captcha

Jūsų klausimas priimtas

Patarė, kaip greitai ir nesunkiai išmokti važiuoti riedučiais

Mokytis važiuoti riedučiais geriausia pradėti ant kilimo ar žolės, o vėliau, įgijus patirties, galima drąsiai važinėti ir su fotoaparatu rankoje, LRT RADIJUI sako riedučių entuziastas Algimantas Šiukšta. „Nuo vaikystės mėgau pačiūžas, tad išmokti važinėti riedučiais nebuvo sunku. Riedučiams reikia kitų įgūdžių, bet, jei pagrindus įgijote čiuožinėdamas pačiūžomis, išmokti važiuoti riedučiais nesunku“, – teigia jis.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

– Lietuvoje riedučiai paplito tik prieš 20 metų, bet jūs važinėjate jau 30 metų. Kaip atradote šį pomėgį ir iš kur gavote pirmuosius riedučius?

– Nupirkome vaikams tikrai brangius, bet patikimus riedučius. Tada vaikai buvo maži, bet tikėjausi, kad jiems paaugus galėsime važinėti kartu. Važiuoti riedučiais pirmas išmoko tėvelis.
– Lietuvoje išpopuliarėjus riedučiams, jais dažniau važinėjo vaikai?

– Tada gyvenau Pašilaičiuose, ir vienintelė gerai išasfaltuota aikštelė buvo prie „Sostenos“ autocentro. Ten rinkdavosi vaikai ir jie labai įdėmiai stebėjo, kaip man sekasi mokytis. Iš pradžių vaikai juokdavosi, patarinėdavo, bet po poros mėnesių aš pradėjau juos mokyti. Mums puikiai sekėsi.

– Pamenate, kaip atrodė pirmieji jūsų riedučiai?

– Aš vis dar juos turiu ir galiu jais važinėti. Pirmieji riedučiai buvo brangūs, tvirti ir patikimi.

– Ar jie skiriasi nuo dabartinių riedučių?

– Jie labiau spausdavo kojas, todėl su jais negalėdavau važinėti taip ilgai, kaip su dabartiniais riedučiais. Šiais laikais gaminami daug geresni riedučiai.

– Kaip išmokote važinėti riedučiais?

– Nuo vaikystės mėgau pačiūžas, tad išmokti važinėti riedučiais nebuvo sunku. Riedučiams reikia kitų įgūdžių, bet, jei pagrindus įgijote čiuožinėdamas pačiūžomis, išmokti važiuoti riedučiais nesunku.

– Daugelis mano, kad suaugusiam žmogui net neverta to mokytis.

– Tokia situacija man gerai žinoma. Vingio parke matau besimokančius važinėti vaikus, padedu jiems. Tada pasiūlau išmėginti riedučius jų tėvams. Jie atsako: „Man jau 30 metų, ką jau čia!“ Nueiname iki nuomos punkto, ir per valandėlę ar pusantros mamytė arba tėvelis pradeda važiuoti.

– Kokių įgūdžių tam reikia?

– Važiuoti riedučiais lengviausia sportininkams, šokėjams, t. y. tiems, kurie moka valdyti savo kūną. Tokį žmogų paimi už parankės ir po kelių žingsnių matai, kad jis greitai išmoks važiuoti riedučiais. Kitiems sekasi sunkiau, bet išmokti gali kiekvienas.

– Skaičiau, kad pradėti mokytis geriausia ant žolės.

– Norint priprasti prie riedutininko batų, reikia truputį pavaikščioti neslidžiu paviršiumi, pavyzdžiui, kilimu arba žole. Apsiavusi aukštakulniais, mergaitė iš pradžių jaučiasi nepatogiai. Taip ir su riedučiais – prie jų reikia priprasti. Po penkių vaikščiojimo žole minučių jau galima atsistoti ant kietos dangos.

– Taip pat reikia išmokti saugiai kristi.

– Tai irgi labai svarbu. Važinėjant riedučiais, būtinos apsaugos. Taip pat rekomenduoju dėvėti šalmą.

– Dabar jau važinėjate be apsaugų?

