captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pirmosios lietuviškos elektronikos grupės „Argo“ muzikantai sintezatorių susikūrė patys

Konservatorijoje turėjome pažangių dėstytojų, kurie sekė naujienas, po kruopą rinko įrašus, tik jų dėka žinojome, kas dedasi pasaulyje, LRT RADIJUI sako kompozitorius ir „Argo“ grupės įkūrėjas Giedrius Kuprevičius. Anot kompozitoriaus, tuo metu, kai susikūrė grupė, nebuvo instrumentų, kuriais būtum galėjęs kurti elektroninę muziką, todėl „Argo“ sintezatorių sukūrė patys. Ir tai buvo pirmasis lietuviškas sintezatorius.
T. Urbelionis (BFL) nuotr.
T. Urbelionis (BFL) nuotr.

Mažai žinomas faktas, kad viena pirmųjų elektroninės muzikos grupių visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo kauniečiai „Argo“. Dar 1977 m. jie sukūrė pirmąjį Lietuvoje sintezatorių, o 1980 m. išleido savo debiutinį albumą „Diskofonija“. Jis skambėjo neįtikėtinai moderniai, o viršelyje buvo nupiešti prasegti džinsai. Šis albumas buvo spausdintas visose Sovietų Sąjungos leidybinės kompanijos „Melodija“ padaliniuose. Manoma, kad jo tiražas – milijonas vienetų.

Grupės „Argo“ įkūrėjas ir vadovas – kompozitorius G. Kuprevičius. Grupėje grojo septyni muzikantai: gitara – Linas Pečiūra, klavišiniais – Julius Vilnonis, mušamaisiais – Arūnas Mikuckis, bosine gitara – Artūras Kuznecovas. Taip pat su „Argo“ dainuodavo vokalistas Gintaras Kizevičius, o jų garso režisierius buvo Orūnas Urbonas. Be to, visi šie muzikantai grojo Kauno muzikinio teatro orkestre.

Sintezatorių susikūrė patys

G. Kuprevičiui elektroninė muzika buvo naujas būdas kurti muziką teatrui. „Sunku būtų dabar atsekti, kaip viskas prasidėjo. Teatro muzika man visada buvo antroji aistra. Ji reikalauja labai įvairaus garsyno, vien su simfoniniais instrumentais, kad ir kokie jie būtų įdomūs, neišsiversi. Reikia kitaip pateikti garsą, jį transformuoti. Jau 1968–1969 m. visokiais būdais bandėme transformuoti garsą. Konservatorijoje turėjome pažangių dėstytojų, kurie sekė naujienas, po kruopą rinko įrašus, tik jų dėka žinojome, kas dedasi pasaulyje“, – pasakoja kompozitorius.

Žinoma, prieš pradedant kurti elektroninę muziką patiems, pirmiausia ją reikėjo išgirsti. Gyvenant Sovietų Sąjungoje tai nebuvo lengva, bet G. Kuprevičius rado būdų, kaip muziką ne tik išgirsti, bet ir ja pasidalinti su kitais. „Svarbiausia buvo tai, kad mes laisvai galėjome klausytis Lenkijos radijo trečiosios programos. Tais laikais ši programa buvo pati pažangiausia visoje Europoje. Jei Londone kas nors išleisdavo plokštelę, vakare trečiojoje programoje ją jau grodavo“, – prisimena kompozitorius.

Lenkijos radijo trečiosios programos muzikos pagrindu G. Kuprevičius ruošdavo viešas paskaitas Kaune. „Minios žmonių antradieniais eidavo į biblioteką klausytis muzikos, kurią būdavau įrašęs į juostinį magnetofoną. Dabar, žinoma, visa tai skamba juokingai, bet tada buvo toks laikas. Susirinkdavo minios, žmonės netilpdavo, stovėdavo koridoriuje“, – prisimena G. Kuprevičius.

Grupės įkūrėjas sako, kad netiesa, jog tais laikais mus tik engė. „Žinoma, buvo visko. Mano paskaitų visada klausydavosi „angelas“ iš saugumo. Savo paskaitoje visada prieidavau tik iki tam tikros ribos“, – sako G. Kuprevičius.

Norint kurti elektroninę muziką, reikėjo elektroninės muzikos instrumentų. Kadangi parduotuvėje jų nebuvo galima nusipirkti, grupės muzikantai sintezatorių susikūrė patys – tai buvo pirmasis lietuviškas sintezatorius. „O. Urbonas dirbo radijo gamykloje Kaune, todėl jam nebuvo sunku gauti įvairiausių detalių, reikalingų šiam instrumentui sukurti. Tai buvo vienbalsis sintezatorius (kvazimugas) su dviem generatoriais, juo negalėjai groti trumpesnių ar ilgesnių natų“, – pasakoja kompozitorius.

 „Argo“ koncertai buvo labai teatrališki, net mažesniuosiuose Lietuvos miestuose į juos susirinkdavo keli šimtai žmonių. Žiūrovai anksčiau nieko panašaus nebuvo matę ir girdėję. „Dar buvo instrumentinio roko grupė „Saulės laikrodis“. Bet jie nerengė tokių programų, kaip mes“, – užsimena G. Kuprevičius.

