captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Staponkutė: ne kiekviena kalba yra tokia muzikali, kaip lietuvių

Lietuvių kalbos lygis aukštas, bet esame šiek tiek įsitempę ir neleidžiame kalbai lengvai lietis, todėl ji kartais būna kampuota, LRT RADIJUI sako Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų kategorijoje nugalėjusios knygos „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ autorė Dalia Staponkutė. „Mūsų rašytinė kultūra (atleiskite, nekalbu apie žurnalistiką), eseistika, poezija tikrai labai aukšto lygio, melodinga. Mes turime melodiją, turime muziką kalboje. Ne kiekvienai kalbai būdinga ta muzika. Ji mums kartu suteikia ir kokybę“, – įsitikinusi rašytoja.
J. Kalinsko (15min.lt) nuotr.
J. Kalinsko (15min.lt) nuotr.

– Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

– Pirmiausia sukelia dėkingumą už tai, kad tikrai labai nuoširdžiai balsavo draugai, skaitytojai, žmonės iš kitų šalių. Tai jaudinantis ir sykiu įpareigojantis apdovanojimas. Kartu galbūt šiek tiek ir sąžinės graužimo yra, nes nesu labai produktyvi rašytoja.

– Tai tik antra Jūsų knyga?

– Taip, tik antra, o eseistikos žanras, sakyčiau, gana nepopuliarus. Tačiau, matyt, žmonės išgirdo, ką norėjau pranešti, o tai labai svarbu, nes nesu žmogus, kuris negyvena Lietuvoje ir nuolatos derasi su savo tėvyne, išgyvena kalbos pasirinkimo dramą. Taigi apdovanojimas tikrai jaudina mane visokeriopai.

– Jūsų knyga vadinasi „Iš dviejų renkuosi trečią“. Kadangi šiuo metu gyvenate Kipre, vadinasi, tenka rinktis tarp Kipro ir Lietuvos?

– Tėvynė gali būti tik viena. Bet taip, aš pusę gyvenimo, jau 27 metus, gyvenu Kipre, o kai dalini save tarp dviejų tėvynių, atsiranda ir trečia erdvė – tavo tikroji erdvė, kurią šioje knygoje pavadinau gimtąja kalba (kalba – kaip tėvynė). Bet iš tikrųjų tai yra kažkoks savo susikurtas pasaulis, kuriame tu gyveni kaip pasaulio žmogus.

– Taigi knygoje ir norėjote pranešti apie savo išgyvenimus? Anotacijoje parašyta, kad knygoje pateikiamos labai asmeniškos detalės, konkretūs išgyvenimai, patirtys, atskleidžiami realūs vardai ir veikėjai.

– Taip, vardai ir veikėjai realūs. Literatūros kritikė Eglė Kačkutė pavadino mano knygą autofikicja – tai žanras, kai gali pasikalbėti su draugais, bičiuliais apie tai, kas tave jaudina. Tai nėra vien kažkokių nuogų faktų aprašymas – tai ir problemų kėlimas. Tokių problemų, kaip vaikų, gyvenančių mišriose šeimose, kalba, karjeros nenuoseklumas gyvenant svečioje šalyje.

Taip pat – įvairūs pasirinkimai, kurie tave sulipdo kaip kažkokį gyvenimo eksperimentą. Tu eksperimentuoji su savo gyvenimu ir juo žengi drąsiai arba nedrąsiai. Su visomis tomis jausenomis aš atkeliavau pas lietuvių skaitytoją. Tai nėra tik emigracija – emigrantais šiais laikais galima pavadinti visus. Tai su kalba, su vaikų kalba, su nuolat tampančia tapatybe susiję išgyvenimai. Ne tik tautine, bet ir profesine, lytine, nuolat tampančia moters tapatybe.

– Kiek kūryba padeda save išreikšti?

– Kūryba yra viskas, ką mes gyvenime turime, man atrodo, kad daugiau nieko ir nėra. Net jei dirbi paprastą darbą, pavyzdžiui, esi pardavėja, kiek kūrybos į savo darbą įpini, tiek jos ir yra. Kūryba bet kokį darbą tik pagražina. Kūryba yra nuolatinis dialogas su tuo, kas man brangu, ir šis dialogas tęsis visados.

Kalbėjote apie tai, kad kyla įvairiausių klausimų ir problemų dėl lietuvių kalbos. Ką praranda Lietuva ir pats žmogus, kuris beveik nemoka savo gimtosios kalbos?

– Manau, tai ne tik lietuvių kalbos problema. Tą patį išgyvena ir graikai, tarp kurių gyvenu, ir vengrai, ir apskritai visas pasaulis. Sakyčiau, mažosios kalbos ir kultūros tai išgyvena aštriau. Nemanau, kad Lietuva ką nors praras, nes pasaulyje mes vis vien gyvensime kaip lietuviai, elgsimės kaip lietuviai, kvėpuosime ir atrodysime kaip lietuviai. Nes esame kitokie nei kiti.

Kalba labai svarbu, bet tai nėra viskas, kas mus išsaugo kaip lietuvius. Labai svarbus motinos ir tėvo apsisprendimas kalbėtis su vaiku gimtąja kalba. Tai – dovana tėvynei motinai. Manau, kad vaikai mišriose šeimos visada kalbės lietuviškai, jei tėvai nuspręs su jais kalbėtis lietuviškai, leis pajusti natūralią kalbos tėkmę. Labai svarbu kalbėti savo gimtąja kalba, nes tai yra melodija, kurią mes atsinešame su savo prigimtimi iš savo motinos.

– Ką manote apie kitus lietuvių autorius? Koks yra šiandieninis lietuvių literatūros lygis?

– Apie lygį diskutuojama daug ir lietuviams būdinga būti nepatenkintiems savimi. Bet aš manau, kad lygis tikrai aukštas. Sakau ir kaip vertėja, ir kaip literatūros kritikė. Juk esu ir disertaciją parašiusi apie literatūros vertimus ir apie kelionių literatūrą. Mūsų kalbos lygis aukštas, bet esame šiek tiek įsitempę, kartais neleidžiame kalbai lengvai lietis, todėl ji kartais kampuota.

Bet išties mūsų rašytinė kultūra (atleiskite, nekalbu apie žurnalistiką), eseistika, poezija tikrai labai aukšto lygio, melodinga. Pagaliau mes turime melodiją, mes turime muziką kalboje. Ne kiekvienai kalbai būdinga ta muzika. Ji mums kartu suteikia ir kokybę. Ypač tada, jei poetas girdi tą kalbą ir sugeba ją išdainuoti.

Prasmiškai mūsų eseistika labai stipri, turime ir Nacionalinės premijos laureatų. Eseistika kone lietuviškas žanras, kuris, susipažinus anglų, amerikiečių eseistika, atrodo aukšto lygio. Galime džiaugtis.

– Ar Jūsų kūrybos gerbėjai galės Jus pasveikinti vasario 28 d. Vilniaus knygų mugėje?

– Negaliu atsakyti, nes dar nežinau – reikia susirasti tinkamą reisą. Iš Kipro į Lietuvą skraidyti labai nepaprasta. Ir kultūrinių, ir kitokių ryšių mums stinga. Viena iš mano misijų – suartinti mažas šalis, kad būtų patogiau susisiekti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...