captcha

Jūsų klausimas priimtas

Panevėžio Bitlo kūryboje derėjo ir erotika, ir religija

Stasio Petrausko kūryboje gausu erotikos, o paminkle jis vaizduojamas sumazgytomis genitalijomis, tačiau pats dailininkas buvo religingas žmogus, kurį globojo Tėvas Stanislovas, LRT KLASIKAI pasakoja knygos „Stasys Petrauskas (1950–2010): Panevėžio Bitlas“ sudarytoja dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Anot jos, nors kiti dailininkai nepripažino šio menininko, tačiau jis žavėjo daugelį aplinkinių – visi spektakliai Panevėžio dramos teatre baigdavosi apsilankymu S. Petrausko namuose.
R. Rachlevičiūtės knygos „Stasys Petrauskas“ nuotr.
R. Rachlevičiūtės knygos „Stasys Petrauskas“ nuotr.

– Jus, kaip dailėtyrininkę, pirmiausia patraukė S. Petrausko asmenybė ar jo kūryba?

– Panevėžys tikrai negali pasigirti spalvingomis dailės pasaulio asmenybėmis. Šiame mieste S. Petrauskas buvo išskirtinis dailininkas – vienintelis, kuriam Panevėžio centre pastatytas paminklas. Tai rodo šio žmogaus svarbą Panevėžio miestui.

– Šiame mieste S. Petrauskas tikrai garsus, netgi pramintas Panevėžio Bitlu. Bet kitur Lietuvoje šis dailininkas nėra labai žinomas, nors jo palikimas išties nemažas.

– Palikimas nemažas, bet kaip reta išsklaidytas ir gana prieštaringas. Jo tapyba, kaip ir galima tikėtis iš savamokslio, buvo neorenesansinė, neoklasikinė. Tarp profesionalų irgi būna anachronistų, bet, kalbant apie S. Petrauską, reikia atsižvelgti į tai, kad jis buvo tikras marginalas.

Menininkas buvo nereikalingas tautodailės draugijai, nes jis paneigė tautodailininko, kaip menininko, principus. S. Petrauskas nenorėjo būti toks, kaip profesionalūs dailininkai. Jis nebuvo modernus, neatliepė  meno procesų, o stengėsi daryti taip, kaip žymieji klasikos meistrai.

Kaip jau minėta, S. Petrausko kūryba neorenesansinė, neoklasikinė. Kai kurie portretai nutapyti renesanso stiliumi, žmonės juose vaizduojami apsirengę senoviniais drabužiais. Rašytojas Kazys Saja netgi klausė, kodėl S. Petrauskas jį vaizduoja lyg didiką, taip prabangiai apsirengusį. Bet toks buvo S. Petrausko kūrybos tikslas – vytis, lygiuotis į pasaulinę dailės klasiką.

Mane patraukė savotiška S. Petrausko kūrybos mozaika. Joje buvo smagių piešinių su aiškiomis politinėmis aliuzijomis. Be to, didelę dalį S. Petrausko kūrybos sudaro erotiniai piešiniai. Erotinio pobūdžio tapyba – labai sudėtingas žanras, nes galima nesunkiai nuslysti į pornografiją ar karikatūrą, kaip kartais nutikdavo S. Petrauskui. Tai, kad jam pastatytame paminkle vaizduojamos į mazgelį surištos genitalijos, atskleidžia, jog erotika šiam žmogui buvo svarbi.

– Knygoje rašote, kad, nors S. Petrauskas buvo menininkas-chuliganas, jis buvo giliai tikintis, religingas žmogus.

– Kiekviena asmenybė turi įvairių savybių. Dažnai matome tik reprezentacinę žmogaus pusę, bet nežinome jo paslapčių, svajonių. S. Petrauskas neslėpė savo gyvenimo. Jis buvo talentingas erotinių piešinių autorius. Lietuvos dailėje erotinės kūrybos nėra daug, bet S. Petrauskui ši tema buvo labai svarbi.

– Galima paminėti, kad S. Petrauską globojo Tėvas Stanislovas.

– Tėvas Stanislovas globojo du „baisius“ vaikus, kuriuos reikėjo patraukti į Dievo pusę – S. Petrauską bei talentingą savamokslį skulptorių Rimą Idzelį. Jie buvo išskirtiniai dideliame tautodailininkų būryje –nepaklusnūs, pasišiaušę, nedorėliai. Būtent tokius nedorėlius Tėvas Stanislovas norėjo patraukti į savo pusę, nes, kaip žinome, Šventajame Rašte pasakyta, kad už vieną pasiklydusią avį duoda šimtą sveikų.