– Aš visada važinėju su apsaugomis, bet be šalmo. Būtų sunku išvardyti visas situacijas, į kurias gali pakliūti. Apsaugos man tikrai daug padėjo.

– Važinėjate jau 30 metų. Dažnai tenka griūti?

– Dabar griūvu labai retai, bet pradžioje būdavo visko. Pasitaikydavo ir žaizdelių.

– Kokios tos situacijos ir ko reikėtų vengti?

– Svarbiausia negalvoti, kad viską labai gerai mokate. Kiekvieną situaciją reikia vertinti atsargiai. Mieste važinėti riedučiais galima tik gerai išmokus. Mokytis važiuoti riedučiais reikia saugiose aikštelėse, pavyzdžiui, Vingio parke, kieme, akligatviuose. Vakarais, kai nėra automobilių judėjimo, galima važinėti riedučiais automobilių stovėjimo aikštelėse.

– Važiuoti riedučiais pradėjote mokytis jau būdamas suaugęs. Ar nebijojote, kad esate tam per senas?

– Ne. Tikrai žinojau, kad išmoksiu. Tiesa, vienąkart Pašilaičių žiedu leidausi į pakalnę ir supratau, kad sunkiai suvaldysiu įsiriedėjusius riedučius, todėl teko lėkti į žolę. Kritęs supratau, kad manęs tyko pavojai. Bet, gerai įvaldęs riedučius, galiu važiuoti per kelio bortus, laiptais, peršokti atvirus šulinius ir t. t. Vykstant į užsienį, mano rankose visada būna didelis ir sunkus fotoaparatas. Jaučiuosi saugiai, nes žinau, kad niekada jo nesugadinsiu.

– Važinėdamas riedučiais, jūs dar ir fotografuojate?

– Į užsienį vykstu dažnai. Mane lydi du palydovai – fotoaparatas ir riedučiai.

– Esate žygių riedučiais tarp Vilniaus ir Klaipėdos pradininkas. Kaip kilo ši idėja?

– Mintis kilo beieškant kelių, kuriais galėčiau važinėti. Riedučiais važinėdavau gatvėmis, ir nusprendžiau pradėti keliauti. Įkalbėjau šeimyną, ir susiruošėme žygiui į Klaipėdą.

– Kiek truko ši kelionė?

– Išvažiavau penktadienį septintą valandą ryto. Mane automobiliu lydėjo šeima. Sekmadienį vakare buvau Klaipėdoje.

– Ar keliu važiavote greitai?

– Taip. Bandžiau susitarti su kelininkais ir gauti leidimą, bet man griežtai neleido. Tada aš pats sau pasižadėjau, kad važiuosiu kelkraščiu. Bet nepasisekė – kelkraščiuose daug šukių, šiukšlių, vinių ir t. t. Jos labai smulkios – akis jų nemato, bet riedučiai jaučia. Teko važiuoti keliu, pridengtam automobilio.

– Ar skaičiavote, kokiu greičiu važiuojate riedučiais?

– Nuo kalno – apie 40 km/h greičiu, įprastai – apie 20 km/h.

– Ar riedučiai – sudėtingas sportas? Jie turi puikias galimybes tapti olimpine sporto šaka.

– Riedučiai yra nuostabi sporto šaka, puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Sunkiausias etapas buvo, kai važiuodavau gatve ir visi į mane žiūrėdavo. Tai mane labai varžydavo. Bet vėliau įpratau ir dabar jaučiuosi šauniai.

– Galbūt dabar aplinkiniai į jus taip nebežiūri, nes jiems tai tapo įprasta?

– Jei važiuoju ir elgiuosi gražiai – sustoju prie šviesoforų, praleidžiu kitus žmonės – aplinkiniai vis tiek atkreipia dėmesį. Mane tai džiugina.

– Daug kalbama apie dviratininkų kultūrą, bet labai svarbi ir riedutininkų kultūra.

– Riedutininkas turėtų būti džentelmenas, pavyzdys kitiems. Jis privalo sustoti degant raudonai šviesai, praleisti neįgalų praeivį.

– Kartu su žmona riedučiais apkeliavote nemažą dalį Europos, taip pat Sidnėjų, Niujorką. Kokie jūsų įspūdžiai?

