captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nevaisingumas buvo gydomas vandeniu, pasninku ar plakimusi

XVI–XVIII a. sudarant santuoką ne taip svarbu buvo grožis ir meilė, kiek būsimos nuotakos sveikata ir vaisingumas, nes galimybė turėti vaikų buvo laikoma Dievo malone, LRT RADIJO laidoje „Radijo paskaitos“ sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Monika Ramonaitė. Anot jos, skatinant vaisingumą buvo laikomasi įvairių magiškų ritualų bei papročių (pavyzdžiui, per vestuves nepjaunamas iškastruotas gyvulys, o vietoj deserto atnešamos ožio arba lokio sėklidės), gydomasi vandeniu ir žolelėmis, laikomasi griežto pasninko ar net plakamasi.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Nevaisingumas buvo laikomas luošumu ir didele nelaime

XVI–XVIII a. visoje Europoje galimybė susilaukti vaikų buvo suprantama kaip pagrindinis sveikos susituokusios šeimos tikslas ir apskritai kaip esminis dalykas, dėl ko sudaroma santuoka. Vaisingumas, laikytas pačiu svarbiausiu sveikatos rodikliu, visų pirma siejamas su moterimi ir jos sveikata. Sudarant santuoką ne taip svarbu buvo grožis, meilė ar patrauklumas, kiek identifikuoti būsimos nuotakos fizinę sveikatą ir galimą vaisingumą. LDK išoriškai sveikas žmogus, tiek vyras, tiek moteris, turėjo būti tvirto ir stambaus sudėjimo, pasižymėti geru apetitu, o prigimtinis liesumas ar svorio netekimas, nevalgumas buvo prastos sveikatos, graužiančios ligos požymis. Vakarų Europoje šiuo laikotarpiu ypač pabrėžiami platūs moters klubai, storos šlaunys, apvalūs sėdmenys, signalizuojantys galimą vaisingumą. Apskritai galimybė gimdyti ir susilaukti vaikų, juos žindyti, auginti ir auklėti buvo svarbiausia moters misija, pagrindinis jos socialinis vaidmuo.

Anot katalikiškų baroko laidotuvių pamokslų, teisingai gyvenanti moteris bus išganyta per vaikų gimdymą, jei pasiliks tikėjime, meilėje ir šventume drauge su prisiturėjimu. Panašiai šiuo klausimu pasisakė ir protestantai. Patys palikuonys suvokti kaip įprasminantys buvimą žemėje, be to, suaugę vaikai buvo garantas, kad senatvėje, pasiligojus bei nusilpus turėsi, kas tavimi pasirūpins ir išlaikys. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad nėštumas ir vaikai buvo pageidaujami tik tuomet, jei atsirasdavo santuokoje. Nelaukto nėštumo mėginta saugotis įvairiais amuletais, užkalbėjimais ir burtais, o nesantuokiniuose santykiuose užsimezgusios gyvybės dažnai mėginta atsikratyti įvairiais, netgi drastiškais būdais.

Visuose socialiniuose sluoksniuose į bevaikystę buvo reaguojama itin jautriai. Nevaisingumas buvo laikomas ypatingu luošumu ir didele nelaime, kartais net buvo tikima, kad prie to prisidėjo piktos magiškos jėgos. Sutuoktinių pora, ilgai negalinti susilaukti vaikų, dažnai tapdavo aplinkinių apkalbų objektu, net imtos smerkti. XVI–XVIII a. Europoje tokios bevaikės poros, net jei buvo turtingos, tačiau nesveikos fiziškai arba protiškai ir dėl to negalėjo turėti vaikų, laikytos ekonomiškai nuostolingomis.

