captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ką reikia žinoti, norint išmokti save mylėti

Pagalvokite, kiek kartų per dieną save graužiate, keikiate, iš savęs kažko reikalaujate, o kiek kartų save raminate, drąsinate, – taip ir išaiškės, kaip labai save mylite, LRT RDIJUI sako psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė- Petronienė. Beje, priduria ji, kai žmogus visiškai nemoka savęs mylėti, nereikia tikėtis, kad jis pradės tai daryti normaliu būdu. O ir mylėti save žmonės dažniausiai pradeda ne iš gero gyvenimo.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kodėl imta kalbėti apie meilę sau?

– Manau, kad labiausiai dėl psichologijos mokslo, nes iš esmės nuo psichoanalizės atsiradimo laikų imta rūpintis savo gerove, emocijomis, spręsti patirtas traumas. Sakoma, kad Sigmundas Freudas iš viso nuo krikščioniškos koncepcijos nukreipė visuomenę į individualizmą. Kita vertus, krikščioniška koncepcija irgi nėra tokia jau paprasta – juk yra įsakymas „mylėk artimą kaip patį save“.

– Ir čia išeina, kad pirmiausia – save?

– Taip. Beje, Bažnyčia meilės sau kažkodėl nepabrėžia, nors ji labai svarbi. Žinoma, dar yra meilė Dievui, bet Dievo paveikslas irgi yra žmoguje. Taigi viskas labai susiję, krikščionybė tikrai nėra prieš tai. Ir psichologija labai gerai tą paaiškina, t. y. kad žmogus su kitais paprastai elgiasi taip, kaip su savimi. Tai įvyksta visiškai automatiškai, visai pasąmoningai. Pavyzdžiui, jei žmogus labai kritiškas pats sau, jis dažniausiai kritiškas ir kitiems, jeigu jis smerkia save, smerkia ir kitus. Tik galbūt jis, jei yra inteligentiškas, to neparodo. Jei žmogus nesirūpina savimi, jis gali nesirūpinti kitais, išskyrus depresines asmenybes, kurios vietoj savęs gelbėja kitą.

– Bet yra žmonių, kurie save labai vertina, o kitų ne, jie visada teisūs, o kiti ne.

– Yra psichopatiškos asmenybės, tik mes mažiau su tokiais susiduriame. Bet jie veikia žvėries principu: žmogus žmogui – vilkas, kiek atsiplėši – tiek ir tavo. Jų empatiniai sugebėjimai iš viso labai menki. Narciziški žmonės taip pat su savimi blogai elgiasi ir savęs nemyli. Mums tik atrodo, kad jie labai save išaukština ir garbina, bet iš tikrųjų jie jaučiasi mėšlo gabaliuku ir nuolat vargsta dėl pasiekimų, medalių, kad tik labiau sužibėtų.

[...] Kyla klausimas, kodėl kai kurie žmonės myli save labiau, o kiti mažiau. Atsakymas labai paprastas – tuos žmones vaikystėje labiau mylėjo tėvai ir vėliau jie susidūrė su palankesnėmis situacijomis. Juk nebūtinai žodžiais sakyti „tu geras berniukas“, „gera mergaitė“ – jei tėvai vaiką iš tikrųjų myli, jis tą meilę jaučia ir moka mylėti save labiau.

Kita vertus, galbūt kažkieno tėvai irgi nemokėjo, negalėjo savęs mylėti, patys kentėjo, bet žmonės paskui pakliuvo į labai palankią aplinką: jei su mumis elgiamasi gražiai, pagarbiai, mes sugeriame tai, ko negavome vaikystėje, ir „užsipildome“. Jei nemylėjai savęs, mylėti save gali pradėti tik pririnkęs labai daug tokių gerų „taškų“. Ir, žinoma, išmokęs psichologinių metodų, kaip save mylėti.

– Kaip mokytis? Juk kartais labai sunku gyventi – smerki, niekini, graužiesi.