– Įspūdžiai labai geri. Niujorke riedučius radau sendaikčių turgelyje. Nors buvome su draugais, atsiskyriau nuo kompanijos. Važinėdamas riedučiais, pamačiau dešimt kartų daugiau, nei galima pamatyti vaikštant pėsčiomis. Supratau, kad riedučiai yra puikus turistavimo būdas, išskyrus nebent kalnuotus miestus.

– Niujorke ar Sidnėjuje į jus nebuvo nukreipta tiek daug žvilgsnių kaip Lietuvoje?

– Riedutininkų ten daugiau, ir žmonės į juos reaguoja labai natūraliai. Tik Azijos šalyse esi stebimas labiau.

– Ar Sidnėjus ir Niujorkas labiau pritaikyti riedutininkams nei Lietuvos miestai?

– Taip. Lietuvoje įrenginėjami dviračių takai, bet jie nepritaikyti riedučiams. Jie dažnai padaryti iš betoninių trinkelių, kurios turi griovelius, todėl jautiesi lyg važiuodamas tarka. Įrenginėjant dviračių takus, reikėtų atkreipti dėmesį ir į riedutininkų poreikius.

– Lietuvoje susikūrusi riedutininkų bendruomenė. Kas yra jos nariai?

– Ši bendruomenė labai aktyvi. Jos nariu gali būti kiekvienas, norintis tapti riedutininku. Kad taptum riedutininku, visų pirma reikia pabandyti, pasimokyti, o tai galima drąsiai padaryti Vingio parke, kuriame veikia riedučių nuomos punktai. Atėjęs gali išsinuomoti riedučius keletui valandų ir per jas iškart pajusi, ar šis užsiėmimas tave traukia, ar ne. Nebūtina pirkti riedučių užsimanius jais pavažinėti – juk tau tai gali ir nepatikti.

Yra mokyklėlių, kuriose entuziastingi riedutininkų klubo nariai nuoširdžiai ir atsidavę moko važinėti riedučiais. Šie mokytojai turi užsienyje gautus sertifikatus. Žmonės, norintys važinėti riedučiais, gali tapti šio klubo nariais.

– Ko reikia, norint tapti sertifikuotu riedutininku?

– Visų pirma reikia gerai mokėti važiuoti riedučiais. Užsienio klubuose būna komisijos, kurios išduoda sertifikatus. Norint gauti tokį sertifikatą, reikia ne tik mokėti važinėti riedučiais, bet ir mokėti užsienio kalbą bei turėti psichologijos pagrindus, kad neįžeistum vaiko, mokėtum su juo dirbti, bendrauti su tėveliais, gebėtum parodyti judesius, reikalingus važiuojant riedučiais.

– Riedučiai Lietuvoje populiarėja?

– Riedučiai populiarėja kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Daug jaunų žmonių, vaikų, netgi suaugusiųjų stojasi ant riedučių. Jiems tai patinka. Galbūt mūsų šalyje orai nelabai tinkami riedučių sportui. Tačiau šiltesnės dienos yra puikus metas važinėti riedučiais.

– Kokiu metų laiku jūs pradedate ir baigiate važinėti riedučiais?

– Pradedu važinėti gegužę, o baigiu prasidėjus šalnoms. Svarbu, kad danga būtų sausa. Važinėjant šlapia danga, gaila riedučių, nes kartu su vandeniu į jų guolius pakliūva dulkių, ir riedučiai pradeda blogai suktis, girgždėti. Per lietų nevažinėju.

– Ar važinėjant riedučiais dirba visos raumenų grupės? Ar riedučiai gali pakeisti sporto klubą?

– Kol nesi išmokęs, važiuodamas riedučiais jautiesi lyg kilnodamas štangą. Išmokus tai tampa paprasta ir jautiesi labiau šokėjas nei sunkumų kilnotojas. Visas kūnas atsipalaiduoja – tikrai nereikia daug energijos. Galbūt labiau pavargsta kojos, pėdos, bet taip būna tik po pusdienio važiavimo. Pėsčias pavargsti daug greičiau nei važiuodamas riedučiais.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...