captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Jokužytė: regintiesiems suvokti neregių pasaulį ne taip paprasta, kaip atrodo

Labai svarbu, kad regintys vaikai sužinotų, kas yra neregio pasaulis, Brailio raštas, ir gal net pabandytų paskaityti, LRT KLASIKAI sako knygos „Sparnuotosios raidės“ sudarytoja Eglė Jokužytė. „Šiuo metu rengiame įvairias edukacines programas, reginčius vaikus pažindiname su neregių pasauliu: regintys vaikai užsimerkia ir bando įspėti, kas pavaizduota knygos piešiniuose. Pasirodo, kad tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti“, – pastebi ji. O Gražiausios metų knygos dailininkas Vilmas Narečionis prisipažįsta, kad padaryti, jog knyga būtų suprantama ir neregiui, nebuvo lengva.
Vyganto Ovadnevo (15 min.) nuotr.
Vyganto Ovadnevo (15 min.) nuotr.

– Kaip nusprendėte, kad knyga turi būti išleista reginčiųjų ir Brailio raštu, su iškiliomis iliustracijomis?

E. Jokužytė: Pagrindinė mano mintis buvo išleisti tokią knygą, kurią galėtų skaityti ne tik regintys vaikai, bet ir neregiai. Neregiams skirtų knygų Lietuvoje yra labai mažai, jų galima rasti tik specializuotose bibliotekose. Dar viena problema – jos pritaikytos tik neregiams, tad mamos dažnai net nesupranta, ką skaito jų vaikai. Apskritai labai norėjau, kad neregiai pasijaustų tokie patys, kaip ir kiti vaikai.

„Sparnuotosios raidės“ – antroji mano knyga. Pirmoji „Eglė žalčių karalienė“ buvo gal kiek eksperimentinė. Šįkart norėjau išleisti tokią knygą, kuri būtų puiki visais atžvilgiais. Kadangi daug metų dirbu spaustuvėje, įgijau darbo patirties su įvairiomis iškilios spaudos technologijomis, tą patirtį labai norėjosi panaudoti. Pats įdomiausias dalykas buvo iliustracijas ir Brailio raides perteikti iškiliuoju būdu.

– Vilmai, galima būtų juokauti, kad, piešdamas knygos iliustracijas, tapote ornitologu – juk reikėjo pažinti kiekvieną pasakos paukštį, sugebėti perteikti jo charakterį. Kaip gimė iliustracijos?

V. Narečionis: Iš pradžių Eglė man paaiškino, kaip įsivaizduoja piešinius, kad paskui būtų įmanoma juos suprantamai atvaizduoti ir neregiams. Regintieji supras ir iš priekio pavaizduotą paukštį, bet padaryti, kad tai būtų suprantama ir neregiui, nebuvo lengva, nes paukštis turėjo būti gana statiškas. Iliustracijos nėra visiškai iškilios, tad ne visas linijas liečiant pirštais galima pajausti.

E. Jokužytė: Dirbdami vaikščiojome į bibliotekas, rodžiau jam, kokios knygos jau yra ir kokia galėtų būti ši. Noriu pabrėžti, kad knyga „Sparnuotosios raidės“ skirta ne tik neregiams, ji skirta skaityti trimis pojūčiais: rega, lytėjimu ir klausa. O kartais net šeštuoju pojūčiu.

Kai Vilmo nupieštos iliustracijos buvo perteiktos iškiliuoju būdu, išleidome bandomųjų leidinių. Neregiai juos skaitė ir sakė mums, ką reikėtų patobulinti, kad knygą būtų suprantama ir užsimerkusiems vaikams, ir tiems, kurie nemato.

– Esu atsivertusi stručio iliustraciją, kurioje jis ritasi iš kiaušinio. Tas kiaušinis panašus į mašiną be stogo...

E. Jokužytė: Tai paskutinė Vilmo iliustracija, ją perteikti iškiliuoju būdu buvo nemažas iššūkis, teko daug diskutuoti ir neregiais. Šiuo metu rengiame įvairias edukacines programas, reginčius vaikus pažindiname su neregių pasauliu: regintys vaikai užsimerkia ir bando įspėti, kas pavaizduota knygos piešiniuose. Pasirodo, kad tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti.

– Vilmai, ar, perskaičius tekstą, Jums iš karto susiformavo koks nors vaizdinys, kaip galės atrodyti iliustracijos?