Nevaisingumo problemos šeimoje dažniausiai irgi buvo siejamos su moters sveikata. XVI a. Lenkijoje moteris neprivalėjo būti graži, protinga ir išsilavinusi, tačiau privalėjo susilaukti palikuonių. Palikuonio neturėjimą visuomenė retai atleisdavo, tai laikyta moters kalte ir gėda. Kita vertus, vyrams, kurie sirgo impotencija ir dėl to negalėjo susilaukti palikuonių, Bažnyčia apskritai draudė sudaryti santuoką. Nevaisingumas buvo kone pagrindinė priežastis, kaip buvo galima siekti santuokos anuliavimo. Nevaisingumas ir luošumas buvo tuo didesnė nelaimė ir tuo labiau smerkiama visuomenės, kuo kilmingesnė ir iškilesnė šeima susidurdavo su ja, nes palikuonio nebuvimas grėsė dinastijos ar galingos giminės išnykimu. Todėl, pavyzdžiui, Anglijoje bei Prancūzijoje karališkos poros, negalinčios susilaukti palikuonių, eidavo kryžiaus kelius, vykdavo į piligrimines keliones ir patys, ir jų dvarionys.

Gali būti, kad iš dalies prie didelių apkalbų, neapykantos bei pajuokos Barborai Radvilaitei prisidėjo ir galimas jos nevaisingumas. Jos pirmoji santuoka su Stanislovu Goštautu, trukusi beveik penkerius metus, buvo bevaikė ir baigėsi 35 metų Goštauto mirtimi bei galingos elitinės LDK giminės išnykimu. Vien jau šis faktas visuomenės akyse galėjo nemenkai prisidėti prie jos netinkamumo Žygimantui Augustui. Barbora Radvilaitė ypač norėjo susilaukti su juo vaikų ir stengėsi tai padaryti, matyt, kad buvo pastojusi, bet nesėkmingai. Žinoma, visa ši teorija yra tik spėjimai.

Augalas galėjo ir padėti pastoti, ir atimti nekaltybę

Dėl galimybės turėti palikuonių svarbos LDK visuomenėje bandyta įvairiais būdais skatinti vaisingumą. Tai buvo daroma keliais būdais. Vienas jų – laikytis tam tikrų magiškų ritualų bei papročių. Žemesniuose LDK socialiniuose sluoksniuose, kur dar iki XVII a. vidurio buvo pakankamai gajūs tikėjimai pagoniškais dievais, ypač susiję su gydymo dalykais, siekiant neužrūstinti jų ir užkirsti kelią pykčio sukeltai bevaikystei, dar vestuvių metu buvo atliekami įvairūs, kaip tikėta, vaisingumą skatinantys ritualai. Jonas Maleckis-Sandeckis, XVI a. viduryje aprašydamas papročius, pasakoja, kad per vestuves vietoj deserto atnešami ožio arba lokio pautai – matyt, tikima, kad juos suvalgę vestuvių dieną sutuoktiniai bus vaisingi. Dėl šios priežasties vestuvėms nepjaunamas joks iškastruotas gyvulys.

Katalikiškoje LDK visuomenės dalyje XVI–XVII a. vaikų turėjimas suprastas kaip didelė Dievo malonė, o jų nebuvimas neretai laikytas Dievo bausme už praeities nuodėmes ir netinkamą gyvenimo būdą. Todėl manyta, kad įvairios religinės praktikos, pavyzdžiui, griežtas pasninkas, plakimasis, galėjo suteikti ir realų atpildą – ilgai lauktą palikuonį.

Šalia įvairių religinių praktikų nevaisingos moterys vaikų bandė susilaukti ir taikydamos įvairias to meto medicinos siūlomas gydomąsias procedūras ir priemones, kurios buvo rizikingos, dažnai vartojamos visos kartu, dėl to galėjo pakenkti ir moters sveikatai. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad nevaisingumą galimą išgydyti vandens procedūromis – vanduo esą nuramina per daug aktyvią gimdą ar kaip tik sukelia energiją jos netekus. Dėl šių priežasčių reikėjo maudytis tekančiame vandenyje (geriausiai pavasarį) – tam tikrą laiką sėdėti taip, kad vanduo tekėtų pro moters lyties organus. Padėti galėjo ir žolelės, surinktos Joninių naktį, – iš jų reikėjo pasidaryti vonią arba nešioti jas prisirišus prie klubų.

