captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. J. Aistis: mane priskiria romantikams, bet esu impresionistas

Aš esu prieš siaurą tautiškumą, manau, kad ir Lietuvoje daroma klaida, kai apsiribojama vietiniu siužetu, 1971 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Alfonsui Petručiui sakė poetas Jonas Aistis. „Net kovojau su jūsų bendradarbiu Vaičiulaičiu – sakiau, kad šalia originalių dalykų turi eiti ir vertimai, nes tada savo gyvenimą įtrauki į bendrą gyvenimą. Ir tada visai kitaip dalykai stovi“, – tikino lietuvių išeivijos lyrikas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Norėčiau šiek tiek sužinoti apie tamstos kūrybą. Paskutiniu metu rašote, kuriate?

– Labai mažai. Ir taip daugiau yra iš mano įsitikinimo. Kadangi mano poezija labai atvira, labai nuoširdi, man dažnai sunku tvarkyti savo jausmus. Vis dėlto vyresnio amžiaus žmogus į daugelį dalykų žiūri kitaip. Dabar per metus parašau ne daugiau kaip tris keturis eilėraščius. Parašau šiek tiek straipsnių į laikraščius, bet irgi labai nedaug. Mano darbas gana sunkus ir jis mane vis dėlto labai išsemia.

– Ar Jūs savo kūrybą numatote išleisti, atiduoti periodikai?

–  Mano kūrybą visada išgraibsto, todėl dažnai turiu paskelbti nebaigtus eilėraščius. Bet manau, kad dabar iš to, ką turiu susirinkęs, jau susidarytų nemažas, kaip ir kiti, rinkinys, nes paskutinis pasirodė 1958 m. Tai jau senas laikas.

– Ar nemanote pakartoti, išleisti naujai?

– Ne, visa mano poezija buvo sudėta didžiojoje poezijos knygoje, kuri pasirodė 1961 m. Bet, kadangi vis dėlto esame ne savam krašte, o išleista buvo maždaug pora tūkstančių, tai dar yra šiek tiek neišparduota.

– Ar lietuviai taip pat domisi poezija, kaip anksčiau, kai gyveno Lietuvoje ar Vokietijoje?

– Žinoma. Vis dėlto poezija daugiausia domisi jaunimas. Ir Lietuvoje didieji tiražai yra tik dėl to, kad jie turi labai daug studentų. Bet šiaip lietuviai poezijos skaito labai daug. Nors, kitaip nei lietuvių autorių, tokių pasaulinio masto rašytojų, kaip Valery, Eliotas, tiražai, palyginti su gyventojų skaičiumi, yra juokingai maži.

– Ar lietuviai turi jaunų poetų?

– Taip, yra. Bet svetimame krašte ir poezija lietuviškumo atžvilgiu jau tampa trupučiuką bespalvė. Poetas ne auga iš lietuviškų, o jau iš tarptautinių šaltinių. Tai problema. Vis dėlto yra vienas kitas, kaip buvo Mackus ar dabar Sadūnaitė. Manyčiau, kad žmonės rašo jau rašytojo plunksna.

– Turbūt ir tamstai teko susipažinti su knyga, kurią Čikagoje išleido jaunieji poetai. Ką galėtum pasakyti apie tą knygą ir poetus?

– Matote, dabar tai tik daigai. Sunku pasakyti, kas iš jų išeis. Bet matyti, kad žmonės ieško, ir, galimas dalykas, pasiliks prie to. Sakysim, ir mano kartos, ir pačioje Lietuvoje buvo tokių žmonių, kurie pradėdavo gana talentingai ir beveik stipriau už tikrus poetus. Pavyzdys – toks Aukštikalnis ir Brazdžionis. Kai jie 1926 m. išleido sudėtinę knygą, atrodė, kad tas Aukštikalnis beveik bus stipresnis. O šiandien žmogus (jis gyvena apie Bostoną irgi) nieko bendro su raštu nebeturi.

– Užsiminite apie Bernardą Brazdžionį. Ar jis dar kuria, rašo?

