captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kolumbijos taikos sutartis lems konflikto baigtį, bet ne problemų mažėjimą

Valdžios ir sukilėlių taikos susitarimas Kolumbijoje užbaigs 52 metus trukusį konfliktą, tačiau yra kritikuojamas tiek analitikų, tiek šalies gyventojų. Įtariama, kad Kolumbijos prezidentas Chuanas Manuelis Santosas tokiu būdu siekia tapti Nobelio taikos premijos laureatu, nors šalyje toliau nesprendžiamos skurdo, ekonomikos, švietimo problemos.
AFP / Scanpix nuotr.
AFP / Scanpix nuotr.

Kolumbiečių rankose – istorinis valdžios ir sukilėlių susitarimas. Kolumbijos gyventojai turi du mėnesius apsvarstyti, ar referendume palaikyti taikos susitarimą su sukilėliais – šalies ginkluotosiomis revoliucinėmis pajėgomis, ar ne. Po daugiau nei 3,5 metų taikos derybų, Kolumbijos valdžia ir revoliucinė liaudies armija (užsienio žiniasklaidoje dažnai vadinama tiesiog FARC), prieš mėnesį Kubos sostinėje sudarė taikos sutartį.  Kolumbija turėjo ilgiausiai besitęsiančio konflikto vardą – kovos vyko net 52 metus.

Vadinamoji sukilėlių Liaudies armija susikūrė daugiau nei prieš pusę amžiaus kaip pasipriešinimas žemės ir ūkininkystės nelygybei, bet vėliau viskas peraugo į žmonių grobimą komerciniais tikslais, narkotikų pervežimą ir nuolatinį smurtą. Po kurio laiko, kaip pasipriešinimas Liaudies armijai, susikūrė radikalaus dešiniojo sparno grupuotė, taip pat vykdžiusi žudynes. Dėl abiejų grupuočių susirėmimų, prievartavimų, kankinimų ir bauginimų, savo namus turėjo palikti daugiau nei 6 mln. žmonių. Šiais skaičiais Kolumbija prilygsta Sirijai. Pusę amžiaus trukęs konfliktas nusinešė 220 tūkst. žmonių gyvybes, o 50 tūkst. laikomi dingusiais be žinios.

Nors sukilėliai turėjo tikslą perimti valdžią, o Kolumbijos vyriausybė buvo paskelbta didžiausiu priešu, abiejų pusių sutartyje pasirašyta dėl ginkluotųjų revoliucinių pajėgų demobilizacijos, o tai reiškia visišką konflikto pabaigą. Havanoje pasirašius sutartį, FARC vadas Timoleonas Jimenezas kalbėjo apie bendradarbiavimą demokratinėmis priemonėmis.

Pagal taikos susitarimą kai kurie aukščiausi grupuotės lyderiai, iš kurių keletas sulaukė išlaisvinimo buvusiame sovietiniame bloke, turės teisę kurti naują politinę partiją. Ginkluotos sukilėlių pajėgos, pusę amžiaus veikusios Kolumbijos džiunglėse, Amerikos ir Europos Sąjungos buvo pripažintos teroristine organizacija.

Nors birželio mėnesį pasirašytas vyriausybės ir sukilėlių taikos susitarimas buvo pasitiktas kaip nacionalinė šventė, rugsėjo mėnesį, balsuodami referendume, kolumbiečiai gali abi šalis vėl nusiųsti prie derybų stalo.

Pastaruosius ketverius metus, Kolumbijoje vykstant deryboms, viešojoje erdvėje buvo stebimi nuolatiniai aršūs žodiniai susirėmimai tarp šalies prezidento J. M. Santosas ir jo konkurento, buvusio šalies prezidento Alvaro Uribe, nepritariančio taikos susitarimui. Be abejonių, jie ir bus pagrindiniai agitatoriai už ir prieš taikos susitarimą.

Paskutinės apklausos rodo, kad 70 proc. Kolumbijos gyventojų, ketinančių balsuoti, pasisakys už taikos sutartį. Tačiau apklausos taip pat rodo, kad 70 proc. nesutinka su tuo, kad grupuotės nariai galėtų dalyvauti politiniame gyvenime, o būtent tokią galimybę jiems ir suteikia taikos sutartis. 84 proc. kolumbiečių mano, kad už padarytus nusikaltimus sukilėliai turėtų atidurti kalėjime. Tačiau susitarimu Havanoje buvo užtikrinta, kad sukilėliams teks alternatyvios bausmės ir nė vienas iš jų nesės į kalėjimą.

Šį taikos susitarimą kritikuoja ne tik prezidento oponentai – organizacija „Human Rigths Watch“ taip pat mano, kad Kolumbijos vyriausybė buvo pernelyg nuolaidi. Šalies komentatoriai pastebi, kad pastaruosius metus politikai buvo taip susikoncentravę į taikos derybas, jos pamiršo kitas, tobulinimo reikalaujančias sritis – švietimą, skurdą, ekonomiką. Kolumbijos apžvalgininkai įtaria, kad prezidentas J. M. Santos, kad ir netobulu taikos susitarimu, siekia tapti Nobelio taikos premijos laureatu, užbaigusiu pusę šimto metų trukusį kruviną konfliktą.

Tačiau ne tik analitikai, bet ir paprasti Kolumbijos civiliai nėra visiškai tikri dėl taikos susitarimo. Dėl to nėra įsitikinę ir patys partizanai džiunglėse – didžioji jų dalis, jaunuoliai, perkopę 20 metų, niekada nebuvo mieste, nėra studijavę nieko, išskyrus kovos taktikas ir leninistines doktrinas. Dabar jie turės tapti paprastais civiliais. Ne viena grupė, atsiskyrusi nuo FARC, jau tapo narkotikų verslo gaujomis. Vienas FARC narys „The Guardian“ žurnalistams teigė, kad nusiginklavimas jam reiškia tuštumą ir jis kitaip neįsivaizduoja savo gyvenimo. Tad atrodo, kad kol kas taikos sutarties ateitis – miglota.

Parengta pagal užsienio spaudą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...