Pati populiariausia jų buvo skaistminas. Tikėta, kad jis buvo toks veiksmingas, kad vien išgėrus jo sulčių buvo įmanoma pastoti. Tačiau jo reikėjo saugotis jaunoms mergelėms – visiškai rimtai manyta, kad, nusišlapinus ant šio augalo, jį ištinka erekcija ir jis galįs atimti mergelių skaistybę. Šis augalas ir dabar yra vartojamas siekiant įveikti tam tikras su menstruacijomis susijusias problemas, deja, apie stebuklingą jo poveikį norint pastoti niekas rimtai nebekalba.

Trokštanti susilaukti vaikų pora kartais vaisingumui skatinti pasitelkdavo ir įvairias magiškas priemones. Nors per visą XVI–XVIII a. laikotarpį krikščionių Bažnyčia formavo viešąją nuomonę, draudžiančią bet kokias magines praktikas, net iškiliausi valstybės asmenys, susirgę sunkiomis ligomis ar susidūrę su bevaikyste, griebdavosi bet kokių, net draudžiamų priemonių, vildamiesi, kad jos padės.

Moterys, kurios dažnai persileisdavo arba to bijodavo, pastojusios naudojo specialius amuletus, kurie menamai sukurdavo specialų apsauginį lauką, gelbėjusį nuo galimos nelaimės. Bona Sforca, LDK ir Lenkijos karalienė, turėjo specialų iš elnio odos pagamintą diržą, saugojusį ją nėštumo metu. Iš menamai magiškų galių turinčių priemonių, kurios padėdavo susilaukti palikuonių, pažymėtina mandragora. Šis augalas visuomet buvo susijęs su magija ir alchemija. Manyta, kad jis gali išgelbėti gyvybę bei prišaukti laukiamą palikuonį. Mandragoros šaknies forma primena žmogeliuką, kuriam galima įpūsti gyvybę ir paversti mažyčiu vaikeliu, atnešančiu bent šiokią tokią paguodą bevaikiams tėvams. [...]

Išskyrus visas šias magines praktikas, bet kokia kita moters rizika sveikata dėl galimo palikuonio buvo gerbiama ir sveikintina. O tos, kurios nuoširdžiai dėdavo visas fizines, dvasines pastangas, siekdamos išnešioti ir susilaukti palikuonių, tam nepasisekus sulaukdavo visuomenės gailesčio ir atjautos. Štai XVII a. pradžioje didikė Sofija Olelkaitė, su Jonušu Radvila pragyvenusi santuokoje 12 metų, taip ir nepatyrė motinystės džiaugsmo. Tris kartus buvo pastojusi, tačiau visi trys naujagimiai neišgyveno, gimdydama paskutinį, mirė ir pati. Panegirikoje, skirtoje velionei, Danielius Naborovskis aprašė didelį jos skausmą ir skundą, kurį ji patyrė dėl nesėkmingų bandymų susilaukti vaikų.