– Manau, kad jis dabar kaip tik pačioje savo kūryboje. Yra tokių poetų, kaip ir jis, kurių poezijoje daugiau tribūnos, daugiau platumo ir iš dalies gražios retorikos. Mano manymu, tos rūšies poetai gali ilgai išsilaikyti ne tik kūrybingi, bet ir gausūs. Net iki pačios senatvės. Va čia jie skiriasi nuo manęs. Mano poezijos pobūdis šiandien nebeleidžia būti gausiam, sunkiau rasti kokį išgyvenimą – tikrą, stiprų, kuris paliečia dabartiniais laikais ir kurio nebūtų gėda pasakyti suaugusiam žmogui.

Galima sakyti, mano temos yra tokios: tai – mano, kaip žmogaus, „vidus“, kurį visada norėčiau pakelti į bendražmogišką, kad tai būtų ne tik mano, asmeniškas dalykas, bet ir bendresnis. Be to, didelė dalis mano poezijos yra apie pačią poeziją: kaip aš ją priėmiau, ką ji reiškia man, ką ji turėtų reikšti, kaip ji man brangi, kokia ji turėtų būti ir taip toliau. O tas poetas irgi nuo mano asmens neatskirtas (paimkite tuos eilėraščius, kaip „Katarsis“ ar net „Kristaliniam karste“, o dar tie, kur tiesiai parašyta poeto tema).

Taigi buvo trys pagrindinės temos: visuomeninės, asmeninės ir apie poeziją, jos paskirtį, sunkumus. Sakysim, „Katarsyje“ pasakymas „Žodis – žiedas, pumpure nuvytęs, / Jis numiršta į pasaulį pakeliui“ reiškia, kad poetui tie vaizdai visada daug aiškesni, negu kai yra perduoti. Dažnai, net jeigu poetas jautrus, jį varžo ir forma. Mane priskiria romantikams, bet aš sakyčiau, kad esu impresionistas, – man labai daug reiškia tas momentas, kai poezija kyla. Dažnai mano kritikai sako: „Kodėl tu ten taip ir taip pasakei, o dabar priešingai?“ Dabar man kitaip atrodo.

– Įdomu, ar tamstos poezija gali pasidžiaugti kitų tautų žmonės? Ar yra išversta į kitas kalbas?

– Labai mažai, nes poeziją versti labai sunku. Antras dalykas, visą gyvenimą kaip kaži ką kovojau dėl pačios poezijos, galvojau, kad vertimas – ne mano reikalas. Dar vienas dalykas – šito niekuomet nereikia forsuoti, išversti per anksti.  Maždaug prieš išvažiavimą į užsienius buvo labai daug kalbama apie tautinių formų ieškojimą, ir mano poezijoje galima rasti nemažai tautosakos. Bet rinkinio „Intymios giesmės“ įžangoje skaitytojui esu pasakęs, kad čia mes jau ne tautiečiai, o žmonės. Tai reiškia, kad aš kaip tik norėjau poeziją perkelti į bendražmogišką sritį jau, aukščiau tautos. Dėl to joje yra ir tarptautinių temų: ar aliuziją į kokį garsų rašytoją, ar tarptautinis arba bendražmogiškas siužetas.  

Sakysim, „Šv. Sebastijono“  siužeto jau nereikia aiškinti. Tik jo genezė yra gana įdomi. Aš vieną kartą nualpau, paskui turėjau operaciją ir tada pamačiau, kad, kai kraujas nubėgęs, žmogus labai lengvai jaučiasi. Nors visi tą Sebastijoną paišo kenčiantį, aš kaip tik parodžiau, kad jam be galo smagu ir džiaugsminga. Tai jau – interpretacijos dalykai.

Šitas [eilėraštis] yra išverstas į anglų kalbą ir aš kadaise parodžiau jį vienam Amerikos poetui. Jis irgi sakė, kad tai tarptautinis siužetas. Taip yra dažnai, net muzikoje, sakykim suomių kompozitorius Jeanas Sibelius.  Jis yra sukūręs ir „Pajolos dukterį“, ir „Finlandia“, ir t. t. Bet kartu yra parašęs ir grynai tarptautinių kūrinių, tokių kaip „Fauno popietė“. Ėmė tokias temas, kurios įdomios ne tik suomiams.

Centrinio valstybės archyvo medžiaga.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...