captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: apie reginčius akluosius (knygų apžvalga)

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Bjørno Sortlando knygą paaugliams „Minutė tiesos: istorija apie meilę, kelionę ir meną“ ir Aldous Huxley romaną „Neregys Gazoje“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Bjørnas Sortlandas „Minutė tiesos: istorija apie meilę, kelionę ir meną“

„Minutė tiesos“ – antroji norvegų autoriaus B. Sortlando knyga paaugliams, išversta į lietuvių kalbą. Pagrindinė knygos veikėja septyniolikmetė Frida – dramatiška, avantiūristiška, impulsyvi ir, švelniai tariant, nelabai protinga paauglė, kaip pati pripažįsta, blogiausio atvejo pesimistė, todėl, pasigavusi akių infekciją, iš karto nusprendžia, kad taps akla, o iš tiesų, įvykus komplikacijoms, paaiškėja, kad nė nesugebėjo taisyklingai vartoti paskirtų vaistų. Nuostata, kad tuojau apaks, paauglei, pavargusiai nuo kasdienybės, nesuprantančiai besiskiriančių tėvų elgesio, kaip ir ką tik lyg tyčia peržiūrėtas filmas apie ankančią moterį, kuri „spjauna į viską ir pasirenka benamio gyvenimą vien todėl, kad pajustų gyvenimo skonį ar dar kažką, kol dar viskas neaptemo“ (p. 35), pakiša mintį leistis į poros savaičių kelionę po Italiją.

Tėvams konstatavusi faktą, kad yra pakankamai suaugusi, ji jau kitą dieną leidžiasi į kelionę, iš kurios nė pati nežino, ko nori, tačiau jaučia, kad „šioje kelionėje turi kažką svarbaus nuveikti“ (p. 61), pavyzdžiui, aplankyti meno muziejus ir „prifotografuoti smegeninėje, kad vaizdai įsirėžtų ten“ (p . 51). Tačiau pačiai savo kelione jai rūpintis netenka. Atsitiktinai kavinėje sutikusi pora metų vyresnį menu besidomintį norvegą Jakobą, atvykusį čia apžiūrėti žymiausių paveikslų ruošiamam straipsniui, įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir nebesitraukia nuo jo.

O jis, nors ir stengiasi laikytis nuo Fridos atokiau, mielai tampa jos asmeniniu gidu ir, galima sakyti, skaito meno istorijos kursą nuo viduramžių iki XX a. Save jis pristato kaip „absoliutų knygių“ nuo pat vaikystės – taip pateisinama jo branda, gausios žinios ir švietėjo vaidmuo romane. Jis Fridai, kartu ir skaitytojams, keliaudamas nuo vieno paveikslo prie kito, keičiantis miestams ir net valstybėms per vieną konkrečią Kristaus nukryžiavimo vaizdavimo temą atskleidžia esminius meno raidos aspektus. Laimei, daugelio paveikslų nuotraukos įdėtos į knygą, tad skaitytojui nereikia nuolat sėdėti prie kompiuterio ir ieškoti aptariamo meno kūrinio.

Jakobo pasakojimai apie meną gana glausti, paprasti ir pateikti paauglių kalba, kad nieko apie tai neišmanantis skaitytojas nepradėtų nuobodžiauti, be to, taip neįkyriai ne tik suteikiamos žinios, bet ir formuojama bendra samprata apie meną, jo kaitą, sroves ir asmenybes: „Pirmiausia aš atsirinkau tuos tapytojus, kurie yra ne kokios nors vienos meno srovės ar kokio -izmo atstovai <...>. Geriausi iš jų net patys yra atskira kryptis mene, tokie kaip Mikelandželas, Pikasas ar Šagalas... Taip, jų yra daug. Didieji yra tokie didingi, kad netelpa į jokius rėmus, jie, tam tikra prasme, tuos rėmus laužo. Taigi aš ir atsirinkau vien superinius tapytojus.“ (p. 105)

Kiek netikėta, bet labai džiugu, kad daugiau nei 400 puslapių romaną prie vertingesnių knygų paaugliams tempia būtent meno tema, nes, deja, neretai nutinka taip, kad edukaciniai autorių užmojai tampa pernelyg didaktiški, statiški, įtaigiai neįlieti į siužetą. O šiuo atveju tenka pažymėti, kad be meno istorijos elementų kūrinys būtų pernelyg schematiškas, naivus ir nuspėjamas, holivudiškai saldus, be to, trikdo Fridos personažas. Jis nepatrauklus ir menine prasme nelabai įtikinantis, nors bandoma parodyti, kad veikėja, padedama Jakobo, pati nuoširdžiai susidomi menu, tačiau jos mintyse beveik vien vaikinas, o kalbose vis klausimai apie meilę, tad galiausiai kelionės palydovas net yra priverstas pasitikslinti, ar be meilės jai dar kas nors gyvenime rūpi.

Verta atkreipti dėmesį ir į vertimą. Vertėja Alma Ločerytė-Dale, kaip pati pripažino viename interviu, stengėsi „pataikyti į jaunimo toną“, todėl knygoje netrūksta paauglių žargono, daugiausia anglicizmų. Be abejo, tai atspindi jaunimo kalbą, tačiau, žvelgiant į tokią žargono gausą, atrodo, kad su jais kiek persistengta. Taip pat akis dirgina, kaip vertėja vartoja įvardžius. Lietuvoje įprasta į suaugusįjį ar kiek vyresnį nepažįstamą asmenį kreiptis įvardžiu „jūs“, tačiau vertime to dažniausiai nepaisoma, todėl veikėja kartais nepelnytai atrodo įžūli ir nepagarbi.