Moteris – nukrypusi nuo normos vyro lyties versija

Dažnas dabartinis paauglys, išklausęs biologijos pamoką apie dauginimąsi ir lytinius santykius, gana tiksliai gali nupasakoti, kas vyksta apvaisinimo, nėštumo metu, kokie reprodukcijos organai dalyvauja šiuose procesuose, kaip jie funkcionuoja. Tokios žinios vargu ar įtikintų XVI–XVIII a. medicinos daktarus, kurie, aiškindami vyro ir moters anatomiją bei fiziologiją, rėmėsi visai kitomis žiniomis ir teorijomis. Šiuo laikotarpiu visoje Europoje itin gyvybingas buvo Aristotelio ir Galeno sukonstruotas vienos lyties modelis. Anot jo, moteris ir vyras nėra atskiros lytys – tik normali ir nukrypusi nuo normos vienos lyties versija. Moters reprodukcijos organai aiškinti esą tokia patys, kaip vyro, tačiau atvirkštinė ir prastesnė jų versija. Moters makštis buvo suprantama kaip organizmo viduje esanti taip iki galo ir neišsivysčiusi vyro varpa, kiaušidės buvo aiškinamos kaip vidinė kapšelio ir sėklidžių analogija, pati moteris buvo vertinama kaip netobula, silpnesnė ir sugadinta anatominė vyro versija.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kuo rėmėsi Europos ir LDK medicina. Šiuo laikotarpiu svarbiausia buvo keturių humorų teorija, kad žmogaus kūne egzistuoja keturi skysčiai: kraujas, juodoji tulžis, geltonoji tulžis, gleivės (arba seilės). Esant subalansuotam šių skysčių kiekiui, žmogus yra sveikas, tačiau bet koks nukrypimas nuo normos, kurio nors jų perteklius ar trūkumas gali sukelti ligą. Ši teorija buvo išplėtota, apėmė visas medicinos sritis ir gyvavo iki pat XVIII a. galo. Anot to meto medicinos daktarų, būtent šie skysčiai pastojus lėmė tinkamos temperatūros ir drėgnumo arba kenksmingomis savybėmis pasižymėjusią moters gimdos aplinką. Moterų jautrumas, dažnai pasireiškiantis ašaromis bei menstruacijomis, rodė didesnę nei normalią įvairių skysčių cirkuliaciją kūne, priešingą tokiai, kokia yra vyrų organizme. Manyta, kad dėl šios priežasties moterų kūnuose per daug drėgmės, dėl to jos labiau suglebusios, o vyrai – raumeningesni. Be to, moters kūnas stokoja gyvybinio karščio, kuris, ant to meto medicinos žinovų, leido vyrams kūne susitelkusį kraujo perteklių paversti sėkla, o moterys jo netekdavo per menstruacijas. Moterys buvo laikytos mažiau subalansuotos nei vyrai, nes jų įsčios dėl nuolatinio kraujavimo buvo laikomos nestabiliu organu, o menstruacijos – teršiančios kūną.

Tuo metu visoje Europoje apie moters reprodukcijos organus ir jų veiklą žinota nedaug. Moters kiaušidžių ir kiaušialąstės vaidmuo apvaisinimo metu nustatytas tik XIX a. Be keleto aptariamo laikotarpio medicinos daktarų, iš kurių turbūt iškiliausias – XVII a. viduryje gyvenęs olandas Regnieris de Graafas, bandžiusių teigti, kad apvaisinimo metu moters reprodukcijos organai ir juose vykstantys procesai svarbūs ne mažiau nei vyro, dauguma manė visiškai priešingai. Buvo manoma, kad pastojimo metu vyro sėkla atlieka pagrindinį ir svarbiausią vaidmenį, lemia vaiko lytį ir suteikia jam sielą. O moters gimda ir jos aplinka atsakinga už tinkamą sėklos priėmimą ir vaisiaus išsaugojimą. Tam, kad moteris pastotų, jos organizmas turėjo būti subrendęs ir tinkamai funkcionuoti, o pagrindinis tinkamo pasiruošimo nėštumui bei brandos požymis buvo reguliarus mėnesinių ciklas. Buvo manoma, kad nereguliarios mėnesinės arba jų nebuvimas neišvalo organizmo nuo netinkamo, sugedusio kraujo pertekliaus ir jį užteršia.

Būtent dėl tokios pozicijos teigta, kad nevaisingumas moters organizmo nesveikumo požymis. Jei moters gimda buvo per šalta, ji sunaikindavo vyrišką sėklą, jei per drėgna – ją nuskandindavo ir atmesdavo iš karto po lytinio akto. Dar kitais atvejais gimda būdavo per sausa, kaip smėlėta dirva, kurioje trūko drėgmės, todėl – nederlinga arba per karšta ir sudegindavo vyro sėklą. Šios teorijos šalininkai netgi teigė, kad moters pienas tėra dar viena vyriškos sėklos transformacija, įvykstanti po pastojimo.

