captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: argi gamtoje turime daryti tik blogus darbus?

Lietuvoje – jau beveik kovo vidurys. Šventasis Juozapas, minimas kovo 19-ąją, turėtų sutikti pempes – nuo seno tai buvo tikroji pempių sugrįžtuvių diena. Tačiau laikai pasikeitė, gamta taip pat, ir mes dabar galvojame – ar tik pempės nesižvalgo vietos lizdams?
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Taip, jos sugrįžo vasario pradžioje. Pačios pirmosios mūsų laukuose gyvena daugiau kaip mėnesį. Per tą laiką, tiesa, regėjo dar šiokį tokį žiemos sugrįžimą, kantriai palaukė ir, kai sniegas nutirpo, vėl bėgiojo po dirvas, želmenų laukus. Pempė – tilvikas, tačiau ji nėra tokia ilgasnapė kaip, sakysim, perkūno oželis. Savo lesalą pempės dažniau renka nuo žemės paviršiaus, o perkūno oželis snapą kaišioja gilyn į dumblą, drėgną žemę ir iš ten trauko sliekus.

Perkūno oželiai jau turi sugrįžti. Kaip ir dar vieni tilvikai – brastiniai. Dažną pavasarį juos stebime tada, kai visur boluoja sniegas ir ledas. Dabar sniegelis tai krinta, tai vėl ištirpsta, o tikrojo, iš žiemos užsilikusio sniego jau seniai nėra ir brastinių tilvikų galima žvalgytis prie miško upeliukų, raistų. Jie, pamatę žmogų, pabaidyti kyla labai triukšmingai ir gailiai tilindžiuodami nuskuba kuo toliau nuo pavojus. Sunku suprasti šiuos paukščius – juk peri gana vėlai, per vasarą išveda tik vieną vadą, taigi laiko turi iki valios. Tačiau ne, jie skuba į namus, ir viskas...

Prieš savaitę, sekmadienį, dar prieš šiuos sniegus ir niūkius orus plykstelėjusi saulė dar sykį mums priminė, kad gamtoje ne orai, ne šiluma ar šaltis svarbūs, o ji – saulė, saulelė.

Pirmoji tikrai skaidri pavasario diena turėjo, ką parodyti, nes visi (ne tik mes) judėjo, krutėjo, stengėsi būti atvirumoje. Nuo ankstumos prieš saulę judėjo skruzdėlės. Nors jos čia krutėjo ir lygiai prieš mėnesį, tačiau po to dar buvo visko. Kol kas skruzdėlės tik šildosi, dar nedirba „vasaros“ darbų, tad tolyn nuo namų nekeliauja.

Tada aukštai danguje kliksėjo į šiaurės rytus skubančios žąsys. Jos dar tikrai nelekia į perimvietes – ten, tundroje ir miškatundrėje, vis dar žiema. Geriau apsistos pakeliui ir palauks maždaug porą mėnesių. Kad tik potvynio vanduo nenusektų...

Labai kryptingai skrido suopiai – po vieną, bet vis toldami šiaurės pusėn. Lauke prie girios straksėjo amaliniai strazdai, girioje prie Merkio suokė juodasis strazdas. O virš pievų visą dieną virvėjo vieversiai, ant aptvarų stulpų giedojo geltonosios startos, laukuose skubriai bėgiojo lesinėdami varnėnai. Kažkas turėjo matyti ir baltuosius gandrus, kurių pirmieji pranašai jau sugrįžo. Dabar jų turėtų būti jau visur – žvalgykitės...

Toks neįmantrus, o toks mielas gandrų sveikinimasis. Tačiau yra ir daugiau svarbių žinių. Kovo 20-ąją – Verbų sekmadienis. Ši šventė visada sieta su žaluma, su augalais. Gimusi toli nuo Lietuvos, ji įprasminta kitokiais augaliniais motyvais, labiausiai – žaliomis palmėmis. Tačiau mums dažną pavasarį šis Velykų priešaušris yra labai snieguotas ir šventiškai baltas. Tačiau vis tiek Lietuvoje surandama pirmųjų žalumynų ir šventinamos jų puokštelės.

