captcha

Jūsų klausimas priimtas

Radijo ekskursijos: tarpukariu laikraščių redaktoriais buvo skiriami beraščiai žmonės

Už lietuvybės išsaugojimą XX a. pr. padėkoti reikia seniesiems vilniečiams, LRT RADIJUI sako architektė restauratorė Birutė Čibiraitė-Biekšienė. Tarpukariu, kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, buvo leidžiama steigti ir lietuviškas draugijas, ir laikraščius, bet juos greitai uždarydavo, tad žmonės ieškodavo būdų draudimus apeiti. „Spauda ėjo ir ėjo, nors uždarinėjo ir uždarinėjo. [...] Yra sąrašas visų lietuvių kalba ėjusių laikraščių. Nežinau, ar dabar JAV yra tiek spaudos, kiek tada buvo lietuviškos“, – kalba Vilniečių ainių klubo narė.
K. Pleitos nuotr.
K. Pleitos nuotr.

Šv. Mikalojaus bažnyčia – lietuvybės gaivinimo židinys

Tiek carinės Rusijos laikotarpiu, tiek tarpukariu, kai Vilniaus kraštas buvo Lenkijos dalis, lietuvybei labai reikėjo globos. Tie žmonės, kurie stengėsi prisidėti prie kalbos, papročių bei visos tautos išlikimo ir gyveno Vilniuje ir tuo metu, kai kiti lietuviai išvažiavo į smetoninę Lietuvą, yra vadinami senaisiais vilniečiais.

Architektė restauratorė ir Vilniečių ainių klubo narė Birutė Čibiraitė-Biekšienė pasakoja, kad Šv. Mikalojaus bažnyčia (seniausia mūrinė bažnyčia) buvo lietuvybės gaivinimo židinys. „Jau XIX a. veikėjai suprato, kad Lietuva pražus, jei niekas jos neglobos. Juk tada buvo carinė okupacija, o paskui – vokiečių, lenkų, sovietų“, – primena pašnekovė.

Bažnyčios kieme stovi Antano Kmieliausko sukurta granitinė skulptūra, vaizduojantį vyrą, per patvinusią upę nešantį vaikelį. Būtent taip vaizduojamas šv. Kristoforas – Vilniaus miesto globėjas. Šis paminklas kurtas kunigo Kristupo Čibiro, dirbusio vienintelėje lietuviškoje Vilniaus bažnyčioje, antkapiui. Sovietmečiu šios skulptūros nepavyko pastatyti ten, kur ir buvo sumanyta , todėl dabar ji stovi prie naujosios Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijos. Kunigas K. Čibiras žuvo 1942 m., ant klebonijos nukritus sovietų bombai.

„Visi Vilniaus lietuviai šioje bažnyčioje ėmė šliūbą. Kunigas K. Čibiras buvo mano senelio pusbrolis, tad, kai mano tėvas iš senojo Daugėliškio Švenčionių krašte atvažiavo į Vytauto Didžiojo gimnaziją mokytis, pirmiausia nuėjo pas kunigą, gavo paramos. Kunigas visą giminę globojo – ir savo šakos, ir ne savo. Ir mano brolis krikštytas šioje bažnyčioje“, – pasakoja B. Čibiraitė-Biekšienė.

Šv. Mikalojaus bažnyčioje mišios vyksta kiekvieną dieną. Mišios laikomos lietuvių kalba, ir šiandien tai – nieko keisto. Tačiau XX a. pr. tai buvo išskirtinis atvejis. Čia lietuviai rinktis pradėjo jau 1900 m. pabaigoje, nors bažnyčia buvo apleista, neveikianti, ir giedodavo lietuviškai. Vėliau ji buvo atiduoda lietuviams, suburtas choras, įsteigta mokykla, savitarpio pagalbos mokykla ir vaikų prieglauda. Iki 1939 m. Vilniuje tai buvo vienintelė bažnyčia, kur mišios skambėjo lietuvių kalba.

„Žmonės buvo įsikibę į tą bažnyčią ir kleboniją, – kalba architektė. – Be to, šalia jos 1907 m. buvo įsteigta ir dviklasė mokykla.“

Tikrieji vilniečiai – ne tie, kurie čia gimė ar augo

Einant Pranciškonų gatve buvusio Pranciškonų vienuolyno link, ant vieno pastato galima pamatyt paminklinę lentą, kurią už savo lėšas pakabino Vilniečių ainių klubas. Lentoje yra įrašas, kad šiuose namuose 1907–1924 m. veikė pirmoji Vilniuje legaliai įsteigta lietuviška pradinė mokykla, o 1908–1917 m. buvo įsikūrusi Lietuvių mokslo draugija, čia laikinai gyveno ir draugijos pirmininkas daktaras Jonas Basanavičius.

„Mokykloje buvo dėstoma lietuvių kalba, istorija, aritmetika, geografija, gamtos mokslas, braižyba, piešimas, dailyraštis, dainavimas, rusų kalba ir tikėjimas. Bet lietuviškai buvo mokoma tik lietuvių kalbos ir pirmoje klasėje matematikos, nes maži vaikai dar nesupranta. Visa kita vis tiek buvo dėstoma rusų kalba“, – pasakoja architektė.

