captcha

Jūsų klausimas priimtas

Knygyno vadovė: geros knygos vis dar lieka už borto

Skaityti sudėtingus kūrinius ne kiekvienas gali, o leidėjas turi orientuotis į vartotoją, taigi daugiausia leidžiama populiarioji literatūra, o geros knygos lieka už borto, LRT RADIJUI sako knygyno „Eureka“ vadovė Eurika Stogevičienė. „Taip atsiranda užburtas ratas: leidėjai leidžia knygas, kurių prašo skaitytojai. Bibliotekos taip pat, atsižvelgdamos į skaitytojų poreikius, užsisakinėja tokias knygas, kokias skaitytojai skaito. Nobelio literatūros premijos laureatų jos užsisakinėja kur kas mažiau negu lengvų meilės romanų“, – pastebi E. Stogevičienė.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

– Kokias knygas skaitydavote vaikystėje?

– Skaityti pradėjau penkerių metų, abi dukros taip pat. Mano tėvai turėjo nemažą biblioteką, tad vaikystėje skaitydavau viską iš eilės. Kai pradėjau eiti į biblioteką, pasitaikydavo ir fantastikos, ir detektyvų, nemažai pasakų.

– Ar dabar skaitote vaikišką literatūrą?

– Skaitau labai nedaug, nes mūsų knygynas yra akademinis, orientuotas į rimtą literatūrą ir beveik neturime vaikiškų knygų. Tačiau paskaitau kartu su paaugle dukra, kai jai kokią nors knygą užduoda mokykloje.

– Ką skaitote dabar?

– Bandau perskaityti knygas, kurias rekomenduoja mūsų aplinkoje esantys žmonės – knygyne yra susibūrusi literatų, rašytojų, leidėjų ir vertėjų bendruomenė, kurie pasidalija informacija apie knygas. Iš jų sužinome apie naujai išleistas knygas, apie skaitytojų skaitomas knygas. Taip pat skaitome recenzijas, draugaujame su vertėju ir poetu Mariumi Buroku, kuris yra vienas puikiausių literatūros žinovų Lietuvoje, jis labai dažnai lankosi knygyne ir daug pasakoja apie knygas.

– Darbas Jus įpareigoja gerai išmanyti literatūrą, ar tam reikia daug pastangų?

– Tai vyksta savaime, nes tai yra ir darbas, ir malonumas. Visi dirbantys knygyne mėgsta skaityti. Šiuo metu su mumis dirba rašytoja Jurga Tumasonytė ir anglų filologijos studentas Benas Grigas – jie nepaprastai daug skaito ir dalijasi, tuo, ką perskaito.

Į studiją atsinešiau 2015 m. Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“, apie kurią sužinojau iš J. Tumasonytės. Ji sakė, kad skaitydama šią knygą labai verkė. Paskui B. Grigas čiupo tą knygą parsinešė į namus. Perskaitęs ją taip pat pasakė, kad tai nepaprastai gera knyga. Taip mes ir susipažįstame su literatūra.

– Ar knyga yra gera dovana?

– Labai gera, puiki! Tik reikia žinoti, ką žmogus mėgsta. Nes, jei pagyvenusiai močiutei nunešime Charleso Bukowskio knygą, ji pasibaisės. Tačiau tikėtina, kad knyga patiks 25 metų draugui.

Mūsų knygynas yra labai mažas, visi sėdime vienoje darbuotojų salėje. Visur knygos, jos krenta, griūna. Natūralu, kad į nedidelį knygyną atėjęs žmogus pradeda klausinėti. Pasitaiko atvejų, kad vėliau jis sugrįžta pasidalinti skaitymo įspūdžiais.

– O Jums, kaip skaitytojai, ar dažnai pasitaiko tokių knygų, kurios nepatinka, neįtraukia?

– Pasitaiko, bet, kuo toliau, tuo atidžiau jas renkuosi. Anksčiau skaitydavau viską, man atrodydavo, kad, jei dirbi knygyne, turi turėti bendrą supratimą apie viską. Esu perskaičiusi ir E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, galvojau, kodėl viso pasaulio moterys pakriko dėl erotinio romano, man buvo įdomu, kokia tai knyga.

Bet jei M. Burokas pasako, kad viena ar kita knyga yra gera, tai ženklas, kad greičiausiai man patiks. Jis žino, ką sako.

– Minėjote, kad neturite laiko skaityti. Kodėl?

– Absurdas, kai sėdi tarp knygų ir vos ištiesusi ranką gali bet kurią pasiekti, tačiau negali jų nuolat skaityti. Knygyne labai daug administracinio darbo: turi užsakinėti knygas, ieškoti klientų, siųsti pasiūlymus, dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Knygą skaityti gali tik vakare arba savaitgalį. Skaityti stengiuosi kuo daugiau. Ant mano naktinio stalelio padėtos 3–4 knygos.

