captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ilgametis LRT RADIJO darbuotojas: šiandienines radijo laidas vertinčiau devynetu

Džiaugiuosi, kad Lietuvos radijo laidos yra kokybiškos ir populiarios, nes jos – auklėjamoji priemonė jaunimui, LRT RADIJUI teigia ilgametis jo darbuotojas Zenonas Bilevičius. Prieš 70 metų radijuje dirbti pradėjęs Z. Bilevičius džiaugiasi, kad šiais laikais radijo darbuotojams nebetenka vargti su sudėtinga technika.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

– Pone Bilevičiau, prieš 70 metų, 1946 m. vasarą, Jūs atėjote į Lietuvos radiją, kuriam tada buvo tik 20 metų, o šiemet minime jo 90-metį. Kaip tuomet atrodė radijas?

– Kai atėjau 1946 m. birželio 15 dieną, įsikūrėme Gedimino prospekte, kuris tada vadinosi Lenino prospektu. Turėjome koncertinę ir kamerinę studiją bei dvi diktorių studijas. Studijose stovėjo dviejų postų plokštelių grotuvas. Plokšteles leisdavo patys pranešėjai, o mes, techninis personalas, sėdėjome aparatinėje. Mūsų darbas buvo tik reguliuoti garsą.

– O kas išmokė pranešėjus leisti plokšteles?

– Ten, laboratorijoje, jau dirbo inžinierius. (Skyriaus vadovas buvo Antanas Morkūnas.) Jie, senieji inžinieriai, (mes juos dar vadindavome „smetoniniais“) ir išmokė leisti plokšteles. Tai, be abejo, nebuvo sudėtinga, bet faktas, kad jie atliko šią pareigą. Jie dirbdavo dviese – vienas skaito, o kitas paleidžia.

Dar buvo „tonfilmas“ – filmas, kuris turėjo tik garso takelį, bet jame nebūdavo vaizdo. Turėjome kino mechaniką, kuris paleisdavo tuos garsinius filmus. Daugiau technikos neturėjome. Koncertinėje studijoje turėjome du mikrofonus, per kuriuos transliuodavome. Komitete dar buvo simfoninis radijo orkestras, choras. Orkestrui vadovavo Abelis Klenickis, chorui – Antanas Gimžauskas. Jie repetuodavo ir eidavo į gyvo garso koncertus.

[...]

– 1960 m. mūsų radijas iš Vilniaus miesto centro persikėlė į Simono Konarskio gatvę, kur ir šiandien gyvename. Ar tiesa, kad šis pastatas buvo visiškai nenumatytas radijui ir televizijai, o visai kitoms reikmėms?

–  Tas pastatas buvo statytas kurčiųjų ir nebylių mokyklai. Šalia stovėjo (ten, kur dabar yra naujas kelias, to kelio dar nebuvo, tik takas) medinė kurčiųjų ir nebylių mokykla. Buvo pastatytas naujas pastatas – jis buvo beveik baigtas, vyko vidaus įrengimo darbai. Iš jų tą pastatą atėmė ir atidavė radijui ir televizijai.

[...]

Mes turėjome įrašus, o visa, kas ėjo į eterį, priklausė Ryšių ministerijai. Visa tai perėmėme, ir pradėjome kurtis Konarskio gatvėje. Kai reikėjo pradėti dirbti, labai didelį darbą padarė Juozas Radzevičius. Kai mums reikėjo persikelti, jis sakė, kad [į eterį] išeisime šeštą valandą, nes viskas buvo jau paruošta. Aš dėl viso pikto pasiūliau – reikia pirmininko prašyti poros valandų rezervo. Jis sutiko, kad programą pradėtume vėliau, bet ją pradėjome lygiai šeštą. Kaip sakoma, dirbome galingai.