– Gerai paminėjote, kad žmonės graužiasi. Nemeilė sau yra graužimasis, autodestrukcija (gėrimas, rūkymas, narkotikai, persivalgymas). Labai daug žmonių save kankina neskirdami sau laiko ar net pinigų. Arba, pavyzdžiui, gyvena moteris su vyru, kuris ją žemina, muša, bet ji nieko nedaro. Panaši situacija gali būti ir darbe su viršininku, bet žmogus nejuda iš vietos. Tai akivaizdi nemeilė sau. Žmogus arba labai bijo, arba stato save į kankinio vietą, arba taip įpratęs.

– Atrodo, kad kitokių santykių ir negali būti.

– Pagalvokite, kiek kartų per dieną save graužiate, keikiate, iš savęs kažko reikalaujate. O kiek kartų per dieną save raminote, drąsinote? Taip ir išaiškės, kokia ta meilė sau. Beje, iš gero gyvenimo niekas mylėti savęs nepradeda. Dažniausiai žmonės pradeda mylėti save, kai prieina kraštą, tarkim, suserga rimta liga.

– Bet tokioje situacijoje labai sunku pakilti.

– Labai sunku, bet jei dar yra vilties, žmogus atideda viską į šoną ir sako „dabar aš sau pirmoje vietoje“. Beje, labai dažnai po skyrybų, ypač ta nuskriaustoji, išduota ar palikta pusė, staiga supranta, kad užtenka aukotis dėl kitų, ir pradeda galvoti apie save. Ir vidurio amžiaus krizė labai tipiškas laikas, kai žmonės pradeda galvoti apie meilę sau. Pavyzdžiui, kai užauga vaikai, tėvai, ypač motinos, pradeda galvoti, ką dabar gyvenime veikti, ir aptinka, kad visai nemoka ką nors daryti dėl savęs. Štai tik tada pradeda mokytis. Tik kai nėra įpročio daryti gera sau, galvoti apie save gerai, laikyti save patį gėrio šaltiniu, reikia labai pasistengti.

– Ir kažką labai praktiško daryti?

– Paskirti laiko, pinigų. Tarkim, ir masažas labai aiški meilės sau forma. Reikia susirasti žmonių (psichologą, dvasinį mokytoją), kurie padėtų, patartų, kaip save mylėti. Tikrai daug greičiau išmoksi mylėti save, jei turėsi pagalbininką. Taigi reikia nemažai investuoti ir kasdien apie tai galvoti. Tada tai pradės veikti. Be to, pirmiausia reikia suprasti, kas sau pačiam geriausia.

– Turi save gerai pažinti?

– Taip, pirmiausia turi save pažinti. Žinoma, geriausia pradėti nuo fizinių dalykų, jie paprasčiausi. Tiesiog reikia paklausti savęs, ar gerai pailsėjau, ar valgau tai, ką noriu, ar pajudu tiek, kiek reikia. Daugeliui žmonių tai labai sudėtinga. Pavyzdžiui, intuityvus valgymas – daugybė žmonių nežino, ką jų organizmas nori valgyti. Kaip tada su kitais, dar sudėtingesniais norais? Taigi turi išmokti save jausti, nors tai labai sunku.

Pavyzdžiui, daugelis žmonių tiesiog neturi laiko atsisėsti ir pajausti, o jei atsiėda ir bando pajausti, nieko nejaučia, nes galvoje toliau sukasi vargai, darbai, rūpesčiai. Psichologas tokiam žmogui pasakytų – palauk, vadinasi, tau jau reikia ne valandos, o keleto dienų, todėl išvažiuok kad ir į sodybą ir nieko per tą laiką nedaryk. Gal kokią žolę ir gali pagrėbti, bet daugiau nieko, jokios informacijos. Galbūt iš pradžių bus tuščia, nejauku, o paskui pradės kilti kažkokie giliausi jausmai, norai.

– Beje, turbūt tie dalykai gali pradėti ir gąsdinti?

