captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: kalendorių kaitaliojimas grįžtantiems paukščiams niekada nerūpėjo

Žiemai skirtas laikas jau baigėsi, kalendorius praneša apie pavasarį. Taip ir bus, bet visai nesvarbu, ką ten skaičiuoja kalendorius. Štai vasario 24-ąją šventėme Vieversio dieną – jo sugrįžtuves. Ne visada jis taip anksti parplasnoja, oi ne visada. Juk yra buvę žiemų, kai atlydžiai prasidėdavo tik kovo pabaigoje. Tačiau šiemet dirvinis vieversys matytas dar anksčiau, kaip ir kitų svetur žiemojančių paukščių.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Kaip ir iš kur radosi Vieversio diena būtent tokiu metu? Skeptikai pripažįsta, kad tądien paukščiai turėjo būti stebimi. Iš kurgi kitur būtų sugalvotas paukščio pasveikinimas. Tačiau vasario 24-oji, pagal juos, galėjusi būti gerokai vėliau. Paklausite – kaip tai? Daug ką paklaidina žinios apie kalendorių kaitą. 1582-aisiais, daugiau nei prieš 400 metų, įvestas Grigaliaus kalendorius, kuriuo naudojamės iki šiandien. Pakeitus kalendorių, buvo net 13 dienų paankstintos Julijaus kalendoriaus datos. Taigi skeptikai teigia, kad vieversiai, pagal senojo kalendoriaus skaičiavimus, parskrisdavo tik kovo 7–8 dienomis.

Tačiau turime žinoti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir kitos Europos valstybės Grigaliaus kalendoriumi pradėjo naudotis nuo pat jo paskelbimo. Netgi esant Rusijos imperijos okupacijai (o Rusija Grigaliaus kalendorių oficialiai pripažino tik 1917 m.), tradicijos buvo išsaugotos – prie to labiausiai prisidėjo mūsų tautinės ir bažnytinės šventės. Juo labiau šis kalendorių kaitaliojimas visai nerūpėjo ir nerūpi patiems vieversiams: jie kaip parskrisdavo patys pirmieji vasario 24-ąją, taip savo tradicijos ir neišdavė.

Vilniuje net keletą dienų šurmuliavo Knygų mugė. Tradicinė mugė yra tapusi ne tik kultūriniu renginiu – joje galima sutikti ir nemažai gamtininkų ar gamtos mėgėjų. Jie labiausiai jaučia, kuri leidykla išlaido naujų knygų apie gamtą.

Knygų apie gamtą mes tikrai laukiame ir tikimės, nes jų mažoka. Štai du tomai paukščių faunos buvo išleisti prieš 26 metus, per tą laiką bent dvi žmonių kartos subrendo. Visai neseniai buvo išleistas „Lietuvos paukščių pažinimo vadovas“, kurį parengė bene trys geriausi šalies ornitologai. Knyga paklausi, nes jos vertė išskirtinė, tačiau ji negali būti vienintelė. Be to, vaikai tuojau klaus „mama, o koks čia augalas?“, „tėti, o koks čia vabalas“. Kur tokios knygos?

Tokios knygos lengvai negimsta. Lietuvoje turime visai nedaug specialistų – jie turi gimti, norėti daryti ir to patys mokytis visą gyvenimą. Žinoma, mums toli iki Švedijos, kuri greitai baigs leisti savo biologinės įvairovės enciklopediją, o joje (bent jau buvo planuota daugiau kaip 150 tomų) bus aprašytos visos iki vienos šios karalystės rūšys. Vadinasi, kažko turėtume tikėtis ir mes. Bet mes galime tikėtis tik iš savęs, savo autorių, savo mokslininkų.

Beje, ar žinote, kad Dainavos girioje prie jos upių ir ežerų antys klykuolės nėra didelė retenybė? Nuo ankstaus pavasario jų poros plaukioja Ūloje, skraido paūliais, lankosi miškuose ir kaimuose, ieško vietų lizdams. Peri klykuolės medžiuose esančiose drevėse, inkiluose, o jei tokių neranda – po ūkiniais pastatais, upelio šlaito ertmėse, po kelmais.

Išsiritusių klykuoliukų laukia du nelengvi išbandymai. Pirmasis – iššokti iš inkilo ar dervės. Kartais tenka kristi net dešimtį metrų, bet paukščiukai – pūkuoti lyg debesėliai, be to, labai lengvi, todėl ore sklendžia labai lengvai ir krinta minkštai. Pašokę jie nuskuba paskui savo mamą. Štai čia ir prasideda didieji pavojai, nes iki atviro vandens gali laukti ir nemenkas kelias. Stebina jų energija ir gebėjimas pajausti, kur yra vanduo – net pasiklydęs paukščiukas visada skuba jo link. Beje, panaši yra ir didžiojo dančiasnapio, čia pat gyvenančio, už didžiąją antį šiek tiek stambesnio paukščio, biologija.

Prieš savaitę kalbėjome apie inkilus, tarėmės, kaip juos kalti ir kelti. Manau, kad šį savaitgalį jūs tą ir padarėte. Na, o dabar apie lizdus gandrams. Lizdo pagrindas – apie 1,5 m skersmens platforma. Būtų gerai, kad rastumėte metalinį karkasą, juk lizdą laikyti teks ne vieną dešimtmetį. Jei darote medinį pagrindą, naudokite ąžuolo medieną, ją sukalkite metaliniais ramsčiais. Pagrindas gandro lizdui keliamas ant stogo, į medį ir ant tam pastatyto stulpo. Svarbu, kad būtų stabilu, ilgaamžiška, kad paukščiai be kliūčių galėtų įskristi vidun.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...