captcha

Jūsų klausimas priimtas

Paaiškino, ko „afišuodamasi“ siekia LGBT bendruomenė

Lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių žmonių (LGBT) bendruomenė nori atkreipti dėmesį į jai kylančias problemas, o ne atskleisti intymius savo tapatybės aspektus, LRT RADIJUI sako Lietuvos gėjų lygos žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Raskevičius. „LGBT žmonės užauga net nesusidurdami su jokia arba susidurdami tik su neigiama informacija, bet vis tiek ta tapatybė egzistuoja. Tad, kalbėdami apie šią problemą ir LGBT jaunimui, vaikams bei paaugliams [...] siųsdami žinutę, kad šiuo aspektu viskas jiems yra gerai, tikrai padėtume jiems tapti visaverčiais piliečiais“, – teigia T. Raskevičius.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

– Kai kurie žmonės sako, kad yra tolerantiški LGBT, bet nenorėtų, kad jų vaikai būtų homoseksualūs. Ar tai galima vadinti tolerancija?

– Mūsų viešojoje erdvėje labai dažnai girdimas pasakymas „esu tolerantiškas, tačiau...“. Ir, kai jau prasideda „tačiau“, galima daryti išvadą, kad tolerancijos arba žinių apie šią socialinę grupę tam žmogui šiek tiek trūksta. Replikuojant į argumentą, kad tai yra blogas pavyzdys jaunajai kartai, reikėtų įsisąmoninti, kad visi LGBT žmonės užaugo tradicinėse šeimose ir matė vienokių ar kitokių formų tradicinį modelį, kuris mūsų visuomenėje yra dominuojantis. Tačiau jų vis tiek tokia tapatybė (ar tai būtų seksualinė orientacija, ar lytinė tapatybė), todėl reikia daryti išvadą, kad vis dėlto tai – žmogaus prigimtis. Taigi tai nėra pavyzdys ar kažkokia neigiama propaganda – tiesiog tokia mūsų įvairovė ir realybė.

– Labai dažnai sakoma „miegamajame jie tegul daro tai, ką nori, bet nereikia eiti į gatves ir afišuotis“. Ar teisybė, kad LGBT žmonės Lietuvoje taip jau afišuojasi gatvėse?

– Socialinis matomumas, kuris per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje LGBT bendruomenės atžvilgiu yra labai padidėjęs, yra labai pozityvus reiškinys, nes mūsų visuomenė pradeda kalbėti apie šią problemą. LGBT bendruomenės vadinamasis „afišavimasis“ nėra noras kažką parodyti ar atskleisti kažkokius intymius savo tapatybės aspektus – tai tiesiog noras atkreipti visuomenės dėmesį, kad ši socialinė grupė susiduria su tam tikrais iššūkiais ir problemomis.

Viešos informacijos poreikis svarbus ne tik plačiajai visuomenei, kuri yra heteroseksuali, bet ir LGBT paaugliams ir vaikams, kurie augdami susiduria su nemenkais iššūkiais, nes savo aplinkoje galbūt nemato ir negirdi pozityvios informacijos, girdi tik neigiamus komentarus. Todėl kalbėti apie tai viešojoje erdvėje pozityviai arba net neutraliai yra labai siektinas ir pageidautinas reiškinys.

– Bet kai kurie galėtų sakyti, kad tai netinkamos informacijos propaganda.

– LGBT žmonės užauga net nesusidurdami su jokia arba susidurdami tik su neigiama informacija, bet vis tiek ta tapatybė egzistuoja. Tad, kalbėdami apie šią problemą ir mūsų LGBT jaunimui, vaikams bei paaugliams sudarydami tokias sąlygas, siųsdami tokią žinutę, kad šiuo aspektu viskas jiems yra gerai, tikrai padėtume jiems tapti visaverčiais visuomenės piliečiais ir susidurti su mažesniais iššūkiais, negu jie susiduria dabar.

– Turime nemažai pavyzdžių ir Lietuvoje, kai žmonės net nusižudo dėl to, kad aplinka jų nepriima. Kokią žinutę reikėtų pasiųsti manantiems, kad būti homoseksualiam yra blogai?

– Reikėtų apsidairyti aplink – tokių žmonių yra visur ir buvo visą laiką. Mes, kaip visuomenė, ne kaip bendruomenė, turime suprasti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis yra vertingas, o seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės aspektas yra iš privataus žmogaus gyvenimo srities, todėl neturi jokios įtakos žmogaus socialinės integracijos ir socialinės raidos tendencijoms. Taigi jei mes, atsižvelgę į dabartines demografines tendencijas ir emigracijos mastą, sudarytume palankias socialines sąlygas Lietuvoje gyvenantiems žmonėms būti tuo, kuo jie nori būti, tiesiog sukurtume daug geresnį socialinį klimatą. Tai labai paprasta žinutė.

– Tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių, interseksualių asmenų organizacija paskelbė ataskaitą, kurioje įvertintos 49 Europos valstybės. Lietuva prieš keletą metų buvo 31 vietoje, o šiemet – 39-oje. Taigi mūsų situacija prastesnė negu buvo anksčiau. Kas tai lėmė?

– Komentuojant „vaivorykštės indekso“ rezultatus, reikia pasakyti, kad situacija Lietuvoje faktiškai neblogėja – ji tikrai gerėja ir, sakyčiau, visuomenės požiūris per pastaruosius metus kito į teigiamą pusę. Kodėl prastėja Lietuvos rezultatas? Iš esmės tik todėl, kad kitos šalys labai kryptingai ir sparčiai juda į priekį, o pas mus instituciniu ir įstatymų lygmeniu kol kas niekas nevyksta.

Šis indeksas visų pirma vertina teisinę bazę, kaip įstatymais užtikrinamos LGBT asmenų pilietinės ir politinės teisės. Deja, reikia konstatuoti, kad nuo to laiko, kai įstojome į Europos Sąjungą, jau gerą dešimtmetį, nebuvo priimta jokių pozityvių įstatymų, kurie leistų pagerinti LGBT asmenų padėtį. Netgi pastebima priešinga tendencija, nes šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime užregistruotos ir svarstomos aštuonios atvirai homofobinės ar transfobinės įstatymų iniciatyvos. Tai reiškia, kad mūsų politikai ne tik nesprendžia šios bendruomenės socialinių problemų, bet siekia jas dar labiau paaštrinti.

– Kurie įstatymai galėtų pagerinti Lietuvos vietą šiame reitinge?

– Mūsų organizacija stengiasi identifikuoti tris prioritetines sritis. Pirma sritis – nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešojo informacijos poveikio įstatymo nuostatų, kurios atvirai diskriminuoja LGBT asmenis, panaikinimas. Kitaip šį įstatymą mes vadiname homoseksualumo propagandą draudžiančiu įstatymu. Antras aspektas – teisės į lyties keitimą Lietuvoje sureguliavimas, nes dabar Lietuva – vienintelė Europos valstybė, kurioje ši procedūra nėra niekaip de facto ar de jure reglamentuojama. Ir trečias aspektas – skatinti visuomenės diskusiją ir galiausiai sureguliuoti bazę dėl tos pačios lyties porų santykių teisinio pripažinimo.

– Paskelbtas projektas, kuriame žmonės dalijasi savo asmenine patirtimi, kuri dažnai yra labai skaudi. Ar tai rodo, kad vis dažniau tokie žmonės Lietuvoje išeina į viešumą?

– Vienareikšmiškai taip. Mūsų kolegų pradėta iniciatyva apie šias labai jautrias ir gyvenimiškas patirtis, apie LGBT asmenis Lietuvos visuomenėje yra sveikintina ir labai jautri, sveikinu tuos žmones už drąsą ir pasiryžimą. Reikia pasakyti, kad tie žmonės, kurie atsiskleidžia, dažniausiai yra jauni. Bet LGBT bendruomenę sudaro ne tik jauni žmonės – joje yra ir pakankamai žymių bei visuomenėje aktyviai veikiančių piliečių, tik jie kol kas tyli. Manau, kai pradėsime vadinamąją atsikleidimo bangą, kai kiekvieno LGBT bendruomenės nario pareiga taps viešai pasisakyti, kad jis yra LGBT ir tokiu būdu griauti stereotipus, būtent tada ir pajudėsime vis jėga.

– „Baltic Pride“ į Vilnių grįžta birželį: vėl kils didžiulis šaršalas, šimtai, o gal net tūkstančiai pareigūnų bus dislokuoti Vilniaus gatvėse. Ką pasakytumėte tiems, kurie eina iš proto ir kritikuoja LGBT žmones, kurie organizuoja tokius renginius?

– Tiesiog juos pakviesčiau atvykti į tą renginį ir pamatyti, kad tai tiesiog taiki, spalvinga, džiugiai nusiteikusių žmonių minia. Vis dėlto reikia pastebėti, kad šiais metais viešojoje erdvėje opozicijos „Baltic Pride“ renginiui daug mažiau nei anksčiau. Tai mums leidžia daryti prielaidą, kad situacija Lietuvoje smarkiai gerėja. Galiausiai reikia pripažinti, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, tad žmonės gali turėti oponuojančias ir netgi kardinaliai oponuojančias nuomones bei jas reikšti. Tik būtų gerai, kad mes mokėtume tas nuomones reikšti be smurto ir gerbdami vienas kitą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...