captcha

Jūsų klausimas priimtas

Retromanija: pamirštos lietuviškos dainos, skambančios neįtikėtinai moderniai

Visame pasaulyje šiuo metu vyrauja retromanija, LRT RADIJUI sako muzikos kritikė ir albumų apžvalgininkė Emilija Visockaitė. Tokių grupių, pabrėžia ji, kaip D.A.17, „Ramybės skveras“ ar „Non Stop“ dainos, sukurtos iki nepriklausomybės, ir šiandien skamba įdomiai ir moderniai, o D. Butkutės, BIX ar „Hiperbolės“ hitai kaip anksčiau, taip ir dabar lieka mėgstami įvairiausio amžiaus klausytojų.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Mūsų laikotarpis toks, kad staiga viskas tapo lengvai prieinama ir atsivėrė tikri lobiai, sako muzikos albumų apžvalgininkė ir kritikė Emilija Visockaitė. Anot jos, žmonės vis dar neatsidžiaugia „Youtube“ ir kitais šaltiniais, o muzikantai senuose įrašuose randa ne tik įkvėpimą, bet ir nusprendžia grįžti prie senesnių muzikos įrašymo formų, tokių kaip vinilas.

Pristatydama pirmąjį kūrinį, E. Visockaitė sako klausiusi jo savaičių savaites. Tai – atlikėjo Lainiaus, buvusio grupės „Rondo“ nario, dar žinomo kaip Laimontas Dinius, daina „Širdis“, pasirodžiusi 1985 m. Šiai, kaip ir kitoms to meto dainoms, būdinga paprasta estetika ir prasta įrašymo kokybė. Muzikos kritikė sako, kad tuo metu daina skambėjo labai moderniai, o dabar gali sužavėti tuo, kad yra gana dramatiška. Apžvalgininkė priduria nežinanti, kokio populiarumo sulaukė ši daina tuo metu, kai pasirodė, tačiau ji vargiai tapo tokiu šlageriu, kaip L. Diniaus kūrinys „Tau“ ar kitos grupės „Rondo“ dainos.

Kitas kūrinys, apie kurį kalba E. Visockaitė, yra grupės D.A.17 daina „Kas mes tokie? (Ne metalistai)“, sukurta 1987 m. Nors neaišku, ką reiškia grupės pavadinimo santrumpa, tačiau už viso to slypi žymus veikėjas Arnas Klivečka, tuo metu besipriešinęs visam roko ir metalo bumui, teigęs, kad gros tik sintezatoriumi.

Ši daina, pasak muzikos kritikės, ir yra apie pasipriešinimą ir subkultūras, net apie tapatybės paieškas. Be to, daina itin tinka dabartiniam laikotarpiui, nes joje sakoma, kad subkultūrų nėra ir neatsiranda. Tam, pastebi E. Visockaitė, įtakos padarė ir internetas – žmonės nėra skatinami su kuo nors tapatintis, o, norint tapti populiariam, reikia būti kritiškam.

Dar vienas kūrinys – grupės „Ramybės skveras“ daina „Grįžulo Ratai“. Apžvalgininkė pasakoja, kad ši grupė įkurta dviejų brolių iš Kėdainių, kurie net ir po 30 metų kuria apie save savotišką mitą. Dainą „Grįžulo Ratai“ E. Visockaitė atrado atsitiktinai, klausydama to, kas sena ir nekokybiškai įrašyta.

Muzikos kritikė pamini dar vieną, mažai žinomą grupę „Non Stop“ ir jos kūrinį „Akmuo“, išleistą 1985 m. Ši daina, pažymi pašnekovė, turi akivaizdžių sąsajų su puikiai visiems žinomu roko grupės „Europe“ hitu „The Final Countdown“, tačiau nėra kopija, nes „Europe“ savo dainą išleido metais vėliau – 1986 m.

Paklausta apie šioje ir kitose lietuviškose dainose dažnai pasitaikančius gamtos motyvus ar stichijas, E. Visockaitė juokauja, kad to kaltininkas yra Maironis, kuris taip stipriai paveikė poeziją, kad kūrėjai vis dar, net gyvendami miestuose, rašo apie gamtą ir naudoja jos motyvus. Tačiau, pabrėžia pašnekovė, šiuolaikinės grupės, kitaip nei ankstesnės, dainose nebesukuria pakankamo metaforinio krūvio. Taip gali būti dėl to, kad jaunieji kūrėjai bijo atsiverti, arba nėra to, kas juos šokiruotų, keltų nerimą, svarsto ji.

E. Visockaitė teigia, kad tema apie pamirštas dainas negali apsieiti be nostalgijos etalonu tapusios Džordanos Butkutės. Jos dainos „Man patinka taip gyventi“ tekstas yra atviras ir asmeniškas, todėl ji aktuali ir dabar. Pašnekovė sako, kad be D. Butkutės dainų apsieina retas vakarėlis, nes daug žmonių jos klausė būdami paaugliai, tad šios dainos vėl suskamba ir dabar.

Kaip popmuzikai atstovaujančią, bet pasižyminčią sudėtingiau sukomponuotais kūriniais, kritikė pristato grupę „Hiperbolė“ ir jos dainą „Laužai“, sukurtą 1983 m. „Hiperbolė“, teigia pašnekovė, priskiriama prie rimtosios kultūros ir nevertinama kaip „popsas“. Beje, tuo metu buvo labai mėgstamas aukštas vokalas, kuris dabar nėra madingas.

Kaip vieną iš pamirštų dainų, E. Visockaitė pristato grupės BIX kūrinį „Gimę čia“. Ji priduria, kad ši grupė vis dar geba sužibėti, o paskutinis jos albumas itin aukštos kokybės. Apžvalgininkę nustebino Sauliaus Urbonavičiaus-Samo parašyti dainų žodžiai, kurie yra socialiai angažuoti, kritiški ir kupini metaforų. Taigi, sako kritikė, grupė sugebėjo pakartoti tai, ką darė veiklos pradžioje, ir patobulinti. Šiais laikais, kai niekam nepavyksta sukurti geros roko muzikos ir parašyti puikių tekstų, tai yra nuostabu.

Kaip turinčią patikti klausytojams, E. Visockaitė pristato grupės „Kardiofonas“ dainą „Šliaužk į kopas“ iš albumo tokiu pačiu pavadinimu, pasirodžiusiu 1986 m. Šis albumas, pasak pašnekovės, tikras atradimas – jis pasižymi moderniu skambesiu ir turėtų patikti šiuolaikiniams klausytojams.

Muzikos apžvalgininkė, paklausta, ar svarbu išmanyti ankstesnės muzikos kontekstą, sako, kad tai nebūtina. Gyvendami postmodernizmo laikais, mes turime laisvę viską suprasti taip, kaip norime. Tad svarbiausia tai, pabrėžia ji, kad muzika paliečia sielą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...