– Netikėtai išlenda kokios užmirštos traumos, bet čia pats geriausias būdas prie savęs prieiti. Niekas nepasiūlys kito būdo – neįmanoma. Jei tai apeisi, visi kiti būdai bus paviršutiniai ir neveiks. Tu turi rasti tai, ką skauda ir ko iš tikrųjų trokšti. Kitas dalykas – pabandyti surasti svajones, kurias palaidojai. Kiekvienas žmogus turi labai daug svajonių. Tarkim, svajojo kažką parašyti, sukurti, bet pabandė, kažkas sukritikavo, ir viskas baigėsi. Tad reikia prisiminti, kad ten taip baisiai buvo ir išdrįsti dar kartą. Reikia atsiminti ir žaizdas, kurias padarė kiti žmonės, kurie trukdė, neleido mylėti savęs. Beje, daugelis žmonių gyvena taip, kaip iš mūsų nori aplinkiniai, arba taip, kaip aplinkiniai gyvena. Nuo šito irgi reikia atsitraukti, kad pajustum, ko nori. Nes kol smegenis dengia kitų norai, tiesiog neprieini prie savęs. Taigi kai poros išsiskiria, staiga žmonės suvokia, kad jie yra visai kitokie, kad gyvenimą gyveno taip, kaip norėjo kitas.

– Vadinasi, meilė sau – asmenybės brandos ženklas?

– Taip, kai žmogus sąžiningas su savimi, žino, kas jam geriausia, tik tada jis ir gali būti geras kitam. Juk dažniausiai mes esame geri kitiems, nes tikimės, kad jie bus geri mums.

– O kaip pavojus pradėti mylėti save neteisingai? Juk gali imti rūpintis savimi ir nebematyti kitų.

– Rizikos yra, bet jei žmogus nėra smarkiai sutrikęs, ji nėra labai didelė. Pačioje pradžioje, ko gero, bus taip, kaip sakote, – žmogus mes kitus ir pradės rūpintis vien savimi. Kai žmogus visiškai nemoka savęs mylėti, nereikia tikėtis, kad jis normaliu būdu pradės tai daryti – jis pradės nuo paties primityviausio būdo. Bet tai paskui praeis, tad reikia išlaukti. Jei žmogus juda tinkama kryptimi, jis tikrai sau padarys gera. Jeigu jis iš tikrųjų tenkina savo norus laikinai nusispjovęs  į kitus, jis galiausiai taps laimingesnis ir į kitus vėl atsisuks. Altruistiški žmonės visada yra laimingesni – jei esi laimingas, esi geras ir kitam. Taip veikia mūsų psichika. Taigi reikia palaukti – jis ar ji visas skyles užsilopys ir paskui apdovanos aplinkinius už kantrumą. [...]

Kai žmogus nebėra prašytojas, jis nebelaukia, kad kiti jį padarys laimingą. Taip pat jis dėl savo nelaimingumo nekaltina kitų. Kartais vaikai jaučiasi kalti, kad tėvai nelaimingi, nes jie viską dėl jų paaukoja. Bet jei tokie tėvai pradeda savimi rūpintis, vaikai irgi atsipučia – valio, kaip gerai, mes nebekalti. Žmogus, kuris myli save ir jaučiasi laimingesnis, daugiau turi ką duoti kitam: jis įdomesnis, patiria įdomių dalykų, turi įdomesnių minčių, jo nuotaika geresnė ir jis ta nuotaika gali pasidalinti. Gal jis iš viso savo kažkokius talentus ar savybes atskleidė rūpindamasis savimi.

– Žmogus pats tampa harmoningesnis ir aplinka irgi tai jaučia?

