captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Novikas: dirigentas A. Končius savo namuose neturėjo net normalaus stalo

LRT lengvosios muzikos orkestrui Aloyzas Končiaus vadovavo net 16 metų, o kolegos jį prisimena kaip reiklią, darbščią ir kartu šiek tiek bohemišką asmenybę. LRT RADIJO laidoje „Devyni radijo dešimtmečiai“ kompozitorius Mikalojus Novikas pasakoja, kad A. Končius turėjo nemažą butą, kuriame beveik nebuvo baldų – tik didelis koncertinis rojalis ir šiokia tokia lova. „Kartą, nuėjęs jo pasveikinti gimimo dienos proga, pastebėjau, kad A. Končius net neturi žmoniško stalo – namuose tebuvo dvi taburetės, ant kurių buvo uždėtos lentos“, – prisimena M. Novikas.
LRT arcgyvo nuotr.
LRT arcgyvo nuotr.

Stulbino fenomenaliais gabumais

Dar paauglystėje dirigentas A. Končius visus stulbino fenomenaliais gabumais – absoliučia muzikine klausa ir virtuozišku gebėjimu groti pianinu. Sulaukęs pilnametystės, įstojo į Maskvos konservatoriją, kur studijavo fortepijoną. Baigęs studijas A. Končius grįžo į Lietuvą, čia koncertavo, akompanuodavo įvairiems solistams, bet po kelerių metų grįžo į Maskvą tęsti aspirantūros studijų.

1969-aisiais lietuviai panoro susigrąžinti nepaprastai gabų dirigentą – LRT orkestro vadovas Jonas Vadauskas  nusprendė atsidėti pedagoginiam darbui ir savo vietą užkleisti A. Končiui.

LRT lengvosios muzikos orkestrui A. Končiaus vadovavo net 16 darbingiausių ir produktyviausių savo karjeros metų. Lietuvos radijo fonotekoje saugoma per 200 A. Končiaus, kaip pianisto, įrašų, per 2 200 jo diriguojamo orkestro įrašų, o Vilniaus plokštelių studijos archyve saugomos net 43 plokštelės.

1985-aisiais, kilus nesutarimams su LRT vadovais, A. Končius paliko orkestrą. Vėliau keletą metų dirbo koncertmeisteriu Operos ir baleto teatre, su operos solistų ir dėstytojų grupe buvo pakviestas dėstyti Venesueloje, Karakaso konservatorijoje ir operos teatre.

Ne vienas dirigento bendradarbis pasakoja, kad A. Končius visuomet buvo be galo reiklus sau ir kitiems, kolegos jį atsimena kaip itin darbštų, pareigingą ir absoliučia klausa gamtos apdovanotą muzikantą. LRT orkestro inspektorius, kontrabosininkas Zigmas Žukas prisimena, kad tuo metu, kai A. Končius atėjo dirbti į orkestrą, jame tebuvo 30 žmonių, šį skaičių A. Končius sugebėjo išauginti iki 47. Anot Z. Žuko, jo darbo metų buvo įrašyta garsioji lietuviška Miko Petrausko opera „Birutė“, operetės „Mirandolina“ ir „Bučiuok mane, Keit“.

„Didelė problema buvo instrumentai, nusipirkti jų orkestrai galėjo tik iš tarybinių gamyklų, iš kitur jų gauti nebuvo lėšų. O be geros aparatūros orkestras negalėjo koncertuoti didelėse salėse. Nepaisant to, orkestrui buvo keliami milžiniški reikalavimai, per metus susikaupdavo labai daug įrašų: ir Algimanto Raudonikio, ir Benjamino Gorbulskio, ir Teisučio Makačino, ir Vygando Telksnio – plejada puikiausių, dabar jau gerai mums žinomų Lietuvos kompozitorių. Visus šiuos žmones A. Končius mielai priimdavo, buvo tolerantiškas, neskubantis atmesti“, – pasakoja Z. Žukas.

„Kartą poetas Vytautas P. Bložė buvo labai įsižeidęs dėl vieno teksto. Bijau suklysti, bet, man atrodo, dėl „Oi motinėle“. Įniršęs poetas net įraudusiu veidu gynė savo tiesą“, – prisimena kontrabosininkas Z. Žukas.

