captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pabėgėlių kasdienybė Libane: lūšnos, nelegalus darbas ir sekso vergovė

Libane pabėgėliai iš Sirijos gyvena varganose lūšnose, už kelis eurus per dieną nelegaliai dirba sunkius darbus žemės ūkyje bei statybose, o moterys verčiamos sekso vergėmis, LRT RADIJUI sako portalo 15min.lt žurnalistas Paulius Ramanauskas. „Nors Libano klimatas šiltas, žiemos būna gana atšiaurios. Kai sninga ir lyja, palapinės tiesiog skęsta. Žmonės pasakojo, kaip keliasi naktį ir semia vandenį, kad nepaskęstų ir galėtų išsimiegoti“, – pasakoja Libane viešintis žurnalistas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

– Kaip apibūdintumėte situaciją Libane?

– Situacija Libane labai skiriasi nuo situacijos Europoje. Į Europą vyksta žmonės, kurie gali sau tai leisti – turi pakankamai pinigų kelionei, taip pat moka užsienio kalbų, kad galėtų susišnekėti Europos valstybėse. Čia pabėgėliai visai kitokie – skiriasi ne tik jų išvaizda, bet ir mąstymas. Daugelis sirų galvoja, kad, atvykę į Libaną, panašios kultūros kaimyninę šalį, jie bus priimti labai svetingai. Bet taip tikrai nėra – norint čia įsikurti, kyla daug problemų, kurios tęsiasi ne vienerius metus.

Sirai negali gauti vizos, reikalingos norint gyventi Libane, ar juolab pabėgėlio statuso. Todėl daugelis jų įstringa pabėgėlių stovyklose ir ten praleidžia metų metus. Kelių šimtų kvadratinių metrų plote jiems tenka praleisti ne tik visą dieną, bet ištisus metus. Viena moteris sakė, kad stovykloje ji praleido penkerius metus. Mes negalėjome tuo patikėti. Moteris pasakojo, kad jos vyras rado darbą, todėl jis gali išvažiuoti ir bent trumpam ištrūkti, bet ji visą laiką praleidžia namuose ir nemato nieko, išskyrus savo palapinę.

Toji palapinė yra lūšna, pastatyta iš visiškai nebenaudojamų (galbūt išmestų) medžiagų, pagalių, reklaminių stendų. Nors Libano klimatas šiltas, žiemos būna gana atšiaurios. Kai sninga ir lyja, palapinės tiesiog skęsta. Žmonės pasakojo, kaip keliasi naktį ir semia vandenį, kad nepaskęstų ir galėtų išsimiegoti. Teko bendrauti su šeima, kurios vaikas žuvo, žiemą negalėdamas pakelti sunkių gyvenimo sąlygų. Tokios istorijos labai panašios.

– Kiek Libane gyventojų ir kiek iš jų yra pabėgėliai?

– Libane gyvena apie 4 mln. žmonių. Skaičiuojama, kad šalyje gyvena apie 1 mln. sirų, nors daugelis teigia, kad jų yra daugiau. Tiksliai to suskaičiuoti neįmanoma, nes dauguma sirų Libane laikomi nelegalais. Tie, kurie turi pinigų, kas tris mėnesius gali prasitęsti vizą. Bet jie laikomi turistais, o ne pabėgėliais, kurie galėtų nusipelnyti bent šiokių tokių garantijų. Tai reiškia, kad jie negali dirbti, o jei dirba, daro tai nelegaliai. Jų darbas labai blogai apmokamas. Už fiziškai sunkų visos dienos darbą jie gauna vos keletą eurų. Pabėgėliai dažniausiai dirba pagalbinius darbus žemės ūkyje bei statybose.

Vienas 19 metų vaikinas, neturėdamas kito pasirinkimo, pradėjo dirbti nelegaliai. Nežinodamas, kaip elgtis su elektra, jis tapo elektriko asistentu. Dirbant elektra jį nutrenkė ir labai sunkiai sužeidė, nudegino visą kūną. Kai su juo šnekėjome, buvo praėjusios kelios savaitės nuo incidento, bet žaizdos tebekraujavo ir vaikinas vos galėjo kalbėti. Žmonės ryžtasi bet kam, kad tik galėtų užsidirbti šiek tiek pinigų ir taip išgyventų. Libaniečiai tuo naudojasi – samdo pabėgėlius tokiems darbams, kurių patys nenorėtų imtis.

– Papasakokite detaliau apie išnaudojimo atvejus?

– Pastebėjome, kad šalia Libano sostinės Beiruto įsikūrusiame Džunijos mieste labai daug naktinių klubų ir lošimo namų. Tada prisiminiau vieną Libano spaudoje plačiai nušviestą istoriją apie sirių išnaudojimą. Mes nusprendėme tuo pasidomėti, bet tą naktį nesiryžome išlipti iš mašinos, nes vieta atrodė gana pavojinga.

Atvažiavome kitą dieną. Gėlių pardavėjo paklausėme, kur galėtume rasti sirių. Iš pradžių jis pamanė, kad mes, kaip klientai, tiesiog ieškome prostitučių, todėl visai nenustebo ir papasakojo, kaip rasti viešnamį. Kai ten atvažiavome, viešnamis jau buvo uždarytas – policija kartu su žurnalistais jį surado ir atskleidė šią  istoriją. Tame viešnamyje kaip sekso vergės buvo laikomos 75 sirės.

Naktinis jų darbas su klientais buvo vertinamas griežtai. Moterys būdavo kankinamos kiekvieną kartą, jei deramai neatlikdavo savo pareigų. Kankinimai būdavo patys įvairiausi – nežinau, ar verta juos minėti. Suteneriai bausdavo merginas net už tai, kad jos pamiršdavo nusilakuoti nagus. Už šį „prasižengimą“ jos sulaukdavo smūgių – dažniausiai į kojas, o ne viršutinę kūno dalį, nes tai pakenktų darbui.

Penkioms merginoms pavyko pabėgti, jos kreipėsi į policiją. Policija kreipėsi į žurnalistus, kad šios istorijos nepavyktų užgniaužti – Libane labai daug korupcijos. Istoriją plačiai nušvietė spauda, ir viešnamis buvo uždarytas. Bet žurnalistė, atskleidusi bei aprašiusi šią istoriją ir iki šiol ją stebinti teisme, pasakojo, kad tokių atvejų gali būti labai daug. Jie gali būti neatskleisti būtent dėl to, kad Libane gyvena maždaug milijonas pabėgėlių. Esant tokiam žmonių skaičiui, išnaudojimo atvejų taip pat labai daug, todėl policijai, žurnalistams ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojams labai sunku juos užfiksuoti ir atskleisti.

– Minėjote, kad Libano valdžioje daug korupcijos. Ar tai gali būti viena priežasčių, kodėl šalies valdžia nemato reikalo padėti pabėgėliams?

– Manau, kad atsakyti į šį klausimą labai sudėtinga. Motyvai gali būti labai įvairūs. Manau, kad Libanas nepajėgia padėti tokiam dideliam žmonių skaičiui. Libanas turėjo problemų dar iki pabėgėlių krizės, pavyzdžiui, netgi sostinės gyventojams trūksta elektros, vandens ir kitų patogumų. Todėl nieko keisto, kad šaliai sunku pasirūpinti pabėgėliais iš Sirijos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...