Lietuvos muzikos kritikai į „Argo“ muziką žiūrėjo įtariai

Klausytojai dėl „Argo“ ėjo iš proto, bet kritikai į jų muziką žiūrėjo įtariai. „Oficialioji kritika mūsų nepriėmė. Bet juk ir dabar daug ko nepriima, turi būti Eimuntas Nekrošius, kad apie tave rašytų ditirambus. Neturėjome galimybės pritraukti profesionalų, dalis mūsų muzikantų buvo mėgėjai“, – sako G. Kuprevičius. Anot jo, profesinei kritikai tai buvo ženklas, kad jie saviveiklininkai. „Mus palaikė Liudas Šaltenis, bet jis taip anksti mirė, kad viskas tuo ir baigėsi. O kartą Palangos vasaros estrados festivalyje buvome žiauriai sumušti“, – atsimena grupės įkūrėjas. Kompozitorius atvirauja, kad jam nelabai rūpėjo kritikų nuomonė, bet buvo skaudu dėl žmonių, su kuriais dirbo. Anot jo, buvo sakoma, kad „Argo“ vaikėsi pigaus populiarumo.

Įdomu tai, kad „Argo“ muzika buvo puikiai priimta muzikantų ir kritikų sovietinėje Rusijoje. Pirmasis juos pastebėjo garsiausias buvusios Sovietų Sąjungos muzikos kritikas, dabar vienas ryškiausių Kremliaus opozicionierių Artemijus Troickis. Žmonėms Rusijoje „Argo“ muzika buvo kažkas visiškai naujo ir vakarietiško. 1983 m. Maskvoje jie surengė tris milžiniškus koncertus. „Per mus jie gaudavo šviežio vėjo. Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, todėl viskas, kas čia vyko, buvo gerai. Jei tai būtų vykę Anglijoje – būtų buvę kitaip. Pažangi rusų jaunuomenė tuo puikiai naudojosi ir kūrė savo muziką. Mano vardas buvo naudojamas kaip saugiklis, kad jų nepersekiotų. Tų bepročių, kurie persekioja, iki dabar yra, kažkodėl jie visą laiką gyvi“, – pasakoja „Argo“ įkūrėjas.

 Sunku būtų pasakyti, ar „Argo“ buvo viena pirmųjų elektroninės muzikos grupių visoje Sovietų Sąjungoje, gal mes ne viską žinome, sako G. Kuprevičius. „Dar buvo tokia latvių grupė „Zodiakas“, bet su ja kažkodėl nebendravome. Jie daugiau grojo roko muziką, negrojo Eduardo Artemjevo „Stalkerio“, o mes grojome“, – sako kompozitorius.

„Diskofonijos“ viršelyje buvo nupiešti prasegti džinsai

„Argo“ ne tik skambėjo moderniai, tai buvo labai drąsi grupė. Pavyzdžiui, ant pirmojo grupės albumo „Diskofonija“ buvo nupiešti prasegti džinsai – akivaizdus Vakarų kultūros simbolis. Pro džinsų užtrauktuką kilo vaivorykštė. Šiandien šis viršelis būtų suprantamas kaip LGBT [lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų – LRT.lt] žmonių bendruomenės simbolis, tačiau 1980 m. Sovietų Sąjungoje viskas buvo interpretuojama kiek kitaip. „Tada vaivorykštė nebuvo su mažuma  susietas simbolis. Kitaip mes niekada nebūtume Maskvoje išleidę albumo. Toji vaivorykštė reiškė mūsų išsiveržimą iš sukaustytos erdvės. Grupei „Argo“ buvo svarbus ne rezultatas, o kelionė. Juk argonautai keliavo aukso vilnos ieškoti“, – paaiškina G. Kuprevičius.

Sovietų Sąjungos kultūros funkcionieriai šios grupės prisibijojo. Pavyzdžiui, kai „Argo“ norėjo išleisti savo antrąjį vinilą, kurį paskui pavadino „Šviesa“, jiems buvo pasakyta, kad albumas skamba per daug seksualiai. „Plokštelė „Šviesa“ anksčiau vadinosi „Procesai“. Prašiau vokalisto, kad jis nuolat skleistų seksualų garsą, norėjau, kad tai būtų gašlu. Kūrinys baigdavosi vaikų choru. Maskvoje tai iš karto pajuto ir pirmiausia paprašė pašalinti vokalą. Vienas iš komentarų buvo „išgirs mūsų komjaunuoliai, ką jie pagalvos“, – prisimena „Argo“ įkūrėjas.

Iširusią grupę dar bandė gaivinti

1987 m. grupė iširo. „Ji savo padarė. Pradėjo atsirasti ir daugiau panašių grupelių, atsirado ir galybė sintezatorių. Vėliau mus bandė atgaivinti kaip „Hiperbolę“, bet mes nutarėme, kad nereikia. Niekada nereikia grįžti atgal, kaip ir į senus butus, kur kadaise gyvenai“, – sako G. Kuprevičius.

Paklaustas, kas žino, kaip „Argo“ karjera būtų susiklosčiusi, jei Sovietų Sąjunga nebūtų ribojusi muzikos sklaidos į Vakarus (galbūt jie būtų tapę tarptautinėmis elektroninės muzikos žvaigždėmis), kompozitorius sako, kad sapnuoja visi, bet ne visi sapnai išsipildo. „Būtų ne visai korektiška sakyti – jei ne tos sienos, dabar mus žinotų ir Zambijoje. Gal būtų žinoję, o gal ir ne“, – užsimena jis.

Laiką su „Argo“ G. Kuprevičius prisimena kaip vieną įdomiausių savo gyvenime, lietuviškai muzikai ši grupė svarbi kaip elektroninės muzikos žanro pradininkė. Žanro, kuris Lietuvos muzikos scenoje šiandien vienas aktyviausių. O tokie lietuviškos muzikos vardai, kaip Vidis, Manfredas ar Gediminas Žygus yra pripažinti ir tarptautinėje elektroninės muzikos scenoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...