Verbas net mūsų šalyje suprantame skirtingai: vienur tai – kadagio šakelė, kitur – būtinai dar ir karklo ar blindės rykštelė su baltais pumpurais – „kačiukais“. Vilniaus krašte nuo seno rišamos ypatingo grožio verbos. Tai – aukščiausio floristinio papuošalo pavyzdys, sukurtas kaimo žmonių. Dviejų vienodų verbų nerasi, joms be tradicinių, įprastų augalų naudojama ir nemažai kitų, pačių įvairiausių, puošiančių verbą ir darančią ją nepakartojamą.

Vilniaus verbos ką tik buvo sužydusios per Kaziuko mugę. Tada jų galėjai įsigyti, na, o jei ne įsigyti, tai nors į jas akis paganyti. Tačiau juk daug ką galite ir jūs patys: nepasakysime nieko naujo, nes jau senokai savo namuose turite pamerkę beržo šakelių, blindžių – suradote kirtavietėje ir dabar laukiate, kada jos pradės sprogti ir žaliuoti. Iki Velykų tai tikrai įvyks.

O gal galima patiems nieko nedaryti, o ką nors gražaus tiesiog imti ir nusiskinti? Juk gamta šiemet jau atkutusi... Nemanau... Na, gal pora žibuoklės žiedelių prie išsprogusios šakelės derės, tačiau viską plėšti iš gamtos lyg ir negražu. Jūs jau žinote, kad ypač patrauklūs ir ypač saugomi, skinti, rauti ir tuo labiau pardavinėti draudžiami pataisai.

Juodieji strazdai jau gieda – kas ten žino, gali būti, kad jie greitai pradės sukti lizdus. Lietuvoje jų dėtys, pačios pirmosios, paprastai surandamos balandžio pradžioje. Taip būdavo įprasta... Tačiau dabar viskas pasikeitė, juodieji strazdai tapo civilizuotesni...

Nesistebėkite – mūsų juodieji strazdai, žiemojantys Europoje, yra dažni miestų gyventojai. Tuos keturis ar penkis mėnesius svetur jie praleidžia miestuose ar kaimuose, miesteliuose, prie žmonių. Nejausdami agresijos, jie čia pat lesinėja, net gieda. Tie, kas pavasarį ir vasarą turėjo progų keliauti po Europą, negalėjo negirdėti skardžiai giedančių juodųjų strazdų. Žinoma, jie tikriausiai buvo vietiniai, galbūt net gyvenantys sėsliai. Tačiau daug ko iš jų turėjo mokytis ir strazdai, atlėkę iš Lietuvos.

Šią savaitę strazdams neturėjo būti smagu. Jie neabejotinai čiulbėjo, nes tikrų savo girios patriotų neišbaido sniegelis ar šaltukas. Gali būti, kad atvėsimas nepakeitė ir kitų gyvūnų nuotaikų. Štai bendradarbė Rasa papasakojo savaitgalį savo sode aptikusi mažą kiškelį. Ji bandė nudengti rožes, kurias žiemą saugojo eglišakės, ir po jomis aptiko kumščio dydžio žvėriuką. Jis buvo pūkuotas, apskritutis.

O kaip elgtis, radus tokį žvėriuką? Gal galima jam padėti? Juk jis tikriausiai alkanas, jam šalta? Gal reikia jį nešti namo, sušildyti? Ne, nuo tokios minties net šiurpas nukrato. Jokiu būdu negalima to daryti. Argi mes turime daryti tik blogus darbus?

Šitaip tikrai niekam nepadėsime, tik sujauksime visą gamtos tvarką. Kiškiukas yra sveikas, pas jį ateina mama kiškienė ir pamaitina. Štai jei galėtume pasiekti, kad laukuose nešmirinėtų katės, nebėgiotų neprižiūrimi šunys, būtų didžiausia pagalba. O jei dar nerūktų pievų gaisrai, kurie tokius žvėriukus pražudo.

Negi žmonės, be jokios priežasties padegantys žolę, to nežino? O gal jie nieko nejaučia? Toje beprasmėje ugnyje tikrai pražus ir kiškiukai, sudegs ežiai, ankstyvosios ančių dėtys ir daugybė milijonų vabzdžių, vorų, sėklų. Mes taip apiplėšime, pažeisime gamtą. Ne mažiau ją pažeistume, paėmę mažą kiškiuką ir parsinešę namo. Jis čia tikrai nebus kaip savo namuose ir niekada netaps tikru, visaverčiu kiškiu. Jo namai – gamta. Tegul jis ten ir lieka.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close