Besilaukiančios moterys prieš gimdymą pasiruošdavo mirčiai

Po sėkmingo pastojimo moters laukė didžiausi išbandymai – neramus, nežinia kuo pasibaigsiantis laukimas. XVI–XVIII a. pagrindiniu ir neabejotinai nėštumą patvirtinančiu požymiu buvo pirmieji vaiko judesiai. Kai kuriose šalyse buvo manoma, kad būtent nuo šio momento vaikas įgyja sielą ir tampa gyvas. Aptariamo laikotarpio visuomenė žinojo ir kitus požymius, kur kas anksčiau signalizuojančius apie galimą naujos gyvybės užsimezgimą, o pirmieji vaiko judesiai tik galutinai patvirtindavo spėliones. [...] Pati žinia apie nėštumą aptariamuoju laikotarpiu buvo priimama ne tik su didele viltimi bei džiaugsmu, bet ir su dideliu nerimu. Visoje Europoje besilaukianti moteris dažnai buvo įvardijama kaip viena koja karste, nėštumo laikotarpiu ji buvo tarsi tarp dviejų pasaulių – būties ir nebūties. Tokį apibūdinimą lėmė to meto aktualijos: su kiekvienu nėštumu ir gimdymu moteris rimtai rizikavo savo gyvybe ir sveikata.

XVI–XVIII a. LDK moterys laukdavosi labai dažnai, dažnai pastodavo po paskutinio gimdymo praėjus vos keliems mėnesiams ir dar žindydamos prieš tai gimusį kūdikį. Tai itin nualindavo moters kūną ir lemdavo ne tik jos pačios ir kūdikio silpnesnę sveikatą. Be to, dažnai pasitaikiusios gimdymo komplikacijos, prastas moters anatomijos ir fiziologijos išmanymas, higienos ir sanitarijos trūkumas buvo didelio gimdyvių ir naujagimių mirštamumo priežastys. XVI–XVII a. katalikiškoje LDK visuomenės dalyje susiklostė praktika dar prieš gimdymą pasiruošti ir susitaikyti su mirtimi – besilaukiančios moterys atlikdavo išpažintį, priimdavo Švenčiausiąjį Sakramentą, ligonių patepimą, surašydavo testamentą ir atsisveikindavo su artimaisiais. 1644 m. taip pasielgė ir valdovo Vladislovo Vazos žmona Cecilija Renata, kuri sunkiai išgyveno nėštumą ir, nujausdama galimą mirtį, atliko visas krikščioniškas pareigas ir atsidavė Dievo valiai.

Besilaukiančios moterys ir jų artimieji stengdavosi imtis įmanomų atsargumo priemonių, kad nepakenktų vaisiui ir išvengtų persileidimo ar priešlaikinio gimdymo. Visų pirma stengtasi būsimą mamą apsaugoti nuo stipraus susijaudinimo ir emocijų, išlaikyti jos ramybę. Moteris nėštumo metu neturėjo mėnesinių, kurios buvo suvokiamos kaip reikalingos kenksmingiems susikaupusiems skysčiams pašalinti. Besilaukiančios moters kūne šie kenksmingi skysčiai užsilaikydavo ilgus mėnesius ir manyta, kad bet koks sukrėtimas ar pyktis, kurį ji gali patirti, sukeldavo šių skysčių tekėjimą į galūnes, širdį ir gimdą, o tai galėjo tapti persileidimo bei vaiko apsigimimo priežastimi. Šiuo laikotarpiu buvo suvokti įvairių fizinių sumušimų ir persitempimų pavojai nėščiajai, tad artimieji bandė jas nuo jų saugoti.

Vis dėlto ne visi artimieji buvo supratingi – pasitaikydavo ir atvejų, kai vyrai sumušdavo savo nėščias žmonas. Štai Vilniaus miestietis Mikalojus Kušelevičius 1669 m. kaltinamas sumušęs savo besilaukiančią žmoną ir atėmęs gyvybę savo būsimam kūdikiui. Priėmusi tą vaiką pribuvėja matė galvoje ir šone ženklus, panašius, matyt, į sutrenkimus, o to vaiko veidas ir kūnelis – pusiau sugadintas. Tokiais ir panašiais atvejais, kai buvo atimama gimusio ar dar negimusio kūdikio gyvybė, bausmės nebūdavo taikomos didelės – dažniausiai buvo atsiperkama nedidelėmis baudomis ar dvasinėmis atgailomis.

