonijos pareigūnas Robertas Fletcheris. Jis pasakoja, kad P. Doigas kalėjo Ontarijaus pataisos centre, kur ir dirbo R. Fletcheris. Paveikslo savininkas tikina kolonijoje stebėjęs P. Doigą, kai jis tapė šį dykumos peizažą.

R. Fletcheris nusipirko darbą iš neva jaunojo P. Doigo už 100 dolerių. Į teismą pasaulinio garso dailininką padavęs vyras „New York Times“ žurnalistams pasakojo, kad nusprendė nusipirkti paveikslą, siekdamas sustabdyti jaunuolį nuo grįžimo prie narkotikų pardavinėjimo.

Galbūt ši R. Fletcherio pasakojama istorija taip ir būtų pasibaigusi ir niekada neišėjusi į viešumą, tačiau praėjus keliems dešimtmečiams, R. Fletcherio draugas pastebėjo paveikslą ir priminė, kad tai gali būti jau garsaus menininko P. Doigo kūrinys.

R. Fletcheris pagalbos kreipėsi į kolekcininką ir meno kūrinių pardavėją, kuris ir paprašė P. Doigo patvirtinti, kad tai jo paveikslas. Tačiau dailininkas atsisakė patvirtinti paveikslo autentiškumą. R. Fletcheris savo ruožtu tvirtina, kad populiarus dailininkas yra arba sutrikęs, arba meluoja.

Tai neabejotinai sugriovė R. Fletcherio planą parduoti šį darbą už milijonus dolerių. R. Fletcheris tvirtina, kad paveikslas, kurį kadaise jis nusipirko už 100 dolerių, šiandien vertas daugiau nei 10 milijonų. P. Doigo kūriniai yra parduodami už milžiniškas sumas.

R. Fletcheris teismo reikalauja 5 mln. dolerių žalos atlyginimo ir patvirtinimo, kad menininko kūrinys yra autentiškas. 1959aisiais Edinburge gimęs P. Doigas neigia ne tik, kad tai jo paveikslas, bet ir tai, kad kada nors kalėjo pataisos centre.

Maža to, jis teigia, kad paauglystėje su tėvais jis gyveno ne Ontarijuje, bet Toronte. Dailininkas taip pat tvirtina, kad ant drobės pradėjo tapyti tik 1979 m., keleri metai po to, kai buvo nutapytas minėtas paveikslas.

„Jei būčiau sukūręs tą paveikslą, kai man buvo 16 metų, būtinai tai pripažinčiau. Iš šito paveikslo siekiama pasipelnyti, tačiau tai neteisinga. Tai būtų klastotė“, – teigia kūrėjas ir apgailestauja, jog turi grįžti 40 metų atgal, kad įrodytų savo teisybę.

P. Doigo advokatai teigia suradę tikrąjį Pete`ą Doige`ą, kuris ir nutapė paveikslą. Teigiama, kad šis žmogus mirė 2012 m., tačiau jo sesuo artimiausiu metu turėtų liudyti teisme.

Ekspertai teigia, kad ši teismo byla labai reta, nes paprastai bandoma nustatyti paveikslų autentiškumą, kai jų kūrėjai būna mirę. Gali būti, kad tai kone vienintelis atvejis, kai menininkas bando įrodyti, kad paveikslas yra ne jo.

Tarptautiniame festivalyje Lietuvos menininkai sulaukia dėmesio

Kone visą rugpjūtį Edinburge vyksta Edinburgo „Fringe“ festivalis, kuris laikomas vienu didžiausiu menų festivalių pasaulyje. 25 dienas trunkantis festivalis Škotijos sostinėje apima įvairias menų sritis: teatrą, komediją, šokį, operą, cirką, miuziklus.

Šiemet Lietuvai atstovauja kaip niekada didelė menininkų komanda. Pasak, tarptautinių projektų koordinatorės, atstovaujančios „Menų spaustuvei“ ir Lietuvos šokio informacijos centrui Gintarės Masteikaitės, Lietuvos menininkų pasirodymai kol kas vertinami aukštai.

„Du projektai prasidėjo tik paskutinę festivalio savaitę. Šiuo metu pristatomi du šokio teatro „Dansema“ spektakliai vaikams. Taip pat turime du šiuolaikinio šokio projektus, kuriuos pristato „Menų spaustuvė“. Artūro Areimos teatras pristato „Po ledu“. Turime keturis šokio spektaklius ir vieną teatro spektaklį. Jie pristatinėjami dviejose skirtingose aikštelėse, dviejose skirtingose erdvėse. Labai džiaugiamės, kad dar tik savaitė, kaip rodome spektaklius, bet jau beveik visi spektakliai sulaukė spaudos dėmesio ir jau turime pirmąsias apžvalgas, kurios vertintos labai neblogai – keturiomis ir trimis žvaigždutėmis. Esame pakliuvę į pagrindinius festivalio apžvalgos žurnalus, kurie leidžiami kiekvieną savaitę. Esame patekę tarp rekomenduojamų pažiūrėti spektaklių. Turime labai nemažą užsienio prodiuserių dėmesį“, – sako G. Masteikaitė.

