captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: mes ne visada žinome, ko galima tikėtis iš voverių

Taigi, jau  visai arti balandžio galas – dar savaitė, ir mus pasitiks gegužė. Tačiau tik kitu metų laiku būtų galima sakyti, kad dienos prailgs, kad mes ilgai žvalgysimės ir lauksime, kol kas nors įvyks. Dabar viskas tik sušmėžuos, sulinguos, pamos sparnais...
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Toks jau tas pavasaris... Jis visą laiką ką nors veikia, kuria, o nespėjusiems su juo koja kojon tenka nusivilti – juk  nepastebėti praskriejo patys gražiausi šio pavasario darbai ir kūriniai. Nors dar tikrai ne viskas prarasta – jei šį rytą paskubėsite girion, į laukus, prie ežero ar upės, pateksite  į tikrą pavasario sūkurį.

To, kas dabar vyksta aplink mus, jau neįmanoma pamatyti vienam – tuo turime dalintis visi, vieni su kitais. Štai kad ir augalų žydėjimas – sustoji miško pašlaitėje, pilkajai pečialindai tinksint, ir žvalgaisi.

Dar mėlynuoja žibuoklių žiedeliai, bet jau išblukę, paskutiniai. Čia pat baltuoja ir geltonuoja plukės, linksta rausvai violetiniai rūteniai, tarp žolių gležnais geltonais žiedeliais mirksi vištapienės. Pavėsyje pro žalius lapus kyla ryškiai geltoni švitriešiai, pabaly geltonuoja purienos.  

O jeigu jau prakalbome apie drėgnų vietų augalus... Neseniai gavome nuotraukų su šaltiniuotame miškely kylančiomis rausvomis žiedų burbuolėmis. Mūsų klausė, koks čia augalas  lyg iš niekur pražydo taip anksti. Stebėtojai, beje, rašė, kad  šio augalo žiedyne sukasi ir bitės, ir kamanės.                                   

Taip, jie pastebėjo labai taikliai – pavasarį pražystantis plačialapis šaukštis yra mėgstamas vabzdžių, labai medingas. Jis žydi vienu metu  su blindėmis, tik nėra toks įprastas. Bet ir retu jo nepavadinsi – aptiksi dažname paupyje, drėgnoje paežerėje. Beje, greitai žiedyną laikantis šaukščio stiebas ištįs iki pusės metro ilgio ir greta pradės augti lapai. Gegužę vietoj žiedų  baltuos pūkai, pasiruošę skraidinti šaukščio sėklas, o lapai bus didesni net už varnalėšų skėčius.

Kas suskubo, pavasario augalus rinko ir valgė. Sutikite – dilgėlių sriuba, šviežių kiaulpienių ar garšvų lapų salotos yra ir sveika, ir skanu. Tuoj pat pievose jau bus renkamos rūgštynės. Pažįstantys augalus ir žinantys, kurie jų gali būti naudingi, iki gegužės vidurio jais gali paįvairinti savo meniu.

Mėgstantys ir mokantys bobausiauti, žinantys, kaip ruošti šiuos grybus, jau paragavo pirmosios bobausienės. Du kartus apvirus, bobausiai kiekvienuose namuose ruošiami vis kitaip. Tačiau tai nesvarbu. Svarbiausia – šiais grybais nepiktnaudžiauti. Beje, tuoj pradės augti briedžiukai, kurie nėra tokie pavojingi. Taigi, jei bijome rinkti bobausius, palaukime jų.

Visus – bobausiautojus, keliautojus gamtoje – norime paakinti: eidami į mišką, būtinai pasiruoškite – apsirenkite tinkamai ir pasiimkite pinigėlių... O ką gi ten miške pirksi? Juk ką pamatysi ir įsiminsi, ir bus didžiausias pirkinys, tiksliau – veltui gauta gamtos dovana.

Na taip, bet nepamirškite vieno dalyko – gegutės jau kukuoja. Šventė gamtai ir mums. Gal jos – ne paskutiniai į namus skubėję paukščiai? Ką tik prie Žeimenos matėme net keletą kukučių. Jie iš Afrikos sugrįžo ir sukiojasi prie žmonių sodybų. Ten randa daugiau maisto, ten  kažkur ir perės...