Dideli planai, kuriuos beveik pavyko įgyvendinti

Muzikologė Jūratė Gustaitė sako, kad „Kalba Vilniaus“ redakcijoje, rašydama apie radijo muziką, susipažino su dirigentu A. Končiumi, kai 1969 m. jis buvo paskirtas LRT lengvosios muzikos orkestro dirigentu. „Mano pažintis su juo buvo labai maloni, tai buvo energingas, kūrybine galia spinduliuojantis žmogus, kuris man iš karto padarė didelį įspūdį. Jo net judesiai buvo staigūs, greita eisena“, – pasakoja J. Gustaitė.

Muzikologė pabrėžia, kad A. Končiui labai rūpėjo, kad orkestras grotų įvairią muziką. „Jis yra sakęs, kad kiekvienam orkestrui reikia pagroti Johanną Sebastianą Bachą. Man tai atrodė šiek tiek nerealu, nes radijo orkestrai akompanuodavo dainoms, įrašinėdavo radijo dramos spektaklių muziką. Kitaip sakant, tarnavo radijui ir televizijai. Aloyzas Končius norėjo orkestrą nukreipti ir į koncertinę veiklą“, – pastebi J. Gustaitė.

Kitas jų susitikimas buvo po nepilnų metų, kai jau buvo galima kalbėti apie A. Končiaus dešimties mėnesių veiklos rezultatą. Anot J. Gustaitės, jam jau buvo pavykę padaryti kai kurių kūrinių įrašus, pakeisti orkestro sudėtį ir pakoncertuoti.

Deja, taip susiklostė, kad LRT archyvuose nėra A. Končiaus interviu, nors jie būdavo ruošiami ir transliuojami eteryje. Tai jokia išimtis. Kadangi juostų trūkdavo, redaktoriai ir žurnalistai įrašydavo laidas, o juostas po eterio išmagnetindavo ir į jas vėl rašydavo naują medžiagą. Tačiau buvo ir išskirtinių laidų, kurios oriai įsikurdavo archyvų lentynose. Pirmiausia – tai laidos, ruošiamos rusų kalba transliacijoms iš Maskvos.

1974-aisiais redaktorės Irinos Sklepovič parengtame pokalbyje dirigentas A. Končius pasakojo, kaip sekasi orkestrui ir ko jo repertuare stinga. „Pas mus nauja tvarka – tris kartus per metus renkasi repertuarinė komisija, kuri sprendžia, kokių kūrinių reikia eteryje. Kai ką užsakome patys. Komisijoje kyla ginčų dėl solistų, dėl instrumentuotės, mūsų orkestras yra ypač priklausomas nuo kompozitorių kūrybiškumo. Man atrodo, kad mūsų repertuare stinga instrumentinių kūrinių, šokių muzikos, kurią labai mėgsta klausytojai. Grojame ne tik lengvąją muziką, pasikviečiame daugiau muzikantų ir įrašome simfoninius kūrinius, arijas su operos solistais“, – pasakojo A. Končius.

Gyvenimas buvo bohemiškas

A. Končiaus bičiulis kompozitorius M. Novikas taip pat itin šiltai prisimena dirigentą, sako, kad jis buvo labai talentingas žmogus, kuriam niekada nereikėjo daug repetuoti. Kartu jie surengė apie 100 autorinių koncertų po Lietuvą, važiavo į Minską, Taliną ir Maskvą. „Aliuką prisimenu nuo tų laikų, kai jis mokėsi Maskvos konservatorijoje. Susipažinau su juo pats dar būdamas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos mokinys, kai jis per atostogas atvažinėdavo į Vilnių koncertuoti. Vėliau, kai A. Končius pradėjo dirbti LRT lengvosios muzikos dirigentu, tarp mūsų užsimezgė labai artimas ryšys, nes abu gyvenome Antakalnyje“, – pasakoja M. Novikas ir prisimena pirmą A. Končiaus koncertą pradėjus dirbti su LRT lengvosios muzikos orkestru – tada pirmą kartą nuskambėjo ir M. Noviko daina „Šypsena“.

