captcha

Jūsų klausimas priimtas

Menotyrininkė paaiškino, kodėl senosiose fotografijose žmonės nesišypsojo

XIX a. fotografijos vadovėliuose buvo galima rasti patarimų šiukštu nefotografuoti besišypsančio žmogaus, nes tai atgrasu, LRT RADIJUI pasakoja grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotografijas tyrinėjanti Jolita Mulevičiūtė. Tačiau, anot menotyrininkės, grafo S. K. Kosakovskio fotografijose žmonės šypsojosi. „Jis fotografavo ne rinkai, o savo malonumui privačioje aplinkoje, todėl dažnai būdavo visiškai neįpareigotas laikytis nustatytų taisyklių. Grafas nuolat pažeisdavo tas taisykles“, – sakė J. Mulevičiūtė.
Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Viename į XIX a. Laukinius Vakarus nukeliančiame Holivudo filme su humoru pasakojama istorija, kodėl tuo metu stebuklui prilygstančiose fotografijose žmonės nesišypso. Tačiau pasklinda gandai, kad kažkur yra labai neįprasta nuotrauka, kurioje senyvas žmogus vis dėlto šypsosi. Vėliau, ši išskirtinė nuotrauka atsiduria filmo personažo rankose. Ši juokinga istorija apie besišypsantį žmogų neįprasta ir svarbi fotografijos istorijoje.

Anot J. Mulevičiūtės, grafo S. K. Kosakovskio fotografijose žmonės jau šypsosi, nors tai turėjo būti gana keista. „Dauguma žmonių senose nuotraukose nesišypso dėl paprastų techninių priežasčių – labai ilgai fotografijos technika buvo tokia netobula, kad žmonės turėdavo pozuoti keletą minučių, o kartais net ir ilgiau. Reikėdavo bent penkias minutes nejudant sėdėti prieš fotoaparato objektyvą, nes, jei pozuotojas sujudėdavo, nuotraukoje jis išeidavo kaip vaiduoklis“, – sako menotyrininkė. Taip pat ji priduria, kad penkias minutes išlaikyti autentišką šypseną buvo beveik neįmanoma.

Menotyrininkė pasakoja, kad į fotografiją portreto kanonai persikėlė iš dailės, o šypsena buvo netoleruojama ir dailės portrete. „Ji buvo siejama su kažkuo fragmentišku, tuo, kas staigiai pasirodo ir tuoj pat dingsta, o portretas juk turėjo būti amžinas, žmogus jame turėjo atrodyti universalus“, – pasakoja J. Mulevičiūtė. Kaip pastebi ji, senojoje dailėje besišypsantys portretai egzistuoja, tačiau retai, o XIX a. fotografijos vadovėliuose buvo galima rasti patarimų šiukštu nefotografuoti besišypsančio žmogaus, nes tai atgrasu.

Šiandien fotografija asocijuojasi su užfiksuota akimirka, momentu, tačiau XIX a. fotografams toli gražu taip neatrodė. Menotyrininkė pastebi, kad  Henri Cartier-Bressono epocha išskyrė momento ir ekspresijos svarbą. Tais laikais buvo stengiamasi modelį perteikti kuo objektyviau ir natūraliau. „Grafas S. K. Kosakovskis naudojo komercinių fotografų schemas. Jis niekuomet nekišdavo objektyvo arti prie fotografuojamo asmens, išlaikydavo neutralų atstumą, centruodavo figūrą pačiame vaizdo viduryje, dažnai nukreipdavo modelio žvilgsnį į šoną, tarytum sudarydamas įspūdį, kad fotografuojamasis nepastebi to, kas su juo daroma“, – sako J. Mulevičiūtė

Eruditas S. K. Kosakovskis žiemas leisdavo Lenkijoje, o vasaras Ukmergės rajone esančiame Vaitkuškio dvare. Grafas vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė domėtis fotografija, o 1894-aisiais Ukmergės rajone įkūrė mėgėjišką fotostudiją, kurią pavadino pagal vietovę – „Vaitkuškis“. Jo fotografijos keliavo ir į užsienį, jas eksponavo parodose Londone, Varšuvoje ir kitur. Tiesa, tuo metu fotografija kaimo teritorijoje nebuvo tokia jau retenybė – ja domėjosi ir kiti dvarininkai. Jie, kaip ir S. K. Kosakovskis, fiksavo savo aplinkos žmones ir peizažus. Vis dėlto grafo kolekcija išskirtinė, jis fotografijose sugebėjo suderinti mėgėjiškumą su profesionalumu, atrado savitą braižą ir kadro režisūrą. „Grafas bandė suderinti komercinės fotografijos principus ir mėgėjų fotografijai būdingą laisvę. Tai labai retas reiškinys“, – akcentuoja J. Mulevičiūtė.

Menotyrininkė priduria, kad S. K. Kosakovskis fotografavo ne rinkai, o savo malonumui, privačioje aplinkoje, todėl dažnai būdavo visiškai neįpareigotas laikytis nustatytų taisyklių. Anot J. Mulevičiūtės, grafas nuolat pažeisdavo tas taisykles ir prieš objektyvą prasidėdavo tikras fotografo ir modelio dialogas. Jis būdavo nedrąsus, pasireikšdavo kokiais nors nedideliais gestais, kryptelėjimais, veido mimika.

„Grafas fiksavo įvairius žmones – ir kilmingus, ir nekilmingus, vykdavo į kaimus, kur fotografuodavo kasdienį kaimo gyvenimą tokį, koks jis buvo. Pažvelgę į Vaitkūnų valstiečių grupinę nuotrauką, pamatysite, kad taip, kaip mes dabar rišame savo šalikus itališku mazgu, jau rišo labai seniai“, – pasakoja menotyrininkė

Tuo metu, kai grafas aistringai fotografuodavo dvaro, kaimo žmones, apylinkes, fotografija buvo dar labai jaunas išradimas, ja užsiimti buvo modernu. Įdomu, kaip fotografija galėjo išlaisvinti ir keisti gana konservatyvių pažiūrų grafą S. K. Kosakovskį. „Nors S. K. Kosakovskis buvo tradicinės luominės, patriarchalinės visuomenės šalininkas, fotografuodamas jis ignoravo luominę hierarchiją ir kompiliavo savo archyvą visiškai neatsižvelgdamas į socialinio reikšmingumo ar tautinės priklausomybės taisykles“, – pasakoja J. Mulevičiūtė.

Parodą „Kasdienės gėlės: moterų ir vaikų portretai iš grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotografijų rinkinio“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje dar galima pamatyti iki kovo 6 d. 17 val.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...