Deja, net bandymai apsaugoti moterį nuo streso ar sumušimo, retai padėdavo išvengti itin dažnų persileidimų, kurių pagrindinės priežastys buvo prasta besilaukiančios moters priežiūra, sveikata bei menkos medicinos galimybės. Kai kurios moterys pastodavo po keletą ar net keliolika kartų, kol sėkmingai pavykdavo išnešioti palikuonį. Štai XVIII a. pradžioje gyvenusi Pranciška Uršulė Radvilienė laukėsi apie 20 kartų, o pagimdė tik septynis vaikus, iš kurių 10 metų sulaukė vos trys.

Nėštumas ir gimdymas buvo apipintas įvairiais liaudyje paplitusiai prietarais, iš moters išvaizdos bei elgsenos bandyta nuspėti būsimo kūdikio lytį. Pavyzdžiui, viename veikale rašoma, kad, jei moteris prieš pastodama buvo išblyškusio veido, o būdamas nėščia tapo rausva, tai laukiasi sūnaus. Jei moteris dėl ją nuolatos apimančio niršulio negalinti nusėdėti lygiau vienoje vietoje, tikėtina, kad laukiasi mergaitės. O tokio prietaro, kad besilaukianti moteris negali tapti krikštamote, nes vienas iš vaikų mirs, dar ir dabar gana dažnai laikomasi. Tikėta, kad tokio prisakymo nesilaikymas tapo ir Vladislovo Vazos žmonos mirties priežastimi: besilaukdama Cecilija Renata tapo Antano Jono Tiškevičiaus sūnų krikštamote. Vėliau ši moteris pagimdė negyvą kūdikį ir pati mirė praėjus 11 dienų po gimdymo. Tokie realūs ir nelaimingi atvejai, matyt, dar labiau sustiprindavo tikėjimą tokiais ir panašiais mitais LDK visuomenėje.

Pilnametystės sulaukdavo tik 50–60 proc. vaikų

Gimdymo valandai priartėjus, XVI–XVIII a. LDK moterys neturėjo pasirinkimo, kaip ir kokiu priimtinesniu būdu gimdyti. Šiuo laikotarpio LDK teritorijoje ligoninių ar kitų įstaigų, kurios rūpintųsi gimdyvėmis, nebuvo, todėl vienintelė likusi galimybė buvo gimdyti namuose. Visoje Europoje praktiškai iki pat XVIII a. gimdymas buvo tik moterų reikalas. XVIII a. pradžioje Prancūzijoje ėmė atsirasti naujovė – vyrai akušeriai, kurie LDK buvo priimti tik pačioje amžiaus pabaigoje. Besilaukiančioji per gimdymą buvo paremiama giminaičių, kaimynių ir pribuvėjų. Naujai gyvybei į šį pasaulį ateiti padėdavo gimdymo reikaluose nusimanančios, dažnai ne kartą pačios gimdžiusios pagyvenusios moterys, kurios turėjo žinių apie gimdymus. [...]

Vaikui persisukus ar esant nepatogioje padėtyje, prasidėjus kraujoplūdžiui ar kilus kitokiai komplikacijai, gimdymo pagalbą teikiančios moterys bei pribuvėjos neturėjo jokių veiksmingų priemonių, kurios galėjo padėti tokiais atvejais. Pribuvėjos bandydavo apsukti ir reikiamai pakreipti kūdikį, net bandydavo jį ištraukti, dėl to kai kuriais atvejais naujagimiui galėjo būti nutraukiamos ir sužalojamos galūnės. Šiandieninės medicinos plačiai naudojamas cezario pjūvis iki pat XIX a. buvo paskutinė ir kraštutinė galimybė išgelbėti kūdikį, kai būdavo suprantama, kad mamai išgyventi nebepavyks.