„Minutė tiesos“ – lengvas, bet gal kiek per ilgas skaitinys, tiesa, gausūs intarpai apie meną neapsunkina skaitytojo, nereikalauja itin didelio susitelkimo, bet teikia vertingų žinių. Nors siužetas gana lėtas, nepermainingas, tai knygos pliusas. Norėtųsi, kad paaugliai ją atrastų, ypač dabar, kai tarp naujausių vertimų karaliauja stereotipiški trileriai ir pabodusios distopijos.

Aldous Huxley „Neregys Gazoje“

A. Huxley – žymus XX a. anglų rašytojas ir intelektualas, kurio grožiniai kūriniai dažnai įvardijami kaip idėjų ar intelektualiniai romanai. Tad nieko keisto, kad pirmą kartą 1936 m. išleistas romanas „Neregys Gazoje“, naujausias autoriaus kūrybos vertimas į lietuvių kalbą, kurio pasakojimo centre Antonis Bivisas ir XX a. pirmosios pusės anglų intelektualų ir aukštesniųjų visuomenės sluoksnių gyvenimas, pirmiausia buvo regimas ankstesnės kūrybos kontekste – kaip kiek ironiškas žvilgsnis į to meto nuodėmių ir moralinių nuosmukių kamuojamą visuomenę bei mėginimas rasti išsilaisvinimą, būdą gyventi prasmingai, darniai, nedarant žalos kitiems ir sau pačiam.

Kūrinys lygintas ir su tapsmo romanais (literatūrologijoje įsitvirtinęs vokiškas pavadinimas bildungsroman), kuriuose didžiausias dėmesys telkiamas į protagonisto psichologinę ir moralinę augimo istoriją nuo jaunystės iki brandos. Iš dalies tekstas pasiduoda ir tokiai interpretacijai – skaitytojui pateikiama fragmentiška Biviso gyvenimo istorija nuo ankstyvosios paauglystės, kai miršta jo mama, skaudžių jaunystės nuklydimų iki 42 gyvenimo metų, kai atranda budistinę filosofiją – išsivadavimą iš ankstesnio gyvenimo slogulių.

Vis dėlto tiek daug dėmesio telkiant į tai, kas pasakyta, nepastebimas A. Huxley literatūrinis talentas ir ypatinga kūrinio struktūra. Knygos skyriai, nors pažymėti konkrečia data, sudėlioti ne chronologine seka. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie sudėti be jokios logikos, kad autorius išardė nuosekliai laiko atžvilgiu parašytą knygą, tada skyrius išmetė it kortų kaladę ir bet kaip juos surinko atgal į knygą. Taip, pavyzdžiui, greta atsiduria 1933, 1902 ir 1926 metų epizodai lyg ir niekuo nesusiję tarpusavy. Dėl to būta net bandymų skaityti romaną chronologine, o ne autoriaus pateikta seka.

Toks skaitymas atrodo artimesnis tradiciniam pasakojimui, taigi suprantamesnis ir prieinamesnis, tačiau taip pametama viena iš svarbiausių knygos minčių. Žmogaus charakteris kuriasi ar yra kuriamas ne racionalia chronologine seka, bet asociacijomis. Konkrečiu metu Antonį Bivisą jo ankstesnės gyvenimo patirtys veikia ne tik tiesiogiai, viena kitą iš eilės, bet vienos patirtys rezonuodamos su kitomis, nesvarbu kaip toli viena kitos nutolusios laike ar net iš pirmo žvilgsnio nesusijusios. Nuolat iškylančios ir susisiejančios patirtys kuria žmogų, tad jis nuolatiniame tapsme – niekada nėra statiškas ir išbaigtas. Bivisas nuolatos keičiasi, vis pasiduoda kitų įtakai norėdamas pritapti ar pasiekti savų tikslų, todėl knygos pabaiga – Biviso atsivertimas į budistinę filosofiją bei pacifizmą – atrodo ginčytinas: ar jis galutinis, ar tik dar vienas laikinas gyvenimo tarpsnis? Taip žvelgiant į A. Huxley kūrinį, jis pasirodo esantis tipinis, bet kartu savotiškas aukštos prabos modernistinis romanas apie laiką, laiko percepciją ir sudėtingą, daugiabriaunę, ne racionalumu, bet asociacijomis ir atsitiktinumais grįstą žmogaus sąmonę.

Tiesa, atkreiptinas dėmesys, kad apie save pasakoja ne pats Bivisas, bet visažinis ir apgaulingai nešališkas pasakotojas, paties Biviso minčių, ištraukų iš dienoraščio romane labai mažai. Atidesnis skaitytojas pastebės, kad protagonistas ir pasakotojas ne tik ne sutampa, bet ir turi skirtingus požiūrius į žmogaus asmenybę, kad skaldydamas chronologinę seką pasakotojas pašiepia Bivisą ir jo įsivaizdavimą apie save ir asmenybę apskritai. Todėl tai kūrinys ir apie pačią literatūrą, pasakotojo galią žaisti ir su veikėjais, ir su skaitytoju.

„Neregys Gazoje“ – sudėtingas daugiaklodis romanas, kurį skaityti reikia lėtai, mėgaujantis, apmąstant. Tai kietas riešutėlis literatūrologui, mėgstančiam nagrinėti struktūras, literatūrinius žaidimus ir intertekstus. Kartu, nors bene 500 puslapių siekiantis tekstas nėra lengvas skaitinys, turi visai A. Huxley kūrybai būdingo patrauklaus, lengvo naratyvo elementų – ryškūs charakteriai, jų tarpusavio intrigos, diskusijos apie idėjas bei įsiužetintas moralės klausimų nagrinėjimas. Tad knyga galėtų patraukti ir kitokį skaitytoją, bet vis dėlto tą, kuris mėgsta iššūkius ir klausimus keliančią literatūrą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...