Šv. Mikalojaus gatvėje esantį skverelį B. Čibiraitė-Biekšienė vadina „mūsų skveru“ – omenyje ji turi senųjų vilniečių skverą, kuris jau po poros metų turėtųbūti įkurtas Šv. Mikalojaus ir Ašmenos gatvių kampe. „Visi girdėjo, bet niekas nežino, kas tie senieji vilniečiai. Taip save vadino tie, kurie gaivino lietuvybę. Svarbiausia ši idėja, o ne tai, kad žmogus Vilniuje gimė, augo ar tėvai buvo čia“, – pastebi pašnekovė.

Šv. Mikalojaus ir Ašmenos gatvių kampe prie bažnyčios stovi kaštonas. B. Čibiraitė-Biekšienė sako, kad yra idėja šiame kampelyje įrengti vietą, skirtą įprasminti žmonių, kurie aukojosi ir dirbo dėl lietuvybės, veiklą: „Buvo sugalvotas didžiulis granito luitas, dangos, plokštės. Tik saugosime šaknis, kad medžiui nepakenktume. Ir viskas – suolų nebus, kitaip tuoj ateis alaus gėrėjų komanda. Kaip žinote, visi turi planšetinius kompiuterius, tad prieitų, paspaustų, ir gautų informacijos.“

Laikraščių redaktoriais specialiai paskirdavo beraščius žmones

Dominikonų gatvėje tarpukariu veikė Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas. Tai buvo Vilniaus krašto lietuviams ir jų organizacijoms atstovavęs politinis centras. Lietuvos lėšomis komitetas finansavo Vilniaus krašto lietuvių švietimą, periodinę spaudą, kitų organizacijų veiklą.

Kaip teigia B. Čibiraitė-Biekšienė, draugijas steigti buvo leidžiama, bet buvo labai daug priekabių: ieškojo, gal kas ką pasakė, gal kas ką padarė, o tada imdavo ir uždrausdavo. Su laikraščiais, kalba architektė, buvo taip pat, tik juos vieną dieną uždarydavo, o jie kone kitą dieną kitu pavadinimu išeidavo: „Praktiškai ten trys žmonės dirbdavo, laikraštį leisdavo. Spauda ėjo ir ėjo, nors uždarinėjo ir uždarinėjo. Todėl tiek ir tų pavadinimų... Yra padarytas sąrašas visų lietuvių kalba ėjusių laikraščių. Nežinau, ar dabar JAV yra tiek spaudos, kiek tada buvo lietuviškos.“

Viskas veikė legaliai, tačiau reikėjo ieškoti būdų, kaip negaišti laiko teismuose ir kitose institucijose. Todėl, pasakoja B. Čibiraitė-Biekšienė, redaktoriumi būdavo paskiriamas koks nors beraštis žmogelis. „Kai laikraštį uždaro, tas redaktorius eina į teismus, o šitie toliau savo darbą daro. Jie buvo vadinami zic redaktoriais, vietos užėmėjais“, – kalba architektė.

Toje pačioje gatvėje Dominikonų gatvėje veikė ir Marijos Šlapelienės lietuviškas knygynas. „Kadangi lietuvybę valdžia neigė, visur buvo pabrėžiama: lietuvių ligoninė, lietuvių knygynas, lietuvių komitetas, laikraščiai, teatras – visur pabrėždavo lietuviškumą“, – pastebi B. Čibiraitė-Biekšienė.

Kiekvienas pastatas gali papasakoti savo istoriją

Atminimo lentoje, kuriai leidimas dar negautas, senųjų vilniečių ainiai norėtų priminti apie Vilniaus gatvės 25 numeriu pažymėto pastato svarbą. Jame veikė lietuvių ligoninė, poliklinika ir Sanitarinės pagalbos draugija. Per 20 darbo metų joje gydėsi apie 300 tūkst. Vilniaus ir Vilniaus krašto žmonių. Po poros metų Lietuvos gydytojų sąjunga rengiasi švęsti savo 100 metų jubiliejų, o pradžių pradžia ir buvo ši Vilniaus krašto Sanitarinės pagalbos draugija.

Tiesa, virš vienų šio pastato durų lenta su užrašu „1927 m. vasario 16 d. čia mirė Lietuvos atgimimo patriarchas dr. Jonas Basanavičius“ yra, bet ji per aukštai, tad Vilniečių ainių klubas nori atminimo lentą pakabinti matomesnėje vietoje, sako pašnekovė.

Iš tiesų kiekvienas pastatas gali papasakoti savo istoriją, tik, kaip pastebi B. Čibiraitė-Biekšienė, su kuria išėjome pasivaikščioti po istorinį Vilnių, dauguma žmonių juo susidomi jau nugyvenę nemenką gyvenimo dalį: „Pradės domėtis, kai bus 60 metų. Kai man mama norėdavo ką nors papasakoti, sakydavau – ai, kada čia buvo, neįdomu. O dabar sėdžiu archyvuose, knisuosi...“

Tekstas parengtas pagal LRT RADIJO pasakojimų ciklą „Radijo ekskursijos“, transliuojamą kiekvieną vasaros trečiadienį 7 val. 45 min.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...