V. Narečionis: Reikia stengtis piešti taip, kad kitiems būtų įdomu žiūrėti. Jei pasaka būtų buvusi tik regintiesiems, būčiau galėjęs pavaizduoti ką nors neaiškaus, kad žiūrint reikėtų gerai pamąstyti ir patyrinėti iliustraciją. Šiuo atveju to daryti negalėjau.

– Tai pirmoji Jūsų iliustruota knyga?

V. Narečionis: Anksčiau esu iliustravęs kelis knygų viršelius, nemažai piešiau laikraščiui. Bet „Sparnuotosios raidės“ – pirmoji mano iliustruota knyga.

– Egle, kaip atrinkote pasakas ir kodėl nusprendėte, kad būtent jų labiausiai reikia vaikams?

E. Jokužytė: Labai mėgstu pasakas apie paukščius, nes jie man primena angelus. Pasirodo, Leonardo da Vinci vaikams rašė pasakas, kurių mes nežinojome. Kaip ir daugelyje pasakų, čia gryninamos vertybės ir nesvarbu, kad jos 500 metų senumo, apie jas vaikai turi diskutuoti su tėvais.

– Knygos pabaigoje po turiniu yra išspausdinta ir Brailio, ir reginčiųjų abėcėlės. Kodėl?

E. Jokužytė: Mama, močiutė ar mokytoja, kuri kartu su vaiku varto šią knygą, turi galimybę papasakoti apie žmones, skaitančius pirštais. Labai svarbu, kad regintys vaikai sužinotų, kas yra neregio pasaulis, kas yra Brailio raštas, ir gal net pabandytų paskaityti.  „Sparnuotosios raidės“ – tarsi žaidimas, kuris moko vaikus, kad visi esame skirtingi, ugdo socialines vertybes.

– Šios knygos galima ir klausytis?

E. Jokužytė: Taip, ji yra įgarsinta dviejų reginčių ir dviejų nereginčių skaitovų. Tad pasakų galima ir paklausyti.

– Vilmai, kas ką susirado – Jūs knygą ar knyga Jus?

E. Jokužytė: Iliustruoti L. da Vinci pasakas yra labai didelis iššūkis. Pusę metų rinkausi žmogų, kuris galėtų tai padaryti. Kai pamačiau Vilmo darbus, pagalvojau, kad jo piešiniai – neįtikėtini, visai ne tokie, kaip kitų.

O kaip dailininkas analizuoja tekstą?

V. Narečionis: Su pasakomis dirbti paprasčiau, net jų pavadinimai diktuoja, ką reikia vaizduoti. Šioje knygoje negalėjau nupiešti rūko ir jame prapuolusio ežiuko, nes tai pateikti iškiliuoju būdu būtų buvę neįmanoma.

– Ar tos iškilios iliustracijos ir Brailio raštas laikui bėgant nepakis?

E. Jokužytė: Knygoje naudojama inovatyvi spaudos technologija, kuri iki šiol Lietuvoje Brailio raštui nebuvo naudojama. Šia technologija išspausdintas knygas galime transportuoti, daug kartų skaityti, nes nei raidės, nei iškilieji paviršiai nesusidėvės.

– Vilmai, ką reiškia iliustruoti garsaus dailininko pasakas?

V. Narečionis: Būtų sunku, jei tas dailininkas kur nors už nugaros man alsuotų. Nesistengiau, kad mano piešiniai būtų panašūs į L. da Vinci kūrybą.

– Ar skaitydamas grožinę literatūrą pastebite, kad vieną ar kitą knygą reikėtų papasakoti kitu – vizualiuoju būdu?

V. Narečionis: Nemoku kritikuoti, priimu tai, kas yra. Tad ir minčių nekyla, ar turėčiau kažką daryti, apie tai tiesiog negalvoju.

– Ši knyga iš 53 leidyklų, pateikusių savo knygas, Gražiausių Lietuvoje išleistų knygų konkurse laimėjo pagrindinę premiją. Kaip reagavote?

V. Narečionis: Nesitikėjau, buvau net primiršęs šią knygą, gyvenau kitu ritmu, kitais dalykais.

E. Jokužytė: Man norėjosi, kad specialistai pasakytų savo nuomonę. Šis įvertinimas skatina judėti į priekį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...