Tada tikrai neturėjome tokios technikos, kokią turime dabar. Mums davė tik tokią aparatūrą, kuri jau buvo nurašyta, kurios daugiau negamindavo. Nemažai vargo turėjome su tokiais magnetofonais. Vėliau gavome vieną čekišką magnetofoną, dar vėliau – vengrišką. Pradėjome juos kaitalioti.

Galiausiai pavyko gauti keturias aparatines. Aukščiausiai valdžiai nepatiko, kad reikėjo mokėti didelius pinigus (jų reikėjo eiti prašyti į ministrų tarybą), bet kai jie pamatė, koks [įrašų] garsas, sutiko, kad buvo padarytas geras darbas.

– Jūsų akyse keitėsi ir pats radijas, technika, ir, suprantama, čia dirbantys žmonės. Kaip buvo diegiama naujausia radijo technika, apie kurią jau prakalbote? Ypač norėčiau paklausti, kokį vaidmenį visoje ilgoje istorijoje (turiu galvoje techninį aprūpinimą) suvaidino garsusis Henrikas Juškevičius?

– H. Juškevičius rūpinosi naujuoju mūsų pastatu. Visa technika ten įrengta jo dėka. Jis įdėjo daug darbo. Maskva, pamačiusi, kad H. Juškevičius labai geras specialistas, atėmė jį iš mūsų. H. Juškevičius išplaukė į didžiulius vandenis. Jis buvo UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojas.

Žinoma, jis visą laiką mus moraliai palaikė, padėdavo įvairiais būdais. Reikia suprasti, kad kai Maskvoje jam reikėdavo padaryti didžiulius darbus, jis miegodavo po 2–3 val., bet įrodė, kad juos galima padaryti, nors netikėjo, kad tuos radijo namus pastatys. Apie tai yra pats pasakojęs. Žmogus tikrai yra didelių gabumų. Tai ne kiekvienam duota. Be to, jis gabus ir kaip žurnalistas – mokėjo gerai rašyti. Apibendrintai, H. Juškevičius – labai geras, darbingas žmogus.

– Pradėjote dirbti 1946 m. vasarą. Kiek metų atidavėte Lietuvos radijui ir televizijai?

– Atidaviau pusę amžiaus. Tiesa, 1950 m. patekau į kariuomenę, todėl 1950–1953 m. buvau atitrauktas nuo radijo. Vėliau grįžau, išsėdėjau sąžiningai iki pensijos, niekur nejudėdamas, nors būdavo pasiūlymų išeiti – aš čia išaugau, čia ir pasensiu.

– Šiemet minime mūsų radijo, kuris yra vienas seniausių Europoje, 90-metį. Kas Jums šiandien yra LRT RADIJAS? Juk tikriausiai be jo negalite gyventi nė dienos.

– Labai džiaugiuosi mūsų radiju, mes klausome ir važiuodami mašina, ir valgydami, ir eidami. Dabar turime tokias galimybes tai daryti. Man labai malonu, kad kadrai formuojami tiek iš vyresnių žmonių, tiek iš jaunimo. Man smagu žiūrėti, kai mūsų kolegos, jauni operatoriai, dirba, žengia koja kojon su nauja technika, kurios mes neturėjome. Žinoma, daug sunkiau dirbti, bet ir jėgos ne tos, kurias turėjo mūsų laikų operatoriai.

Labai džiugu, kad laidos labai geros, populiarios, nes radijas – auklėjimo priemonė. Niekur nedingsime. Jei reikėtų įvertinti laidas, vidurkis būtų tvirtas devynetas. Per radiją transliuojamos geros laidos, kurios labai reikalingos mūsų jaunimui.

Taip pat džiugu matyti, kad mūsų jaunieji technikos darbuotojai paslaugūs, dirba sąžiningai, nebūna tokių netikėtumų, kaip anksčiau (juk ir technika būdavo ne ta), bet nesinori apie tai kalbėti, nes istorijos dalykai niekam neįdomūs. Dabar įdomiausia, kad mes žengiam koja kojon [su naujovėmis].

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...