Tačiau į Lietuvą jau sugrįžo ir kregždės? Tiesa, stebėtos pačios pirmosios ir vėl pradingo, nes savaitės viduryje orai labai atvėso, kai kur iškrito šlapdriba. Kregždės – šilumos ir šviesos, saulės paukščiai. Joms reikia ir ore skraidančių vabzdžių, kurių dabar kaip tik ir pritrūko...

Šelmeninės kregždutės pavasarį kai kada iš tikrųjų pasirodo labai anksti. Pati pradžia joms nebūna labai lengva. Ryte jos turi gerokai luktelėti, kol oras prašyla ir pakelia vabzdžius, tačiau jei šilumos nebūna, tenka skristi atgal į pietus – nors šimtą kitą kilometrų. Suradusios  ežerą, upės slėnį kregždės apsistoja, nes čia visada gausiau vabzdžių.

Įdomu – o kaip dabar atrodo Žuvintas, kuo jis gyvena? Dabar Žuvinte – pats gražusis pavasario atgimimas. Paukščių balsai, varlės, salose geltonuojantys švendrai ir nendrės bei pro juos besikalantys žali šių metų ūgliai sukuria nepaprastą pavasario panoramą. Ne be reikalo čia rezervatas, kitąmet minėsime jau 80-ies jo įkūrimo metų jubiliejų. Kažkada Žuvintas buvo žvejų rojus – bent jau vietiniai žmonės čia gaudė žuvis ir iš šio savo menko verslo pragyvendavo. Dabar visa tai liko tik istorijos knygose.

Patys nuostabiausi pavasario susitikimai prie upės ar ežero – su antimis ir tilvikais. Štai švilpdamos  sparnais pralekia klykuolės – jos tokios ryškios, kontrastingos. Panašūs ir didieji dančiasnapiai, tik gerokai didesni. O tilvikų pakraščiuose būna, ir labai įdomių.

Prie ramiai sėdinčio žvejo, žiūrėk, nusileidžia krantiniai tilvikai – trūksėdami  ir kilnodami uodegas, jie bėginėja smėlėtu pakraščiu, tupinėja ant iš vandens kyšančių akmenų ir rąstigalių. Šiek tiek didesni – brastiniai tilvikai. Jei nusišypsos sėkmė, pamatysite upinį kirliką,  galbūt – pulkelį margaplunksnių gaidukų.

O margasparnės musinukės patinėlio giesmelė labai melodinga ir ieškoti jos niekur nereikia. Jei sode įkėlėte inkilą, musinukės tikrai jame apsigyvens. O jei nespėjote to padaryti, kelkite jį šiandien ar rytoj – tikrai dar nepavėluosite.

Tačiau soduose gyvena ir kiti mūsų kaimynai. Štai  Ričardas iš Kauno klausia, ką jo sklype su 21 inkilu veikia voverė – šiemet ji apsigyveno vienam inkile. Ten, kur  ramu, kur žmonės myli gamtą, voverės dažnai apsistoja. Svarbu, kad pakaktų maisto ir būtų inkilų, drevių slapstytis ir jauniklius vesti. Voverės – graužikai,  mokantys puikiai prisitaikyti prie sąlygų. Mus paperka jų grožis, vikrumas, tačiau mes ne visada žinome, ko iš jų galima tikėtis.

Paklausite, ko ten tikėtis, juk voveraitė  – gražuolė, žvitruolė, sode ji yra puošmena... Na, mes galime taip sakyti, tačiau, kalbant apie gamtą, negalima sakyti tik pusę tiesos. Voverė yra visaėdis žvėrelis. Žiemą ji lankėsi lesykloje, lukšteno kankorėžius, iš po sniego atsikasdavo ar po lapais susirasdavo pernai pasislėptas atsargas.

Dabar, pavasarį, voverės graužia medžių pumpurus, jauną medelių žievę, o suradusios paukščių lizdus, mėgaujasi kiaušiniais ar paukščiukais. Vasarą jų racione gyvūninės kilmės maisto būna daugiau. Taigi ir pono Ričardo sodo voverė tokia – kaip ir visos. Tiesa, voverės gali tikrinti tik varnėnų inkilus, nes jų landa tinka ir joms. Kiti, zyliniai inkilai, yra saugūs.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...