Tėvas Stanislovas globojo šiuos menininkus, parūpindavo užsakymų, kuriuos jie nuoširdžiai vykdydavo. S. Petrauskas piešė labai daug kopijų, o R. Idzelis sukūrė nuostabias stacijas Anykščių bažnyčiai. 2011 m. Panevėžyje pastatytą S. Petrausko paminklą taip pat sukūrė R. Idzelis.

– S. Petrauskas sovietinėje santvarkoje nugyveno 50 metų ir sugebėjo niekur nedirbti nė dienos.

– Veltėdžiavimas buvo laikomas dideliu nusikaltimu, todėl S. Petrauskas šliejosi prie Bažnyčios, kad gautų jos užsakymų. Bet, kaip jau minėjau, jis iš tiesų buvo giliai tikintis žmogus. Teko skaityti S. Petrausko gyvenimo apmąstymus, literatūrinius bandymus.

– Kokio žanro jo kūriniai?

– Įvairūs: sentencijos, pamokymai, pamokslai. Draugai prisimena, kad S. Petrauskas rašydavo pamokslus netgi kunigams. Jis tikrai turėjo Dievo dovaną pasakyti įtaigų žodį, kuris žmogaus širdyje sukeltų atgarsį. Neaišku, kiek klasių mokykloje baigė S. Petrauskas. Galbūt septynias. Vieni sako, kad S. Petrauskas gyvenime dorai neperskaitė nė vienos knygos, kiti – kad vienintelė jo knyga buvo Šventasis Raštas. Manau, jog šios knygos užtenka, kad žmogus įgytų išsilavinimą ir subręstų kaip asmenybė.

– Kodėl S. Petrauskas vadinamas Bitlu?

– Bitlai buvo Liverpulio, S. Petrauskas – Panevėžio proletaras. Yra išlikę nuotraukų, kuriose jis groja gitara, dainuoja. Anot dailėtyrininkės Pillės Veljetagos, S. Petrauskas buvo žmogus, kuris muzikavo intuityviai. Jis  nemokėjo anglų kalbos, bet, mėgdžiodamas fonetinį skambesį, tarsi dainuodavo bitlų dainas. Jis visko išmoko pats.

S. Petrauskas darydavo įspūdį savo kalbomis, išvedžiojimais, filosofavimais. Visi spektakliai ir gastrolės Panevėžio dramos teatre baigdavosi apsilankymu S. Petrausko namuose. Vilniečiams režisieriams, aktoriams, dailininkams atrodė neįmanoma išvažiuoti iš Panevėžio neapsilankius pas šį menininką. S. Petrauską visi vertino kaip dainininką. Įdomu, kad kalbėdamas jis mikčiodavo, bet dainuodamas – ne. S. Petrauskas pelnė kitų žmonių palankumą bei pripažinimą.

– Knygoje yra labai iškalbinga Algimanto Aleksandravičiaus daryta nuotrauka, kurioje S. Petrauskas užfiksuotas kartu su aktoriumi Laimonu Noreika.

– S. Petrauską ypač vertino aktorius L. Noreika, rašytojas K. Saja ir fotomenininkas A. Aleksandravičius. S. Petrauskas vaikščiojo ilgais plaukais, su ilgu odiniu lietpalčiu ir džinsais. Nuvykęs į sąjunginę liaudies meno parodą, menininkas nuėjo pasižiūrėti, kaip atrodo Raudonoji aikštė, bet milicininkai jo neįleido dėl išvaizdos.

Tarp bitlo ir hipio galima dėti lygybės ženklą. Ir vienas, ir kitas simbolizuoja laisvę. Toks buvo S. Petrauskas, nebijojęs nevaržomai kalbėti, elgtis, nepaisyti nustatytų taisyklių. Todėl daugelis žmonių, lankydamiesi jo dirbtuvėje ar namuose, nusimesdavo kaukes, pasijusdavo laisvi, suprasdavo, ko jie nori ir siekia. Tai buvo tarsi laisvės sala, kurioje žmonės galėjo užmiršti valdžią, santvarką ir t. t.

Lankytis pas S. Petrauską mėgo ne tik menininkai, bet ir gydytojai, teisininkai. Tarp apsilankiusių yra ir buvusių bei dabartinių Seimo narių. Daugeliui aplinkinių S. Petrauskas padėjo išreikšti save, suvokti, ko žmogui reikia. Jis buvo žmogus, netilpęs į jokius rėmus ir negalėjęs paklusti jokioms taisyklėms.

– Kokią įtaką S. Petrausko kūrybai turėjo santvarkų pasikeitimas?

– Politiniai įvykiai nedarė įtakos jo asmenybei. Nors S. Petrauskas džiaugėsi pokyčiais, bet jį stebino, kad aplinkiniai ėmė laisviau elgtis, kalbėti, viešai išpažinti savo tikėjimą. S. Petrauskas tai darė visąlaik.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...