Dėl visų šių priežasčių bet koks nukrypimas nuo normos dažniausiai pasibaigdavo vaiko arba motinos, o neretai ir abiejų mirtimi. Prie aukšto mirtingumo lygio gimdymo metu prisidėjo ir menkas higienos ir sanitarijos lygis. Viena iš naujovių, kuri XVIII a. viduryje sumažino gimdyvių mirtingumą, buvo įvestas reikalavimas pribuvėjoms, prieš imantis darbo, gerai nusimazgoti rankas ir išlaikyti kiek įmanoma didesnę švarą gimdymo metu. Net jei gimdymas buvo sėkmingas, pats palikuonio susilaukimo faktas aptariamuoju laikotarpiu dar nereiškė daug – nemažai kūdikių mirdavo per pirmuosius savo gyvenimo metus. Dabartinėse išsivysčiusiose šalyje 1 000 gimimų tenka 9 vaikų iki metų mirtys, Lietuvoje – 8,5. Iki pat XIX a. šis rodiklis buvo nepalyginamai aukštesnis: Anglijoje mirdavo apie 150 vaikų, Paryžiuje – apie 200 vaikų, Ženevoje – apie 296 vaikai. Nors išsamesnių tyrimų apie vaikų mirtingumo lygį LDK teritorijoje nėra, matyt, kad jis buvo panašus.

Neišnešioti iš prigimties silpni ir ligoti kūdikiai dažniausiai mirdavo praėjus vos kelioms dienoms ar net valandoms po gimimo, o kritiniais laikyti pirmieji gimimo metai. Dėl šios priežasties dažnai vaikai įvairiuose oficialiuose dokumentuose net nefigūruoja. Maži vaikai dažniausiai mirdavo dėl įvairių vaikiškų ligų, kurių nemokėta gydyti. Vaikų išgyvenimas labiausiai priklausė nuo individualaus jų organizmo stiprumo ir atsparumo ligoms. XVI–XVIII a. Vakarų Europoje dėl įvairių infekcinių ligų, pavyzdžiui, dizenterijos, skarlatinos, kokliušo, gripo, raupų, pneumonijos, taip pat įvairių nelaimingų atsitikimų pilnametystės sulaukdavo tik apie 50–60 proc. vaikų.

Taip pat svarbia mirtingumo priežastimi buvo nesugebėjimas ir nemokėjimas prižiūrėti vaikų. Štai XVIII a. Kiprijonas Lukauskas savo pamoksle vardija pagrindines vaikų mirtingumo priežastis: dėl to, kad vaikai persiverkia vasaros metu palikti užrakinti namuose, nėra laiku pervystomi ir apiplaunami, dėl to negali miegoti naktimis, susidaužia, šliaužiodami prisivalgo molio, mėšlo ir visokių bjaurybių. Anot šio pamokslo autoriaus, dažna sunkių susirgimų priežastis yra sugadintas motinos pienas, kuris toks tampa prisivalgius visokių valgių, prisigėrus, taip pat dėl tam tikrų maitinančios motinos patiriamų emocinių. Jis sako, kad pienas sugenda per nusigundymą, nusiminimą, nuliūdimą, motinos per didelę rūstybę ir piktybę.

Požiūris į nėštumą, gimdymą ir vaikų priežiūrą pradėjo keistis Apšvietos laikotarpiu. Iki tol gimdymas buvo suprantamas kaip gana uždaras moterų reikalas, o nuo šiol ėmė atsirasti vyrų akušerių, kuriems buvo suteikiamas specialus išsilavinimas universitetuose, taip pat imta steigti specialias akušerijos mokyklas. Tokie vyrai turėjo daugiau žinių apie anatomiją, gimdymo metu vykstančius procesus, be to, esant komplikacijoms galėjo panaudoti chirurginius instrumentus ir įgūdžius. Vis dėlto tikimybė išgyventi po to, kai prireikdavo rimtesnės chirurginės intervencijos, dar ilgai išliko labai menka.

LDK teritorijoje pirmieji pokyčiai akušerijoje prasidėjo 1781 m., kai buvo įsteigtas Medicinos fakultetas, kur šalia chirurgijos kurso pradėta dėstyti ir akušerija. Nuo šio laikotarpio ėmė keistis požiūris į visus su gimdymu ir nėštumu susijusius dalykus. Universitetinis akušerijos dėstymas buvo esminis lūžis siekiant geriau pažinti moters anatomiją ir fiziologiją, palengvinti gimdymus ir sumažinti nėščiųjų bei naujagimių mirtingumą. Tai buvo pokyčių pradžia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close