– Taip, jeigu mes būname šalia patenkinto žmogaus, kuris nieko iš mūsų nelaukia, nesitiki, nespaudžia, nereikalauja, kuris yra puikus partneris, įdomus, turintis, ką duoti, – tai fantastiška. Visi tik ir svajoja apie tokį žmogų. Šalia tokio žmogaus mes patys galime išmokti mylėti save. Tai vadinamieji veidrodiniai neuronai. Sakoma – susipažink su žmogumi, kuris uždirba daug pinigų, ir net nepajausi, kaip per keletą metų irgi pradėsi daugiau uždirbti. Jei visą laiką sėdėsi prie stalo su tais, kurie persivalgo, net nepajausi, kaip pradėsi daugiau suvalgyti. Jei pradėsi bendrauti su žmogumi, kuris labiau myli save, tu irgi pradėsi labiau save mylėti. Mamos, kuri myli save, vaikai irgi save labiau myli (turiu omenyje sveikąją meilę – ne pataikavimą sau ir ne narciziškumą).

– Iš čia galėtume išvesti dar kitą taisyklę – nebendraukime su žmonėmis, kurie yra negatyvūs?

– Reikėtų priešintis. Jei kažkas kritikuoja kitą ar kritikuoja save, reikėtų sakyti – palauk, čia yra blogas, agresyvus požiūris į žmogų. Nesvarbu, į kokį žmogų. Ta agresija nereikalinga, negera. Pasidalinsiu dar keletu būdų, kaip mylėti save. Turbūt į psichologiją žmogus iš gero gyvenimo neateina. Negaliu pasidžiaugti, kad esu didelė savęs mylėtoja. Anksčiau dar mažiau mylėjau save. Dabar, ačiū Dievui, su metais vis daugiau ir daugiau myliu.

Pavyzdžiui, man patinka paprasta technika – norų sąrašas. Tai skirta atsiskleisti norams. Reikia atsisėsti ir popieriaus lape surašyti kuo daugiau norų. Reikia nustatyti laiką, pavyzdžiui, kad rašote 10 min. Per tas 10 min. reikia surašyti kuo daugiau konkrečių norų, pavyzdžiui, nusipirkti raudonus batus, išvažiuoti atostogauti į Majamį, turėti namą, turėti dar vieną vaiką.

– Net tokius didelius norus galima rašyti?

– Ir didelius, ir mažus. Svarbiausia nerašyti tokių norų, kaip „noriu būti harmoningas“. Reikėtų nerašyti abstrakčių norų. [...] Svarbiausia rašyti labai greitai. Tai yra šio pratimo esmė. [...] Tai skirta, kad išlįstų koks nors noras, kurio nesitikėjai, nors jį turėjai pasąmonėje, bet buvai palaidojęs. Tokius norus labai gera sužinoti. Pasirodę jie labiau linkę realizuotis, negu tie, kuriuos savo galvoje mes jau vartaliojome 100 kartų.

[...] Tai su žmonių grupėmis dariau ne vieną kartą. Paprastai kiekvienas žmogus labai nustemba dėl dviejų ar trijų savo norų. Jie paprastai būna labai drąsūs arba atsinešti iš toli, t. y. seniau žmogus tą norą turėjo, bet paskui palaidojo. Šis sąrašas skirtas išdrįsti nuoširdžiai panorėti. Tu tik rašai norus, nieko daugiau. Siūloma tą sąrašą padėti kokioje nors labai geroje namų vietoje, suvyniotus į brangų popieriuką. Tai tarsi ritualas – čia mano brangieji norai, aš jų trokštu ir tarsi kreipiuosi į Dievą, kad jis man padėtų juos realizuoti. Tai labai geras pratimas.

Taip pat galima taikyti dar vieną techniką. Tai atradau gana anksti, kai ruošdavausi egzaminams studijuodama. Suskirstydavau, kiek bilietų per dieną turiu išmokti. Jei išmokstu, pavyzdžiui, ketvirtadalį bilietų, save apdovanoju skaniu maistu, muzika, ilsiuosi. Dar po  ketvirčio vėl save apdovanoju, pagiriu. Reikia daryti sau tokias pertraukėles, kurių metu savimi pasirūpini, kažką padarai. [...]