– Kai skaitote, į ką krypsta dėmesys – siužetą, vertimą, dizainą?

– Man svarbu siužetas ir tai, kiek aš įsitraukiu į knygą, kiek susitapatinu su pagrindiniu herojumi. Dar vienas svarbus geros knygos kriterijus – norėjimas knygą perskaityti antrą kartą. Skaitydamas knygą, atsitrūksti nuo kasdienybės, nuo to chaotiško pasaulio, kuriame gyveni, ir panyri į visai kitokį buvimą.

– Kokias knygas skaitėte ne vieną ir galbūt net ne du kartus?

– Mano labai mylimas autorius yra Bookerio premijos laureatas Julianas Barnesas. Šiuo metu knygynuose galima rasti jo knygas „Pabaigos jausmas“ ir „Gyvenimo lygmenys“. Taip pat jau minėta S. Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. Tai labai labai stipri knyga. Kelis kartus esu skaičiusi Virginios Woolf „Ponia Delovėj“.

– O ar perkate knygas?

– Taip, perku knygas – tas, kurios man patinka ir įstringa. Iš pradžių parsinešu namo, perskaitau ir, jei knyga patinka, nusiperku. Aš mėgstu romanus. Manau, kad labai daug žmonių mėgsta istorijas, kurios mus nukelia į įvairius laikus, leidžia susitapatinti su herojais, išgyvenančiais keistas situacijas. Taip pat man įdomu biografijos. Yra išleista puiki Fridos Kahlo biografija, taip pat šiuo metų mūsų bestseleris – Dariaus Pocevičiaus „Šimtas istorinių Vilniaus reliktų“. Anksčiau D. Pocevičius vesdavo ekskursijas po nepažintas, keistas ir įdomias Vilniaus vietas. Didžiulis žmonių būrys eidavo per keistus kiemus, lipdavo per tvoras, landžiodavo į laiptines.

– O ar žvalgotės, ką siūlo knygynai, kokius knygų dešimtukus sudarinėja?

– Taip, lankausi kituose knygynuose, nes mūsų knygynas, kaip minėjau, mažas, negalime daug knygų užsisakyti. Taikome griežtus atrankos kriterijus, bandome užsisakyti tik labai geras knygas. J. Tumasonytės ir B. Grigo atėjimas dar labiau pakėlė kartelę, jie „praravėjo“ lentynas, labai daug knygų išėmė, nes manė, kad tai nėra labai jau gera literatūra.

Nuėjusi į kitus knygynus atkreipiu dėmesį, kaip knygos išdėstytos, kokie yra jų siūlymo mechanizmai – man tai smalsu. Juolab kad daugelio knygų mūsų knygyne net nėra.

– Kaip vertinate šiandieninę literatūros leidybos situaciją?

– Aš suprantu leidėjus, kurie turi leisti komerciškai sėkmingas knygas, populiarią literatūrą, kurią žmonės lengvai galėtų perskaityti, nes skaityti sudėtingus kūrinius ne kiekvienas gali. O leidėjas, kad galėtų išgyventi, turi orientuotis į vartotoją. Taip atsiranda užburtas ratas: leidėjai leidžia knygas, kurių prašo skaitytojai (meilės romanų, detektyvų ar kitų nesudėtingų siužeto knygų). Bibliotekos taip pat, atsižvelgdamos į skaitytojų poreikius, užsisakinėja tokias knygas, kokias skaitytojai skaito. Nobelio literatūros premijos laureatų jos užsisakinėja kur kas mažiau negu lengvų meilės romanų.

– Ar jaučiate atsakomybę paskatinti žmones skaityti gerą literatūrą?

– Labai svarbu dirbti su knygų pristatymais, viešinimu. Dėl to prieš kelerius metus organizavome Vilniaus knygų festivalį, skirtą geros literatūros sklaidai. Knygų sklaidai taip pat vyksta Vilniaus knygų mugė, tačiau tai bene vienintelis didesnis renginys. Leidėjai daug dirba, autoriai važinėja po bibliotekas, bet to neužtenka – vis vien orientuojamasi į populiariąją literatūrą, o geros knygos lieka už borto, žmonės apie jas nesužino.

– O skaitote Azijos rašytojus?

– Labai mėgstu Haruki Murakami. Deja, jis vis negauna Nobelio literatūros premijos, nors daug metų yra puikus pretendentas. Šio autoriaus knygos turi gerą emocinį užtaisą. Nors jo knygų herojus visą laiką paklydęs rūke, nesupranta, kaip gyventi, yra vienišas, negali susisaistyti su kitu žmogumi, šiose knygose yra ir detektyvo, ir mistikos elementų – tai savitas stilius. H. Murakami su kitais autoriais nesumaišysi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...