captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Radzevičius: žiniasklaidos laisvės reitingas – signalas Lietuvai

Lietuva, pagal žiniasklaidos laisvę, yra laisva šalis, tačiau organizacijos „Reporteriai be sienų“ reitingas, kuriame Lietuva keturiomis pozicijomis nukrito, yra signalas. Taip LRT RADIJUI tvirtina žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Jis priduria, kad tam tikrais aspektais situacija Lietuvoje nėra tokia bloga, kaip mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

– Pagal spaudos laisvę iš 180 valstybių Lietuva yra 35-oje vietoje. Kaip vertinate tokį rodiklį?

– Skaičius 35 turbūt neturėtų mums būti labai baisus. Bendrame reitinge yra kelių „greičių“ žodžio laisvės šalys. Lietuva iš principo papuola prie laisvų šalių. Žemėlapyje [kuriame valstybės sužymėtos spalvomis pagal žiniasklaidos laisvumą – LRT.lt], mes nesame prastesni už Prancūziją, JAV ir daugelį kitų šalių, kurios Lietuvoje laikomos gana laisvomis ir turinčiomis laisvą žiniasklaidą.

Vis dėlto, netgi lyginant su mūsų kaimyninėmis valstybėmis, verta atkreipti dėmesį tai, kad situacija šiek tiek formaliai pablogėjusi. Tai signalas, kad mums dar yra kur pasistengti ir į ką atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, ataskaitoje buvo paminėta, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja kriminalinės bausmės už vadinamąsias šmeižto bylas. Galbūt pamiršta paminėti, kad pernai buvo priimti ir teigiami sprendimai, pavyzdžiui, dekriminalizuotas įžeidimas. Kadangi ši nuostata įsigaliojo tik šiais metais, turbūt geriau atrodysime kitų metų reitinge.

Pasaulinis reitingas atkreipia dėmesį į du probleminius aspektus – tiek valdžia, tiek privačių interesų atstovai (dažniausiai kalbama apie verslą) daugelyje šalių gana stipriai spaudžia tiek redakciją, tiek žurnalistus. Ši bendra tendencija išryškinta. Tai nėra išskirtinė Lietuvos, bet bendra pasaulio problema. Šiame informaciniame amžiuje galime pasakyti, kad, jei žmonės turi daugiau laisvių socialiniuose tinkluose reikšti savo nuomonę, tai, deja, redakcijas ir profesionalius žurnalistus tiek valdžia, tiek verslas bando spausti. Tai tikrai nedžiugina mūsų kolegų.

– Ar spaudimas, apie kurį kalbate, ryškus ir Lietuvoje?

– Galime paminėti bent keletą pavyzdžių. Pasauliniame reitinge atkreiptas dėmesys, kad Lietuvoje šiek tiek pagerėjo situacija dėl informacijos šaltinių apsaugos. Tai mus šiek tiek pagiria, bet, kita vertus, ačiū Dievui, nelabai daug buvo rašyta, kodėl ta nuostata atsirado.

Puikiai žinome, kad įstatymų pakeitimai, šiek tiek pagerinę žurnalistų padėtį, atsirado tik po skaudžios patirties, kai BNS naujienų agentūros žurnalistai susidūrė su gana dideliu ir neteisėtu teisėsaugos institucijų spaudimu. Galėtume pasakyti, kad Lietuvoje tie gerieji pokyčiai dažniausiai įvyksta po kažkokių skaudžių nutikų.

Man atrodo, tai nėra labai smagi tendencija. Ir naujasis Baudžiamojo kodekso siūlymas kriminalizuoti bet kokio uždaro teismo posėdžio paviešinimo detales greičiausiai pasaulyje bus sutiktas nelabai maloniai. Man atrodo, kad mes dažnai pamirštame, jog gyvename demokratiškoje vakarietiškų vertybių šalyje, kur kriminalizuoti ir persekioti kalbančius žmones iš principo necivilizuota.

– Kokia padėtis Lietuvoje dėl šmeižto? Ar už tai baudžiama?