Anot M. Noviko, ilgą laiką dirigentas gyveno bohemiškai, šia minute. „Jis turėjo nemažą butą, kuriame beveik nebuvo baldų, tik didelis koncertinis rojalis ir šiokia tokia lova. Kartą, nuėjęs jo pasveikinti gimimo dienos proga, pastebėjau, kad jis net neturi žmoniško stalo, namuose tebuvo dvi taburetės, ant kurių buvo uždėtos lentos. Vėliau jo pirmoji žmona Linutė privertė jį susitvarkyti“, – dalijasi prisiminimais M. Novikas.

Kompozitorius prisimena, kaip kartą koncertavo Klaipėdoje, kur nedaug trūko, kad jis pirmą kartą gyvenime būtų išėjęs į sceną diriguoti.  „Pusę aštuonių, kai jau turėjo prasidėti koncertas, pastebėjome, kad nėra nei A. Končiaus, nei orkestro inspektoriaus ir kontrabosininko Zigmo Žuko. Negalėjome laukti, tad pirmojoje dalyje Gracijus Pauga ėmėsi diriguoti savo kūrinius. Per antrą dalį buvau pasiruošęs ir aš išeiti, nors niekada gyvenime nebuvau dirigavęs. Staiga atsirado A. Končius – pasirodo, jie su Z. Žuku iš ryto buvo išvažiavę žvejoti, o po žvejybos prigulė ir taip užmigo, kad pramiegojo visą pirmą koncerto dalį“, – pasakoja M. Novikas.

Nusivylimas ir vieniša pabaiga

1984 m. A. Končiaus 50-mečio proga jo kandidatūra buvo teikiama LTSR nusipelniusio artisto vardui gauti. Sovietmečiu tie vardai turėjo didelę reikšmę – pakildavo menininko atlyginimas, būdavo kitokių privilegijų. Tuometinis Radijo ir TV komiteto vadovas Jonas Janutis nepasirašė teikimo partinei valdžiai, kad A. Končius gautą tą nusipelniusiojo vardą. Matyt, tai buvo paskutinis lašas, perpildęs dirigento kantrybės taurę. Po kelių mėnesių 16 metų LRT orkestrui vadovavęs A. Končius išėjo iš darbo.

Paklaustas, ar A. Končius kada nors jautėsi nuskriaustas likimo ir nepatenkintas savo darbu, M. Novikas sako, kad dirigentas nesijautė nuskriaustas, bet išgyveno dėl to, kad 50-mečiui nebuvo nominuotas. Anot kompozitoriaus, A. Končius buvo patenkintas gyvenimu ir niekuomet nesiskundė, nors visų savo galimybių ir neišnaudojo.

„Vargingai, bet su milžinišku entuziazmu prasidėjo orkestro gyvenimas. Mano darbo metais daugiausia problemų turėdavome su muzikos instrumentais, kurių tiesiog nebuvo. Į koncertus muzikantai turėdavo atsinešti savus“, – pasakoja kompozitorius L. Vilkončius. Nors A. Končiaus diriguojamas simfo-džiazo orkestras buvo unikalus, dėl aparatūros problemų kartais jam tekdavo net atsisakyti koncertų, sako L. Vilkončius.

Anot operos solisto Virgilijaus Noreikos, A. Končius buvo labai talentingas ir atsakingas muzikantas, kartu jie nemažai gastroliavo. „Rekomendavau A. Končių ambasadoriui Vytautui Antanui Dambravai, kad paimtų jį kartu su mūsų grupe, kuri važiavo dirbti į Venesuelą“, – sako V. Noreika.

Operos solistas atvirauja, kad buvo labai nustebęs, jog Venesueloje dirigentas elgėsi kitaip nei visada: „Tiesa, tuo metu A. Končius nebevadovavo orkestrui, gal tai jam buvo didelis moralinis smūgis, nuo kurio jis pradėjo po truputį prarasti savo kvalifikaciją.“

Paskutinius devynerius gyvenimo metus A. Končius dar šiek tiek koncertavo Lietuvos miestuose ir miesteliuose, bet buvo vienišas. 2003-aisias dirigentas mirė palūžęs ir visų pamirštas.

Lietuvos radijo jubiliejui skirtas ciklas transliuojamas penktadieniais 15.05 val. per LRT RADIJĄ. Kartojama sekmadieniais 9.05 val. per LRT RADIJĄ bei pirmadieniais 14.05 val. per LRT KLASIKĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: LRT RADIJUI – 90

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...