Kai kurie žmonės, kai turi pertraukėlę tarp darbų, automatiškai pereina prie to, kad daro kitus darbus, kažkuo rūpinasi arba tiesiog šiaip žiūri pro langą, bet jis neįsisąmonina, kad dabar ilsisi. Jei pagalvoji – aš dabar 5 minutes pailsėsiu, – nuo pat pirmos minutės pradžios pradedi džiaugtis, kad dabar ilsiesi. „Aš nieko nedarau, koks aš laimingas, nereikia stengtis, nereikia mąstyti, galiu žiūrėti pro langą, džiaugtis, išsivirti kavos ir tuo džiaugtis.“ Vienu žodžiu, galima pasidžiaugti. Valgant galima džiaugtis – kaip galima ilgiau kramtyti kąsnį, džiaugtis klausantis muzikos. Reikia įsisavinti visas malonumų rūšis, kokios tik gyvenime yra. Tai labai aiški meilė sau.

Geras būdas mylėti save – išsitraukti kokius nors atvirukus, linkėjimus, kuriuos tau rašė žmonės. Savo grupėse labai mėgstu tai daryti – žmogui ant nugaros priklijuojamas lapas ir kiekvienas parašo, kuo tas žmogus jam patinka. Iš, pavyzdžiui, 15 žmonių gauni 15 komplimentų, kuo tu jiems patikai per visus užsiėmimus. Turėdamas tokį lapą, sužinai, koks tu protingas, žavus, mielas, draugiškas. Siūloma tokį lapą iš viso net pasikabinti kur nors, kad nuolat matytum, koks tu geras.

– Bet apskritai savitaiga veikia?

– Labai veikia, ypač tie atvirukai, linkėjimai. Juk jie skirti mums asmeniškai. Jie nėra abstraktūs, jie nurodo mūsų savybes, kurias tikriausiai turime, jei kažkas tai pastebėjo. Gal tos savybės kažkur užlindo, pasislėpė, o dabar vėl jas prisimeni.

Kai bloga nuotaika arba reikia ruošti pranešimą, reikia geros būsenos, rekomenduojama mintyse atgaivinti kažkokį sėkmingo gyvenimo momentą, kai pats sau patikai, pasirodei iš geriausios pusės, buvai geras, sąžiningas, labai protingas, šauniai sublizgėjai. Reikia prisiminti tą momentą su visomis detalėmis, tarsi įeiti į tokią savitaigą, transą ir pavaikščioti tame filmuke. Tai veikia. Jei sugebi gerai susikoncertuoti, tada veikia. [...]

– Bet kai kurie sako – bijau pagalvoti ką nors gera, nes būtinai bus kitaip. Kas tai per fenomenas?

– Tai irgi iš „mazochistinio skyrelio“. Mazochistai – žmonės, kurie neleidžia sau jausti kažko gero, nes jie įpratę gyvenimo sėkmes gauti per kančią, t. y. jie save nuskriaudžia, tada kiti jų gaili, myli. Jie gyvena tokiu būdu, ne per teigiamas emocijas, o per savigailą, kažkokią savotišką valdžią kitiems. Galima vertinti, kad tai teigiama, bet labai keistai teigiama, iškreiptai. Dar būna cikloidinės asmenybės. Jų nuotaika labai svyruoja. Jie „išsitaško“, juos apima tokia euforija, kad baigiasi visa jų energija ir jie nukrenta į duobę. Tokie žmonės irgi bijo gerumo.

– Žodžiu, turi būti saikas.

– Turi būti meilė sau. Daugeliui normalių žmonių šis posakis visiškai netinka. Jei yra gerai, daug šansų, kad bus geriau. Pagal ką galima numatyti, kad sutuoktiniai nesipyks kitą mėnesį? Pagal praėjusį mėnesį. Mokslas randa pačią didžiausią priklausomybę tarp tų dviejų dalykų. Ne tarp žmonių charakterių, intelekto, bet būtent tarp to, kad jau buvo gerai. Vadinasi, tu sukaupei gėrio, jėgų. [...]

– Kalbate apie metodikas, kurios labai gražios ir tikrai lengvai įgyvendinamos, bet apskritai išmokti harmoningai jaustis, mylėti save, labai sunku, jei šeimoje gavai visai kitokius pamatus.