– Atkreipčiau dėmesį, kad vyrauja tendencija, jog šmeižto bylų skaičius, vertinant pastaruosius penkerius metus (dar neturiu 2015 m. duomenų, bet ankstesniais metais) nuolat augo. Lietuvoje šios bylos labai specifinės – jas gali kelti bet kuris privatus žmogus, kuriam nepatinka, kad kas nors ką nors viešai apie jį pasakė, pakritikavo.

Praktika liūdnoka, nes gana daug tokių bylų kelia politikai ar kiti vieši asmenys, kurie nėra politikoje, bet dėl savo veiklos turėtų būti atviri. Tokias bylas žurnalistams ar kitiems žmonėms kelia kritikuojami ir gana žinomi žmonės. Eiliniam žmogui, kuris galbūt kada nors nukentėjo dėl viešo šmeižto, tai [iškelti bylą – LRT.lt] sunku padaryti, nes jis pats turi apmokėti brangių advokatų paslaugas. Pasakyčiau, kad šiuo instrumentu – persekiojimu už kritiką – gali naudotis tik gana turtingi ir įtakingi žmonės. Man, kaip ir daugeliui mūsų kolegų, aišku, kad ši įstatymo nuostata labai deklaratyvi ir selektyvi.

– Už šmeižtą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Ar už tai vis dėlto turėtų būti baudžiama ir kur yra riba?

– Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, kuriai priklauso Lietuva, rekomenduoja apskritai šalims žodžio, spaudos laisvės srityje vengti tokių kraštutinių priemonių, kaip baudžiamasis persekiojimas. Šmeižto atveju praktika labai paprasta – stipresnį žodį kito asmens atžvilgiu pavartojęs žmogus (dažnai net ne teisinę sąvoką, o žodžius, kuriuos mes realiai gyvenime vartojame) gali būti nubaustas.

Kai kartais sakome, kad politikai pavogė mūsų pinigus, žinoma, turime omenyje, kad jie juos panaudojo ne ten, kur reikia, bet teisine prasme vagystė, kaip nusikaltimas, įtvirtinta Baudžiamojo kodekso straipsnyje. Jei politikai, pavyzdžiui, bus ne pavogę pinigus, o neatsakingai juos išleidę, tai teoriškai būtų šmeižtas. Turime tokį neatitikimą, kad eilinių žmonių paprastas kalbėjimas gali būti persekiojamas vien dėl to, kad žmonės netiksliai ar neteisingai vartoja sąvokas.

– Organizacijos „Reporteriai be sienų“ ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į naują propagandos erą. Koks santykis Lietuvos žiniasklaidoje su tuo?

– Tarptautiniame reitinge nekalbama apie šią problemą, ji neišskiriama, bet šiuo aspektu labai išskiriami mūsų kolegos Latvijoje. Pabrėžiama, kad latviškai kalbanti žiniasklaida gana laisva, bet trečdalį rinkos užimanti rusakalbė žiniasklaida persunkta dezinformacijos, melo ir propagandos, beje, valdomos iš Kremliaus. Tokia nuostata ataskaitoje įtvirtinta. Lietuvoje mes, žinoma, susiduriame su tuo pačiu iššūkiu, bet negalime to lyginti. Situacija nėra tokia bloga, kaip mūsų kaimynėse – Latvijoje ir Estijoje.

– Lietuva šiame reitinge nukrito keturiomis pozicijomis. Dabar ji yra 35-oje vietoje, tačiau Estija reitinge 14-ta, o Latvija – 24-ta. Kas šiose šalyse yra geriau arba labiau matoma nei Lietuvoje?

– Žiūrint į  bendrą tendenciją, Lietuva ir Estija formaliai prarado po keturias pozicijas, Latvija keturiomis pakilo. Manau, kad Lietuva sulaukė daugiau tarptautinio dėmesio dėl įvairių, pavyzdžiui, teisinių ribojimų ar net sprendimų, pavyzdžiui, drausti karo propagandą Lietuvoje.

Kai atsiranda bet kokio tipo ribojimai, paprastai sulaukiama tarptautinio dėmesio ir neigiamų balų, net jei šie sprendimai teisėti. Kita vertus, „Reporteriai be sienų“, nepamirškite, atstovauja spaudos darbuotojų interesams. Jie iš principo prieš bet kokius ribojimus, net jei šie įtvirtinti įstatymais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...