Vienas pagrindinių festivalyje pasirodančių trupių tikslų – būti pastebėtiems ne tik žiūrovų, bet ir kritikų, spaudos ir, žinoma, kitų įvairių šalių festivalių rengėjų. G. Masteikaitė „Fringe“ festivalį prilygina savotiškai menų olimpiadai.

„Spektakliai, žinoma, yra atviri žiūrovams ir mes stengiamės pritraukti kuo daugiau žiūrovių ir turistų, kurie čia atvažiuoja iš viso pasaulio tik dėl festivalio žiūrėti renginių. Kitas tikslas (gal net svarbiausias) atkreipti vietinės spaudos dėmesį ir sulaukti komentarų, kontaktų ir pakvietimų iš užsienio prodiuserių arba būtent šios Anglijos rinkos. Norime įžengti į Anglijos rinką. Tai labai sudėtinga. Įsivaizduokite, vienu metu Edinburgo „Fringe“ festivalyje veikia apie 300 aikštelių. Jos skirtingo dydžio. Per visą festivalio laikotarpį pristatomi apie 3 tūkst. spektaklių, koncertų, renginių. Mastas labai didelis, konkurencija taip pat labai žvėriška. Tai kaip olimpiada“, – tvirtina G. Masteikaitė.

Ji tvirtina, kad Lietuvos atstovai stengiasi pasižiūrėti ir kitų šalių kolegų darbus. „Dėl to plečiasi suvokimas. Atlikėjams labai įdomu pažiūrėti, kokioje terpėje jie rodo savo produkciją, ir palyginti, ką jie turi, kokioje vietoje jie galbūt yra. Pati programa iš tikrųjų labai įvairi. Kokybinę kartelę labai sunku įvertinti, nes čia visko galima pamatyti – ir didžiausių žvaigždžių ir mėgėjiškų, studentiškų darbų. Programa labai plati. Per visą tą laiką, kiek čia esame ir kiek būsime, neįmanoma apeiti visų spektaklių. Tai tiesiog fiziškai neįmanoma“, – tikina G. Masteikaitė.

Iki rugpjūčio pabaigos truksiantis Edinburgo „Fringe“ festivalis šiemet švenčia 70 metų jubiliejų.

Pabėgėliai išleido muzikinį albumą

Kalė mieste esančios pabėgėlių stovyklos, vadinamos „džiunglėmis“, muzikantai įrašė albumą „Kalė sesijos“.

Albumą sukūrė maždaug 20 pabėgėlių ir profesionalių muzikantų. Įrašuose skambanti muzika varijuoja nuo Artimųjų Rytų iki Balkanų ar Ispaniškų ritmų. Kai kurios dainos apie meilę, kai kuriuos apie prarastus artimuosius.

Nors dauguma muzikantų mėgėjai, jie į albumo įrašymą žiūrėjo itin rimtai. Pavyzdžiui, Kasperas, 24-erių pabėgėlis iš Irako, įdainavo vieną repo dainą apie meilę. Kasperas, prieš pabėgant iš Bagdado, buvo juvelyras ir reperis mėgėjas. Į Kalė pabėgėlių stovyklą jis pateko pernai spalį. Ilgą laiką trunkanti nežinomybė labai slėgė, sako vaikinas, o albumo įrašymas padėjo vėl atrasti viltį, kad kažkas gali pasikeisti.

Ismailas iš Afganistano buvo persekiojimas ir kankinamas Talibano, kai jo nariai išgirdo vyrą skambinant styginiu instrumentu dambora, Talibano nariai nuplikė vyro dešiniąją ranką, kad šis negalėtų groti. „Kalė sesijos“ albumui jis grojo savo paties padarytu styginiu instrumentu.

Pavyzdžiui, „Jėzus“ daina buvo įrašyta Eritrėjos moterų choro, kurios giedojo laikinai stovykloje įkurtoje koplyčioje.

Iš dalies dėl savo artumo Londonui ir Paryžiui, Kalė pabėgėlių stovykla sulaukia labdaros organizacijų, įžymybių ir menininkų dėmesio. Čia kūrėjai jau kurį laiką rengia koncertus, spektaklius, ar, pavyzdžiui, atidarė meno mokyklas.

Šio muzikos albumo sumanytoja taip pat menininkė iš Didžiosios Britanijos. Vanessa Lucas Smith, „Allegri“ violončelių kvarteto Londone narė teigė, kad projektu Kalė pabėgėlių stovykloje, siekė parodyti kitą pusę, žmonių gyvenančių „Džiunglėse“, ir taip pat leisti pabėgėliams dar kartą patikėti pačiais savim.

V. Lucas Smith kartu su kitais muzikantais stovykloje apsilankė rugsėjį. Pamažu paprastos muzikos pamokas ar dainos su gitara ir perkusija virto idėja išleisti muzikos albumą. Dauguma kūrinių buvo įrašyti čia pat „Džiunglėse“, pasitelkus generatorių ir įkūrus laikiną įrašų studiją.

Šiai idėjai įgyvendinti prireikė maždaug 200 žmonių. Į stovyklą atvyko savanoriai iš Jungtinės Karalystės ir Ispanijos. Dabar albumą jau galima nusipirkti už 10 svarų. Visi pinigai bus skiriami padėti pabėgėliams.

Parengta pagal užsienio spaudą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...