– Labai sunku. Vertėtų prisiminti: jei gavai daug neigiamo vietoj teigiamo – minčių, pasisakymų, kreipimųsi, – tai reikia surinkti ne mažiau, o gal net ir daugiau teigiamo. Reikia kurti tokius ryšius, kad kiti žmonės vis dėlto tave vertintų, su tavimi pagarbiai, atidžiai elgtųsi. Žinoma, kai pats pradedi su savimi geriau elgtis, tuos žmones kažkaip veiki (netgi tuos, kurie nėra tavo atžvilgiu labai pozityvūs). Jie mato, kad tu išsitiesęs, teigiamesnis, todėl ir jie pozityvesni tampa.

– Tai – veidrodiniai neuronai?

– Taip, tai veidrodiniai neuronai ir toks savotiškas mūsų bendras „apsihipnotizavimas“. Dar vienas labai svarbus dalykas – leisti sau gauti. Štai, ko dar lietuviai nemoka – nesipriešinti. Paprastai, kai mus kas nors giria, galvojame – ai, ne toks aš čia geras. Mes neleidžiame sau gauti. Tai labai nekrikščioniška.

– Nemokame priimti dovanų?

– Taip, būtent krikščionis turi priimti, kad jis mylimas. Sūnus paklydėlis – mylimiausias sūnus. Lietuviai tikrai to nemoka. Jie iš karto prisimena visas savo nuodėmes, nepasitiki aplinkiniais, netiki, kad tai sakoma nuoširdžiai. Kartais sako – dabar giria, o vėliau peiks. Vyrauja nepasitikėjimas. Juk dažnai būna, kad žmonės tikrai iš geros širdies mums ką nors sako. Mes tas dovanas paleidžiame, nepanaudojame. Neaišku, kaip mums tada sukaupti tą savo naują turtą, kurį turime uždėti ant senojo.

Vertėtų pakalbėti ir apie tai, kaip atrodo save mylintis žmogus. Kaip atrodo žmonės, mylintys vienas kitą, arba kaip atrodo, kai tu myli kitą žmogų? Ką tu darai? Dėl jo darai kažkokius darbus: juo žaviesi, jam esi atidus. Pavyzdžiui, jei motina myli vaiką ir tas vaikas kažko nenori daryti, argi ji tą vaiką muš, baus arba skriaus? Ji bandys su juo susitarti, kalbinti, įkalbinti, pagirti. Tada jis padarys kažką, ko ji norėtų.

Visa tai reikia pritaikyti sau. Turėtų būti jaučiamas žavėjimasis, džiaugsmas, atidumas, pinigų skyrimas, įkalbinimas, jei pats kažko nenori, apdovanojimas. Žinoma, labai svarbu, kad laiku susigaudytum, ko tu nori. Mylintis save žmogus laiku jaučia savo norus. Jis sustoja ir pagalvoja – ar dabartinė situacija tokia, kokios aš noriu, ar taip viskas vyksta, kaip turėtų būti, kaip aš norėčiau. Jis nepamiršta savęs.

Daug žmonių savęs ne nekenčia, bet tiesiog save atideda, pamiršta, jiems nesvarbu. Turi nepamiršti savęs, jei esi mylintis žmogus. Reikėtų negalvoti, kad kiti tave turi padaryti laimingą. Jeigu jau daro, tai nuostabu, bet, jei nedaro, tada ir pats gali save padaryti laimingą. Meilė sau – nuo savęs priklausantis veiksmas.

– Ko gero, kitas gali daryti tave laimingą visai ne taip, kaip tau reikia? Jei nepažįstame savęs, tai kitas mūsų gali dar labiau nepažinti.

– Tai pagrindinė bėda. Nėra taip, kad tas kitas egoistiškas (nors dažniausiai žmonių nagai lenkti į save). Jis nežino. Jis darys tau tą gera, kas jam būtų gera, nors tau iš to nėra naudos. Dėl to save labai svarbu pažinti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...